Japonijos Hokaido saloje čiabuvių ainų tikima, kad per darbą daikte įkurdinama dvasia. Tai reiškia, kad jei peilio rankeną droši ilgai ir atsakingai, įnagyje per rūpestį įkurdinta gyvybė padės juo naudotis. Būtent dėl šio šamaniško tikėjimo regione, 1869 m. kolonizuotame etninių japonų (kitaip įvardijamų wajin), itin suklestėjo taikomieji menai. Tačiau prieš šimtą metų pradėjus žvarbaus regiono modernizaciją buvo nuspręsta uždrausti medžioklę, o žvejybą Ochotsko jūroje, per kurią meškos plaukia į Kamčiatkos kraštą, paversti dar viena pramonės rūšimi, prisidedančia prie Japonijos ekonominio augimo.

Ainų vyrai staiga susidūrė su tapatybės krize – medžio drožyba, ilgai buvusi prasminga kasdienybės dalis, pamažu ėmė nykti. Net „įkurdinus dvasią“ įrankiuose, skirtuose medžioti ir rinkti gamtos gėrybes, jų funkcijomis nebesinaudojama, todėl juos meistrauti buvo atsisakyta. Vietiniams prisitaikius prie modernėjančio peizažo šis įgūdis tapo paprasčiausiai nebereikalingas, todėl poreikis tęsti medžio drožybos tradicijas dingo.

Visame pasaulyje automatizacija tiesiogiai veikia kūrybinę žmonių raišką ir naikina amato praktikas. Ši Rytų modernizacijos istorija įkvėpė norą gręžtis į skulptūros studijų pradžią ir pradėti pokalbį apie prasmę su Lietuvos skulptoriais.

 

Mykolas Valantinas, „Mouth to Mouth“ (2023). Mečislovas Ežerskis, lazdų kolekcija (1998–2023). Paroda „JCDecaux premija 2023:
Mainais į amžius“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Andrejaus Vasilenko nuotr.

 

Medžio skulptūra šiuolaikinės skulptūros kontekste kurį laiką buvo pašaipiai aptarinėjama juokaujant apie Rūpintojėlio drožimą. Lyg turint mintyje meistravimą įrankio, seniai nebeatliekančio jokios funkcijos, – nebeturinčio nei apeiginės svarbos, nei juo labiau teikiančio estetinį malonumą. Šios liaudies meno skulptūros, vaizduojančios sėdintį, palinkusį, dešine ranka remiantį smakrą Jėzulį, dar vadinamą smūtkeliu, bažnyčiose neaptiksime. Vienas populiariausių tautodailės objektų liūdesio kupinu veidu ilgą laiką buvo lietuvio atspindys ir jo individualios dvasinės kasdienybės lydėtojas, o ne kolektyvinių religinių švenčių centras.

Šiemet plačiau pristatytas Lietuvoje menkai žinomas, ilgus metus Vokietijoje kuriantis menininkas Edvardas Racevičius. Savo kūrybinį kelią teologijos mokslais kunigų seminarijoje pradėjusio autoriaus medžio skulptūros kartu su kitais šiuolaikinio meno kūriniais apie dvasios sveikatą įtrauktos į šiuo metu MO muziejuje veikiančią parodą „Iš vidaus. Pamatyk, ką jauti“. „Kunstkameros“ galerijoje skulptorius taip pat pristatė parodą „Medis ir žmogus“, kurią įvardijo kaip subjektyvų pasakojimą apie žmogaus pastangas šiuolaikybėje prisikapstyti prie savo esmės ir rasti prasmę.

E. Racevičius naudoja medžio alegoriją kaip vertikaliai tarp žemės ir dangaus esantį kūną, išsišakojusį ir veikiamą savo paties gyvybinių jėgų. Dvasingumas autoriaus skulptūrose reiškiamas ne per kanoniškus religinius vaizdus, o per tikroviškus ir nuoširdžius drožinėjamus personažus, jų vidinių išgyvenimų siužetus, kuriems atskleisti užtenka paties savęs. Kūriniuose ryškėja iš senosios liaudies skulptūros tradicijos kylantis glaudus žmogaus kaip kūrėjo ir medžio santykis. Retai vietinėse ekspozicijose matomo autoriaus darbai – lyg Rūpintojėliai – skirti asmeniškai gėrėtis, ieškoti tapatumo su medžio personifikacija.

Lietuvos šiuolaikinio meno lauke puikiai žinomas jaunosios kartos skulptorius Mykolas Sauka, medžio skulptūroms suteikdamas apeiginę, religinę funkciją, meistrauja putlaus vaiko (it. Putto) formą, kurią krikščioniškame vaizduojamajame mene dažnai regime angelo pavidalu. M. Saukos kūriniuose akivaizdi liaudies meno įtaka, kartais jie primena net Afrikos ar Azijos meną. Prisimenu Japonijoje matytas IV a. Budos statulėles, drožinėtas ne estetikos subtilybių išmokytų vienuolių, kurie nuolankiai puoselėjo tokio meno praktiką. Priešingai – jos sukurtos tik technines gudrybes išmaniusių stalių, savo meistrystę ilgainiui pavertusių religiniu darbu. Neauksuotos, neišpuoštos raukšlėmis, akių vokų linkiais ar suskirdusių lūpų kampučių dekoracijomis, statulėlės atliko aiškią stabo funkciją. Visai kaip M. Saukos kūdikiai, į kuriuos žvelgiant aplanko pilnatvės pojūtis, kartu apimantis ir baimę, nerimą ar gailestį.

