Aistė M. Grajauskaitė. Vizualinis Vilniaus vidurvasaris

Martynas Gaubas. „Rembo. Auksinė amžiaus krizė: maža nepasirodys“ (Vilniaus miesto rotušė, liepos 1–31 d.)

Nors Martyno Gaubo galbūt ir nežinote, bet jo darbą – rapsų laukų geltonumo autoportretinę menininko galvos skulptūrą Birštone – vienaip ar kitaip arba matėte patys, arba regėjote fotografijose, arba apie ją girdėjote kitus kalbant. Šią liepą 40-metis M. Gaubas kaip didžiausias S. Freudo baubas įsiveržė į Vilniaus rotušę ir joje kelia diskusiją apie amžiaus krizę, o gal ir apskritai krizes.

Kūrybos dvidešimtmetį žyminčiai parodai „Rembo. Auksinė amžiaus krizė: maža nepasirodys“, rodos, geresnės vietos būti ir negalėjo! Nors rotušėje eksponuojami darbai neretai sunyksta arba iš meno kūrinio transformuojasi į interjero detalę, M. Gaubo darbai ima kalbėtis su publika. Galbūt L. Gucevičiaus klasikinei architektūrai prakalbinti ir trūko M. Gaubo kūrybinės dinamikos?.. Šio menininko kūrybai reikia žiūrovų, o ir publikai reikia jo kūrybos, nes provokatyvios temos, atsiskleidžiančios iš kūrinių formų, spalvų ar prierašų – iki čežėjimo nuvalytame veidrodyje perteikiamas mūsų visų atspindys. Vienas juokiasi susiėmęs už klyno, kitas vaiposi iš pirmojo, o trečias – pats sau gražus, nepaisydamas jokių visuomenės normų.

 

Parodoje „Rembo. Auksinė amžiaus krizė: maža nepasirodys“. Butauto Barausko nuotrauka
Parodoje „Rembo. Auksinė amžiaus krizė: maža nepasirodys“. Butauto Barausko nuotrauka.

 

M. Gaubo vaizdo estetika primena sližišką tapybos plastiką – lyg proporcingi, bet čia pat ir iškreipti kūnai, iki grotesko išpūsti, menami personažus supantys naratyvai ir kompleksiškai interpretuojamos meno objektų perspektyvos. Menininko personažai bemaž visada juokiasi ar šypsosi, nuoga siela ir kūnu, gal dėl to juos dažnai pamatysi parkuose, privačių namų kiemuose ar ant židinio atbrailų. Daug kas M. Gaubo kūrybą linkę nuvertinti, priskirti nemenui, žinodami, jog jis sėkmingai dirba su įvairiais komerciniais projektais ir nėra įsitraukęs į kunkuliuojantį ir neretai srutomis trenkiantį menininkų bendruomenės ratą Vilniuje. Ši paroda įrodo menininko kūrybinį potencialą, idėjinį veržlumą ir vizionierišką brandą. M. Gaubo vasaros paroda neturi kuratoriaus, tačiau vis vien žiūri lyg vieno kadro filmą, tad patikėkite: pasivaikščiojimas neprailgs, nes santūrioje Vilniaus gulbėje labiausiai publikos pamiltus nuogalius kūrėjas ėmė ir išeksponavo taip, kad maža nepasirodytų.

 

Goda Gudaitytė-Gujienė. „Sveikas, liūdesy...“ (Vilniaus miesto rotušė, liepos 1–31 d.)

Ta pačia Vilniaus rotuše su M. Gaubu dalinasi ir Goda Gudaitytė-Gujienė. Ir, tenka pripažinti, ko gero, blogesnio partnerio nei M. Gaubas autorė vargu ar galėjo tikėtis. Šalia jo ekspresyvios ir kritiškos kūrybos, G. Gudaitytės-Gujienės tapomi peizažai susilieja su rotušės sienomis, vasaros karščiu ir... išnyksta.

 


Goda Gudaitytė-Gujienė. „Gandrai parskrido“, popierius, tempera, 2015.

 

G. Gudaitytės-Gujienės tapyba pasiklysta tarp samuoliškos manieros, vizgirdiškos plastikos ir absoliučiai paneigia ryškių spalvų spektrą. Ar tai originalu? Ne, ne itin. Žvelgiant retrospektyviai, dailininkė apytiksliai nuo 2000 m. priima sprendimą ir nusodina naudojamas spalvas iki žemiškos ochros tonų ir daugiau nieko kito nekeičia. Galbūt tokia kuriamo vaizdo strategija dailininkės darbams galėtų suteikti originalumo, tačiau tai kvestionuotina. Mat žiūrovą lydintys vaizdai, naratyvai ir jų spalvos visose menininkės drobėse pernelyg suvienodėję, o po parodos lieka tik keisto vienodumo ir nuobodulio jausmas. Suprantama, G. Gudaitytė-Gujienė teigia, jog jai nėra svarbus motyvas ar tikslus kraštovaizdis ir jos esminis tikslas – sukurti viziją ir emociją, tačiau ir čia ji kiek nuklysta į lankas... arba autorei tiesiog labai patinka nuolatos tapyti tą patį.

 

Goda Gudaitytė-Gujienė. „Maudynės“, popierius, tempera, 2004.
Goda Gudaitytė-Gujienė. „Maudynės“, popierius, tempera, 2004.

 

Jau seniai aišku, kad peizažas tarp dailininkų ir kolekcionierių niekada nebuvo labai populiarus tapybos žanras, tad nesitikiu, jog buvote ar būsite vieni iš tų, kurie susiruošite G. Gudaitytės-Gujienės tapybos apžiūrėti specialiai. Tačiau, jei jau būsite rotušėje, užmeskite akį į vieną kitą autorės darbą, nes galbūt atpažinsite peizažą ar įsimylėsite darbų koloritą.

