Rūro regione vyksta penkiolika savaičių trunkanti bienalė „Manifesta 16 Ruhr“. Paroda „Tai ne bažnyčia“ („This is not a Church“) kelia klausimą, kaip būtų galima prasmingai išnaudoti bažnyčių erdves, kurioms gresia supasaulietinimas.

 

Vokietijoje yra apie keturiasdešimt tūkstančių bažnyčių. Viena iš jų stovi Gelzenkircheno Erlės rajone. Šalia Šv. Tomo bažnyčios, nedidelio architektūrinio meno šedevro iš XX a. šeštojo dešimtmečio, skamba paukščių čiulbesys. Šis sklinda iš medinės dėžutės – menininko Denniso Sieringo garso instaliacijos, kuri tarsi lizdas kabo šakose maitinama saulės baterijų. Dirbtiniai paukščių balsai atlieka partizanų dainos „Bella ciao“ melodijos fragmentus. Kadangi strazdai mėgsta į savo čiulbėjimą įtraukti kasdienius garsus iš aplinkos, netrukus ir Šv. Tomo bažnyčios strazdai pradės mėgdžioti šią dainą, skirtą kovai už laisvę. O vėliau, kaip šypsodamasis sako Gürsoy Doğtaşas, gal ir kiti Gelzenkirchene ir jo apylinkėse spurdantys strazdai prisidės prie šios giesmės.

Tai nedidelė, gan kukli instaliacija, kurią G. Doğtaşas, vienas iš aštuonių bienalės „Manifesta“ kuratorių, nusprendė įrengti bažnyčios kieme. Vis dėlto ji yra būdinga šiai keliaujančiai bienalei, kuri nuo 1996 m. kas dvejus metus renkasi vis kitą Europos regioną, kur tokie meniniai projektai užčiuopia aktualias visuomenines, socialines ir kultūrines problemas. Iš daugybės mažyčių mozaikos gabaliukų „Manifesta“ kuria didžiules vizijas. Tai daroma konkrečiai ir poetiškai, pragmatiškai ir svajingai, remiantis dažnai daugelį metų trunkančiu kruopščiu parengiamuoju darbu. Nes bienalės programa dažniausiai rengiama ten, kur turi būti įgyvendinama. Todėl pirmiausia būtina ištirti patį regioną: kaip jame kuriamos vietinės struktūros, ar egzistuoja vietinė tapatybė, kaip suvokiami tokie klausimai kaip socialinių tinklų kūrimas, atsparumas, pažeidžiamumas? Be to, reikia atsižvelgti ir į supasaulietintas regiono bažnyčių erdves: ar jos apleistos, paliktos, parduotos, gal jau pritaikytos kitai paskirčiai.

 

Abbaso Zahedi instaliacija „Ouranophobia 47051“ iš senų vargonų vamzdžių, surinktų iš įvairių Europos bažnyčių
„Manifesta 16 Ruhr“ / Ivano Erofeevo nuotr.

 

Iki 2040 m. bus uždaryta iki 20 tūkst. bažnyčių

 

Keturi miestai, dvylika supasaulietintų bažnyčių, apie šimtą menininkų, kuriuos atrinko aštuoni „kūrybiniai tarpininkai“: taip atrodo „Manifesta 16 Ruhr“ programa, kuri iki spalio 4 d. vyks Bochume, Duisburge, Esene ir Gelzenkirchene. Pagrindiniai jos klausimai skamba taip: kaip bendruomenės gali drauge įveikti šių laikų iššūkius, jei nyksta vis daugiau susibūrimo vietų? Kokios tos vietos turėtų būti šiandien? Per ateinančius du dešimtmečius planuojama uždaryti iki 20 tūkst. bažnyčių. Kas su jomis atsitiks? Kaip jos toliau atliks socialinių centrų, susibūrimo vietų ir miesto orientyrų funkciją? Festivalio šūkis – „This is not a Church“ – turėtų atverti galimybių erdvę. Buvusios bažnyčios gali tapti kai kuo daugiau nei tik buvusios bažnyčios.

Šv. Tomo bažnyčia, kuri buvo supasaulietinta vos prieš dvi savaites, šiandien priklauso investuotojui, o Šv. Bonifaco bažnyčią Erlėje nusipirko kepyklų tinklas, kuris 1970 m. pašventintą pastatą naudoja kaip sandėlį. Gerokai didesnė neogotikinė Šv. Juozapo bažnyčia Gelzenkircheno Iukendorfo rajone stovi tuščia nuo 2023-iųjų. Ispanų menininkų grupė „Penique Productions“ bažnyčios navą apdengė mėlynu plastiko apvalkalu – tai pripučiama instaliacija, pro kurią galima praeiti. Ant akmeninės grindų dangos paberta smėlio, bažnyčios suolai buvo išardyti ir surinkti iš naujo, o priešais apsidę stovi vaizdo ekranas. Vienoje šoninių koplyčių kurdų menininkė Havîn Al-Sîndy sukūrė instaliaciją, pavadintą „How to carry a locust“, kurioje skėrys traktuojamas kaip žmogaus sukeltų nelaimių simbolis. Kartu su trijų aplinkinių mokyklų mokytojais ir mokiniais ji sulankstė ir spalvingai nudažė šimtus popierinių skėrių, kurie dabar kabo ant plieninio karkaso. Tankus spalvų, šviesos ir popieriaus spiečius žavi savo grožiu, o jo plazdanti tankmė sukelia ir grėsmės pojūtį.

