Birželio mėnesį Vilniaus dailės akademijoje vyko diplominių darbų gynimai. Bakalauro ir magistro studijas šįmet sėkmingai baigė ir dešimt VDA absolventų, pasirinkusių vitražo, freskos ir mozaikos specialybes. Apie šiandienes monumentaliosios dailės tendencijas ir studentų kūrybos kryptis su VDA Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros vedėja, tapytoja Ieva Skaurone kalbasi dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.

Pastaraisiais metais VDA vitražo, freskos ir mozaikos specialybių diplominiuose darbuose dominuoja parodiniai kūriniai. Akivaizdžiai silpstantis jų ryšys su konkrečia architektūrine erdve tarsi paneigia prigimtinę monumentaliosios dailės paskirtį, tiesiogiai įprasminančią idėjinius ir dekoratyvius statinio elementus. Kaip vertini tokią tendenciją? Kodėl šiuolaikinių monumentaliosios dailės kūrinių mažai užsakoma visuomeninės paskirties objektuose?

Ši tendencija neišvengiama dėl kintančių šiuolaikinės architektūros ir meno kontekstų. Todėl šiandieninė Monumentaliosios dailės studijų programa daug platesnė, apimanti ne vien tik dekoratyvių idėjų išraišką architektūroje ir estetiškų sieninės tapybos ar vitražo objektų kūrimą erdvėje...

Teigiamai vertinu šiuos pokyčius ir manau, kad monumentalioji dailė (galbūt labiau tiktų ją vadinti „architektūriniu meniniu stiklu", „sienine tapyba", „šiuolaikine mozaika" ir pan.) atspindėdama dabarties meno tendencijas ras deramą vietą šiuolaikinėje mūsų aplinkoje.

Šių metų bakalaurų diplominiuose darbuose išryškėjo anatominis pradas vaizduojant žmogaus kūną ir jo transformacijas. Be to, net dviem diplomantams buvo artima gatvės meno ir grafičių stilistika. Kokios studijų programos perspektyvos šiose srityse?

Stipri akademinio piešimo mokykla Monumentaliosios dailės programoje visada buvo ir yra mūsų būsimųjų studentų traukos centras. Didžioji dauguma šiandien akademinį piešimą VDA dėstančių dėstytojų yra katedros absolventai. Piešinio kaip dailės amato reikšmė šiandieniame meno pasaulyje nyksta, nebetenka anksčiau turėtos reikšmės. Nepaisant to, mes savo programoje studentus mokome ir išmokome gerai piešti, skatindami juos mąstyti, kaip šiuos įgūdžius panaudoti kuriant šiuolaikinius kūrinius.

Be abejo, „Street Art" būtų galima vertinti kaip šiandienę sieninę tapybą. Neatsitiktinai profesionaliausius pasaulinius gatvės meno pavyzdžius analizuojame per paskaitas. Kita vertus, neretai grafičių piešėjai pasirenka studijas mūsų Monumentaliosios dailės programoje, todėl šįmet net keliuose diplominiuose darbuose dominavo gatvės meno ir grafičių stilistika.

Galim pasidžiaugti, kad mūsų studentai eksponuodami parodinius mo­zaikos kūrinius pradėjo dalyvauti Šiuolaikinės mozaikos bienalėje Ravenoje (Italija), kur kitais metais žadame pristatyti grupinę parodą.

Magistro monumentaliosios tapybos darbų gynimai parodė, kad studentai savo meniniams tyrimams rinkosi labai skirtingas, bet su asmenine kūryba glaudžiai susijusias kryptis, šįkart aprėpusias vitražo, tarpdalykinę, molbertinės ir sieninės tapybos problematiką. Kas paprastai lemia magistriniuose darbuose?

Stengiamės, kad meninių tyrimų lauką studentai rinktųsi pagal asmeninius interesus. Dėstytojas yra tik darbo proceso pagalbininkas ir patarėjas, parodantis, kaip kryptingai siekti užsibrėžto tikslo. Skatiname savo studentus ne tik tirti aplinką, ieškoti artimos kūrybinės erdvės, bet ir įsiklausyti į save – išsirinkti tokias kūrybinio projekto temas ir tiriamojo darbo sritis, kurias analizuoti būtų įdomu keletą metų.

Mūsų studentai laisvai pasirenka kūrybinio projekto raišką: jie gali kurti vitražo, sieninės tapybos objektus, videoinstaliacijas, rengti molbertinės tapybos kūrinių, trimačių formų, fotografijų ekspozicijas, tapyti šviesa ar įgyvendinti tarpdalykinius tyrimus, įtraukiančius dizaino, muzikos ar kitų dominančių disciplinų problematiką.