 

Mykolas Sauka, „Vaikų kambarys“. Augustino Žukovo nuotr.

 

Per pokalbį skulptorius užsimena apie nuoširdų santykį su darbu, iš kurio kyla kūrybinio darbo prasmė. Tai kone pirmykštis malonumą keliantis noras drožti. Skulptūros pavidalas atsiranda iš kaladės, jaučiant atsakomybę panaudoti visą medį ir nešvaistyti medžiagos. Medis tarsi kūnas: viename interviu M. Sauka pasakojo, kad su medžiu elgiasi kaip chirurgas, jo rankų darbas akivaizdžiai matomas kūriniuose, ir menininkas jo neslepia, priešingai – didžiuojasi. Kartais medis skyla, tai liudija sukalti kaiščiai, klijuotos vietos, tačiau, nepaisant iškilusių keblumų, tai neatbaido kolekcionierių, išsivežančių kūrinius į namus, kad galėtų jais gėrėtis.

Modernizacijai ir automatizacijai veikiant žmogaus kasdienybę, lūkestį greitinti kūrybinį procesą, prisitaikyti prie naujų darbo formų jaučia ir menininkai. Staklės, pjūklai ar 3D spausdintuvai tampa savaime suprantamais darbo optimizacijos įrankiais. Kasdienybėje įsigalėjus mechanizuotam darbui, senosios amatų praktikos atrodo beveik revoliucinės. Vis dėlto dvasingumo, kaip ir estetinio malonumo, optimizuoti paprasčiausiai neįmanoma. Augant kūrinių paklausai, tiek M. Sauka, tiek E. Racevičius užsimena apie pagundą spartinti darbo procesą siekiant tausoti savo jėgas. Tačiau abu baidosi kūrinių be dvasios, pametusių savo aurą.

Medžio skulptūra atgyja ir naujoje meno lauko tendencijoje – eksponuojant svetimus kūrinius kaip savus šiuolaikinio meno atradimus. Menininkas Mykolas Valantinas Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje parodoje „JCDecaux premija 2023: Mainais į amžius“ pristatė instaliaciją, surinktą iš kito menininko Mečislovo Ežerskio (g. 1940 m.) apeiginių lazdų. Nykstant amato tradicijų tąsai ir blėstant daiktų apeiginei funkcijai, siekis parodyti tokius simbolius kaip medinė lazda (su užmoju aktualizuoti kasdienės estetikos praktikas) muziejuose tampa vis dažnesnis.

 

Iš Edvardo Racevičiaus parodos „Medis ir žmogus“ galerijoje „Kunstkamera“. Galerijos nuotr.

 

Meistro ir pameistrio tradicija kinta, todėl kyla klausimas, kas šiuolaikiniame mene yra suvokiama kaip meistrystė. Jei tai gebėjimas pasakoti istoriją, ją tęsti ir perkurti, šiuolaikinio meno kūrėjai, kuriems nebūtina naudotis kaltukais, yra tikri retorikos meistrai. Štai M. Ežerskis, pomėgį drožinėti paveldėjęs iš tėvo, bet niekam neperdavęs drožinėjimo amato, savo pasakojimą tęsia per jam nepažįstamą menininką M. Valantiną. Vertinimo komisija M. Ežerskiui skyrė specialųjį paminėjimą už viso gyvenimo darbą ir atsidavimą lazdininkystei, o M. Valantino žodžių meistrystė pavadinimu „Mouth to Mouth“ pelnė daugiausia publikos simpatijų.

M. Ežerskio kūrybos paskata buvo siekis antram gyvenimui prikelti medį, savo paties darbu vėl įkvėpti jam gyvybės. Lazdos, išdrožtos iš įvairiausių medžių, kartu atlieka ir ramsčio funkciją. Jos skirtos patogiai įsitverti ir pasiremti žmogiškojo gyvenimo pabaigoje, ranką laikant ant meistro vaizduotės sukurtos rankenos su velnio, paukščio ar kitais motyvais. M. Ežerskio lazdyne apstu stebuklinių, mitologinių būtybių, tiesiogiai susijusių su mišku. Tik žaltys neryja savo paties uodegos siekdamas pažaboti laiką, priešingai – virtęs lazdos galu į gyvenimo galą palydi ir žmogų.

Pasąmoningai ieškodama medinio stabo savo kasdienybės maldyklai, patiriu naivų tikėjimą, kad per darbą daikte įkurdinama dvasia. Su tokiu tikėjimu randu prasmę dirbti, jaučiuosi naudinga, kai rūpestingai renku raides į žodžių rinkinius. Trys iš keturių mano aptariamų menininkų šią prasmę randa nuosekliai droždami.