 

Goda Gudaitytė-Gujienė. „Kelias namo“, kartonas, tempera, 2015.
Goda Gudaitytė-Gujienė. „Kelias namo“, kartonas, tempera, 2015.

 

Saskia Boddeke ir Peter Greenaway. „Kodėl taip sunku mylėti?“ (MO muziejus, 2020 06 20–2021 01 31)

Jei jau ir buvote pačiame MO“ muziejuje, vis dėlto raginu ten apsilankyti dar kartą, nes dabar jis atsivežė žinomų užsienio menininkų parodą, kurioje ne tik išties puikūs meno kūriniai, bet ir pademonstruoti itin geri parodiniai sprendimai. Kad ir kaip ten būtų, parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ kontekste norisi prisiversti mažiau diskutuoti apie muziejų, o daugiau apie pačią parodą.

 

Parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ fragmentas. Ryčio Šeškaičio nuotraukos

 

„Kodėl taip sunku mylėti?“ sukūrė olandų menininkų pora Saskia Boddeke ir Peteris Greenaway’us. Jie puikiai žinomi Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje. Kiek laiko MO kalbino šiuos menininkus atvykti ir kiek truko suinstaliuoti esamą parodą – žino tik jie patys arba nujaučia tie, kurie darė ką nors panašaus. Išduosiu paslaptį: tai ne savaitės ar dviejų reikalas. Paroda pasitinka ne tik su iškabintais ant sienų paveikslais ar grafikos darbais ir kur ne kur pamėtytomis skulptūromis (tai, deja, anksčiau galėjai pamatyti MO). Šį kartą paroda – vientisas kūnas, naratyvas, kuriame aibė emocijų. Trikdoma žiūrovo klausa ir rega, taip pat manipuliuojama ir šviesos efektais, sustiprinančiais potyrius.

 

Parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ fragmentas. Ryčio Šeškaičio nuotraukos

 

Ko gero, labiausiai žavi teatrinė scenografija, kurioje lietuviški meno kūriniai suskamba naujais pustoniais, o žiūrovui leidžiama pasijusti parodos režisieriumi (mat ekspozicija neturi aiškiai nustatytos pradžios ir pabaigos). Lietuvių menininkų darbai į bendrą pa­rodos audeklą įausti taip sklandžiai ir pavykusiai, kad keista, jog po tuo pačiu stogu galėjo veikti tokios pa­rodos kaip „Gyvūnas-žmogus-robotas“... Tačiau kyla klausimas, ar visi regimi lietuvių darbai tikrai buvo geriausias galimas pasirinkimas? Kai kurie jų yra tiesiog pernelyg tiesmukai pateikiamos parodos idėjos ir subnaratyvai.

 

Parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ fragmentas. Ryčio Šeškaičio nuotraukos
Parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ fragmentas. Ryčio Šeškaičio nuotraukos.

 

Ar muziejui pavyksta rasti pusiausvyrą, kaip jos ieško pagrindinės parodos instaliacijos veikėja Susa Bubble, sunku atsakyti. Tačiau mūsų visų pasirinkimas, kaip atsakyti į Saskios ir Peterio klausimą, lieka už parodos kulisų ir tenka viltis, kad kita didžioji MO paroda bus ne ką prastesnė.

Fotoreportažas iš parodos ČIA

 

Julija Goyd ir Agnė Juodvalkytė. „Terpė“ (galerija „AV17“, birželio 27–liepos 17 d.)

 

Parodos „Terpė“ fragmentai. Vyto Nomado nuotraukos

 

Švarioje, baltoje „AV17“ galerijos erdvėje šįkart galima apžiūrėti bendrą lietuvių autorių Julijos Goyd ir Agnės Juodvalkytės parodą. Regis, joje dominuoja fotografija, tačiau apstu ir tapybos, tekstilės ir objektų. Apie tai, ką išvysite ekspozicijoje – plėstis nėra prasmės. Tai nedidelė dviejų gana skirtingų menininkių paroda, kurios esmė – konceptualus priėjimas prie žiūrovo.

 

Parodos „Terpė“ fragmentai. Vyto Nomado nuotraukos

 

Atminties kultūra ir jos likučiai, laiko tėkmė ir jo svarba, individuali bei kolektyvinė atmintys – tokias kertines ašis nurodė pačios menininkės. Ir išties, žvelgdamas į drumzliname vandenyje gulinčius kūnus, lyg nutapytus, bet vis dar apkibusius rugių varpomis močiutės marškinius susimąstai apie praeinantį laiką bei senelių ir prosenelių patirtis.

 

Parodos „Terpė“ fragmentai. Vyto Nomado nuotraukos

 

Paroda „Terpė“ neturi kuratoriaus ar katalogo, yra nedidelė ir nesireklamavo lauko stenduose, tačiau verta šios apžvalgos bei publikos dėmesio dėl kontempliacinio dėmens, užbaigtumo ir vidinės ramybės.

 

Parodos „Terpė“ fragmentai. Vyto Nomado nuotraukos

 

Parodos „Terpė“ fragmentai. Vyto Nomado nuotraukos

 

Parodos „Terpė“ fragmentai. Vyto Nomado nuotraukos

 

Parodos „Terpė“ fragmentai. Vyto Nomado nuotraukos

 

Parodos „Terpė“ fragmentai. Vyto Nomado nuotraukos
Parodos „Terpė“ fragmentai. Vyto Nomado nuotraukos.

Draugai