 

Šv. Mikalojaus bažnyčios vargonų vamzdžiai iš Kyjivo kaip „Stalino vargonai“

 

Duisburgo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, pašventinta 1961 m., o 2010 m. supasaulietinta, yra viena iš nedaugelio brutalistinės architektūros laikotarpio bažnyčių, paskelbtų paveldosaugos objektais. Nuo 2013 m. šis stačiakampio formos pastatas, dėl savo dydžio ir vietos (tarp teatro, apygardos teismo ir salės „Mercatorhalle“) laikomas Duisburgo pokario pakilimo simboliu, yra valdomas vieno fondo kaip „kultūros bažnyčia“. 1964 m. pagaminti vargonai jau seniai apgadinti, o kai kurie vamzdžiai, matyt, buvo pavogti per tuos metus, kai bažnyčia stovėjo tuščia. Britų ir iraniečių menininkas Abbas Zahedi, gimęs 1984 m., bažnyčios navoje pastatė antruosius vargonus: daugiaelementę instaliaciją, sudarytą iš senų vargonų vamzdžių, surinktų iš įvairių Europos bažnyčių. Tarp jų – ir vargonų vamzdžiai iš Kyjivo Šv. Mikalojaus bažnyčios, kuri 2021 m. buvo sunaikinta per gaisrą. Senųjų vargonų tylą, kurią A. Zahedi traktuoja kaip tikėjimo ir bendrų patirčių nykimo mūsų visuomenėje simbolį, menininkas užpildo naujaisiais vargonais. Vis dėlto iš visoje erdvėje išsibarsčiusių vamzdžių ryšulių sklinda duslūs, kartais ir grėsmingi garsai: išderintų muzikos instrumentų raudos čia kartais skamba kaip raketų paleidimo įrenginiai.

G. Doğtaşas, kaip kūrybos vadovas, yra atsakingas už tris iš keturių Gelzenkircheno bažnyčių, kurias atrinko „Manifesta“ komanda. Šis menotyrininkas, 1975 m. gimęs „svetimšalių darbininkų iš Anatolijos“ šeimoje, daugiausia dėmesio skiria darbo migracijai ir siekia parodyti, kad kartu su darbininkais į šalį atvyko ir menininkai, kurie kartais visuomenėje atlieka ne vieną vaidmenį. Tris bažnyčias jis pavadino žymių turkų imigrantų vardais, pavyzdžiui, Havos Güleç, kuri, versdamasi kaip samdoma darbininkė viename iš Gelzenkircheno fabrikų, buvo žinoma dėl to, kad savo rūpesčiu išlaikė vietinės bendruomenės ryšius. Šv. Tomo bažnyčioje ji atlieka savotišką globėjos vaidmenį maždaug dvidešimčiai menininkų, kurių kūriniai ten eksponuojami. Kūrybos spektras milžiniškas, o įvairovė – pribloškianti. Fatma Ceylan pristato tekstilės darbus, Azade Köker kūriniai kalba apie smurto patirtis kaip socialinę moters kūno žymę, o Mingo Wongo koliažas iš plokštelių viršelių nagrinėja queer temą, kūriniuose jis persikūnija į žinomą turkų atlikėją. Šalia žinomų vardų Šv. Tomo bažnyčioje eksponuojami ir beveik nežinomi menininkai, ne visi jie yra jauni: pavyzdžiui, aštuoniasdešimtmetė Atiye Altül parodoje dalyvauja pirmą kartą.

G. Doğtaşas ne tik gerai pažįsta savo atrinktų menininkų kūrybą, bet dažnai žino ir jų istorijas. Kai kuriais atžvilgiais jos primena daugybės žmonių, kurie tebegyvena apleistų bažnyčių kaimynystėje, gyvenimus. Iki šiol daugelis šių buvusių bažnyčių nelaikė vietomis, kurios galėtų praturtinti jų gyvenimą. Jei tai pasikeistų, „Manifesta“ būtų pasiekusi daug.

 

Vertė Dominykas Norkūnas 

Publikuota 2026 m. birželio 19 d.