Césaro Baldaccini’o darbų retrospektyva ir jai skirta edukacinių renginių programa Pompidou šiuolaikinio meno centre veiks iki  2018 m. kovo 26 d.

 

Formos radikalumas ir brutualumas, chirurgiška atida detalėms, dėmesys kukliai žaliavai (geležiai, variui, poliuretano putplasčiui, metalo laužui, organiniam stiklui) bei neišsemiamas talentas banalius kasdienybės objektus paversti išraiškingomis šiuolaikinėmis skulptūromis. Praėjus 20-iai metų po vieno iškiliausių prancūzų skulptorių Césaro Baldaccini’o mirties, regis, neatsirastų nė vieno, drįstančio suabejoti iš vargingo Marselio priemiesčio kilusio menininko kūrybiniu paveldu. Pirmoji Pompidou šiuolaikinio meno centre surengta Césaro darbų retrospektyva, publikai pristatanti tiek puikiai atpažįstamus skulptoriaus darbus („Nykštys“, „Krūtis“, „Dauphine“, „Plėtinių“ ir „Kompresijų“ serijos), tiek retesnius, studijų metų eksperimentus, suteikė progą bent akies krašteliu žvilgtelėti į kūrybos užkulisius, kuriuose daugiau kaip penkiasdešimtmetį brendo naujojo realizmo estetikos principams neabejingi meniniai ieškojimai.

Tarp klasikos ir avangardo

Parodos scenografija stebina – beveik visi eksponuojami objektai sutupdyti greta be aiškios skirties tarp chronologinių periodų ar serijų. Tokioje maišalynėje per pirmąsias akimirkas sunku ir susiorientuoti. Akys raibsta nuo spalvų ir formų, žadą atima kompresijų didybė ir nugludinti metalo linkiai. Sunkoka sutelkti dėmesį į čia pat esančius kūrinius, kai vos už kelių žingsnių jau blizga kiti, dar didesni, dar labiau masinantys. „Tarsi vaikas saldainių parduotuvėje“, – burbteliu po nosimi, pati stebėdamasi visišku negebėjimu susikoncentruoti. Kaip vėliau aiškino parodos kuratorius Bernard’as Blistenas, atviros erdvės, kurioje susipina skirtingi periodai, technikos bei formos, konceptu norėta akcentuoti ne tik kūrėjo ir jo meninio paveldo įvairiapusiškumą, bet ir tai, jog masyvių skulptūrų kūryba dažnai pareikalaudavo ne vienerių metų, per kuriuos, žiūrėk, menininkas sugalvojo ir įgyvendino jau kitą beprotišką idėją.

Kiek nurimus pirminiams kultūriniams impulsams ir akims apsipratus su spalvų ir faktūrų kokteiliu, ramiai apeinu pirmą strateginį ratą ir suprantu, kad būtent atvira parodos scenografija daug geriau atskleidžia paties kūrėjo dualumą – atsidavęs nuosekliam, beveik akademiškam darbui, tačiau nenuilstamai maištaujantis prieš klasikinius kūrybos kanonus.

Erdvioje Pompidou parodų salėje publiką pasitinka trys milžiniškos videoprojekcijos, vaizduojančios tris išskirtines technikas, pelniusias Césarui pasaulinę šlovę: metalo kompresijas (spaudinius), „žmogiškuosius antspaudus“ bei putplasčio plėtinius. Kiekvieno video epicentre – akylai techninį procesą stebintis menininkas, aplink savo kūrinį tupinėjantis tarsi aplink vaiką. Vis kažką prideda, nuima, pakreipia, pasuka, kol galiausiai patenkintas skardžiai nusijuokia – pavyko! Dar vienas sėkmingas eksperimentas, dar vienas pakvaišęs kūrybinis nuotykis. Nesusipažinusiems su Césaro kūrybinio kelio pradžia ir pagrindiniais meniniais principais, gali atrodyti, kad šis tvirtai sudėtas vyriškis vešlia barzda ir žvitriomis akis tiesiog krečia šunybes. Tačiau kiek pasigilinus į spalvingą menininko biografiją ir paanalizavus jo kūrinius pasidaro aišku, kad Césaras – anaiptol ne avantiūristas, o išskirtinis, šiuolaikinei skulptūrai tvirtus pagrindus paklojęs kūrėjas.

Meninę karjerą pradėjęs Paryžiaus dailiųjų menų akademijoje, kur, sekdamas A. Rodino ir kitų didžiųjų klasikų pavyzdžiu, uoliai gilinosi į tradicinės skulptūros bei modeliažo technikas, Césaras su tokiu pat užsidegimu sekė ir modernizmo šauklių (P. Gargallo, J. Gonzalezo bei P. Picasso) kūrybinius eksperimentus. Kaip ir daugelis kitų iš provincijos miestelių atvykusių studentų, C. Baldaccini vos sudūrė galą su galu ir anaiptol negalėjo įpirkti anuomet itin brangios bronzos. Žaliavą kūrybai teko „medžioti“ ne tokiose romantiškose vietose – metalo laužuose ir... tiesiog gatvėje. Sekdamas P. Picasso pavyzdžiu Césaras pamažu prisijaukino savo primityviai žaliavai apdirbti itin tinkantį asambliažo metodą, o 1949 m., netikėtai atradęs lankinio suvirinimo techniką, išmoko metalą greitai ir lengvai apdirbti. Taip atsitiktinai rastą šlamštą (senas vinis, varžtus, metalines skardines, rankenas) paversdavo fantastinėmis skulptūromis. Kaip prisiminimuose rašė artimas menininko bičiulis metalurgas Romainas Barelier, „Césaras galėjo tiesiog vaikštinėti gatve, o netikėtai kelyje rastą dviračio pompą įlydyti į savo geležinės vištos pasturgalį“.