Šiandien Monumentaliosios tapybos programa siūlo lankstų, dinamišką ir šiuolaikišką studijų modelį. Kiekvienas mūsų studentas, ypač per magistrantūros studijas, gali susidaryti individualų, jo poreikius ir lūkesčius atitinkantį studijų planą bei pasirinkti baigiamojo darbo vadovą.

Pati esi baigusi VDA freskos ir mozaikos studijas, šiandien vadovauji Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrai. Kaip pasikeitė Tavo požiūris į šią specialybę žvelgiant nebe studentės, o vadovės akimis?

Mano požiūris į specialybę nepasikeitė, tačiau šiandien būdama katedros vedėja džiaugiuosi galėdama duoti, o ne imti. Savo darbu, sprendimais tarsi stengiuosi atiduoti skolą mane išugdžiusiai mokyklai.

Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros problemos man rūpėjo visada – po studijų nebuvau atitrūkusi nuo meno pasaulio, tapiau ir dirbau pagal specialybę, žinojau, kuo gyvena mano kolegos, kokias problemas sprendžia, kokie klausimai jiems aktualiausi. Džiaugiuosi, kad kviesdami dėstyti manim pasitikėjo vyresnieji menininkai, mano dėstytojų karta, o katedros vedėjos pareigos man yra didelis įvertinimas ir atsakomybė.

Dirbi ne tik administracinį bei pedagoginį darbą, bet ir tapai. Esi ir Slovakijos, ir Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kur semiesi įkvėpimo? Kaip Tavo tapybos manierą paveikė freskos ir mozaikos specialybės specifika?

Man tapyba prasideda žymiai anksčiau, nei atidarau savo studijos duris ir atsistoju priešais baltą drobę... Prieš paimdama teptuką į rankas, dominančias temas ilgai analizuoju, studijuoju teorinę medžiagą. Gal šį procesą ir galėtume pavadinti įkvėpimu? Tam įtakos turi ir kelionės, muziejų, meno galerijų, bažnyčių lankymas, dalykinė literatūra, t. y. nuolatinis ir įvairiapusis sukauptų žinių gilinimas.

Daug skaitau – visada šalia savęs turiu bent keletą knygų. Mėgstu filosofiją, domiuosi dabartinio meno pasaulio „naujienomis". Tiesa, retai galiu sau leisti atsiversti grožinės literatūros kūrinį, kadangi esu priversta itin metodiškai planuoti darbo ir kūrybos laiką.

Įkvėpti gali ir kasdienybė. Nemanau, kad kūrėjui būtina platoniškai išsivaduoti iš jos šešėlių, veikiau priešingai – neretai kasdienybėje slypi pačios įdomiausios idėjos. Per kasdienių, pasikartojančių, kartais monotoniškų situacijų refleksiją atsiveria santykis su kitu ar kitais, tad ypač įdomiai susidėlioja atsitiktinumų kaleidoskopas.

„Kasdienybės filosofija" itin svarbi nagrinėjant vieną, jau daug metų mano tyrinėjamą temą. Ji atskleidžia žmonių tarpusavio ryšius, silpnybių ir skirtumų (kultūrinių ar tiesiog tarp lyčių) įveiką – visa tai, ką perfrazuojant F. Nietzsche galima pavadinti „žmogiška, pernelyg žmogiška". Ši tema siejasi ir su kitais kūrybiniais mano ieškojimais, kurių rezultatas –­ paskutinių dvejų metų personalinės parodos, skirtos vėlgi plačiąja prasme santykiui tarp žmonių.

Mane domina žmogaus elgesys ribinių situacijų akivaizdoje (tarkim, karo, genocido). Aš taip pat domiuosi marginalinių kultūrų problemomis, kurios stiprėjant akultūracijos procesams vis dažniau patenka ir į vaizduojamųjų menų lauką. Pavyzdžiui, pernai mano surengta personalinė paroda „...jeigu tik..." buvo skirta moterų problemoms musulmoniškuose kraštuose. Nebesame už geležinės uždangos gyvenanti ir savyje užsisklendusi tauta – daugelis pasaulinių globalių problemų, skaudžių reiškinių šiandien paliečia tiesiogiai, atsispindi ir mano kartos menininkų darbuose.

Nežinau, ar freskos ir mozaikos specialybės studijos paveikė mano tapybos manierą (tą turbūt galėtų pasakyti meno kritikai), tačiau studijuodama Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje gavau gerus akademinio piešinio pagrindus, kurie priklausomai nuo nagrinėjamos temos man leidžia laisvai rinktis meninę raišką – abstrakčią arba ne, įtraukti realistinius, stilizuotus motyvus.

Mūsų katedros tapybos dėstytojams esu dėkinga už skaidrią, švarią paletę: nebijau aštrių, atvirų spalvų –­ manau, mano santykis su jomis yra „teisingas".