Jaunuolio talentas ir aistra skulptūrai neliko nepastebėti. Suvirinimo principu sukurta „Žuvis“ 1954 m. autoriui pelnė „Trijų menų“ premiją ir kaipmat patraukė meno kritikų dėmesį. Tais pačiais metais menininko paroda buvo pristatyta Paryžiaus Lucieno Durand’o galerijoje, o kiek vėliau ir Londone bei Niujorke. Nuostabu, kad net ir išgarsėjęs bei finansiškai prakutęs Césaras nenusisuko nuo kuklios prigimties žaliavos ir dar gerą dešimtmetį kūrė iš metalo laužo, eksperimentuodamas skirtingomis suvirinimo technikomis. Šį turtingą kūrybinį periodą atspindinčių, retrospektyvoje eksponuotų skulptūrų („Sparnas“, „Nicolas de Staeliui“, „Velnias“, „Einantis žmogus“) monumentalumas ir techninis išbaigtumas atima žadą. Nuostabiausia, kad visi atsitiktiniai kasdienybės objektai – automobilių valytuvai, skardinio stogo gabalas, masyvūs sraigtai, – kuriuos Césaras meistriškai transformuoja į meno kūrinius, darniai susilieja į vienį, tačiau nepraranda individualumo, išsaugo cinkelį ir unikalią istoriją.

Netrukus menininko dėmesį patraukė ir kitos „nekilmingos“ žaliavos: varis ir aliuminis. Suspausti skirtingų matmenų metalo atraižų blokai tapo savotiškais vėliau išplėtotos „Kompresijų“ serijos prototipais. Césaras valandų valandas analizuodavo, kaip reaguoja spaudžiami metalai, ieškodavo būdų, kaip kitu kampu pakreipti spaudžiamą bloką ir išgauti norimą formą ar išgaubtumą. 1960 m. iš JAV į Prancūziją atgabentas hidraulinis automobilių presas „Big Squeeze“ revoliucionavo ne tik metalo laužų darbuotojų kasdienybę, bet ir Césaro kūrybą. Menininkas suspaudė tris automobilius (vieną pasirinktą atsitiktinumo tvarka, kitus du – sąmoningai dėl spalvinio ir faktūrinio aspekto), kūrinį pavadino „Trimis tonomis“ ir iškilmingai pristatė „Gegužės salone“, taip pažymėdamas vieną radikaliausių posūkių XX a. skulptūros istorijoje.

Metalo, o vėliau ir kitų žaliavų (popieriaus, kartono, tekstilės) kompresijos tapo autoriaus skiriamuoju ženklu. Dar 1970 m. pradėtus eksperimentus su automobiliais (ko verta vien monumentalioji „Dauphine“, sukurta naujojo realizmo judėjimo dešimtmečiui skirtai parodai Milane) Césaras tęsė iki pat 1998 m. Šį nepaprastai turtingą kūrybinį periodą žymi viena už kitą įspūdingesnės šios retrospektyvos publikai pristatytos skulptūrų instaliacijos: kompresija „Čempionės“ iš hid­rauliniu presu sutraiškytų ir rankiniu pjūklu apdirbtų „Peugeot 206 Turbo 16“ ralio automobilių, 1995 m. Venecijos bienalėje eksponuota „520 tonų“ iš 520 juodų „Citroën ZX“ automobilių kompresijų ir, galiausiai, periodą karūnuojanti „Milano suita“ – 15 naujutėlaičių „Fiat“ automobilių kompresijų, nupurkštų lakiniais ar metalizuotais industrinių dažų atspalviais. Kaip teigė pats menininkas, „tona metalo nėra tas pats, kas popieriaus lapas ar tuščia drobė. Tai tona realios, apčiuopiamos medžiagos, kurią reikia prisijaukinti, ir tai nelengva, kadangi ji gyvena savo gyvenimą. Tam, kad galėtume valdyti medžiagą, visų pirma turime ją suprasti ir pajausti“.

Gimęs eksperimentuoti

Césaro kūryboje labiausiai žavi unikalus gebėjimas laviruoti tarp atsitiktinumo ir meistrystės, menininkas leidžia žaliavai tiesiog būti savimi, atsiskleisti medžiagiškumu, materialia būtimi, o kartu moka nepastebimai pakreipti tą medžiagiškumą norima linkme. Šį principą bene geriausiai iliustruoja 1967–1969 m. ištobulinta „Plėtinių“ serija. Idėją visai atsitiktinai pasufleravo Paryžiaus „Bateaux-Mouches“ laivų tinklo direktorius Bruhelis, supažindinęs menininką su poliuretano putplasčiu, iš kurio tuo metu buvo gaminami gelbėjimosi ratai. Sumaišytas su freono dujomis, poliuretano tūris padidėdavo keliolika kartų ir kurį laiką nevaržomai plėsdavosi, kol galiausiai sustingdavo, suformuodamas lanksčias, sunkias ir vingiuotas formas. Šis cheminis procesas akimirksniu sužavėjo Césarą ir jis pasišovė sukurti naują skulptūrų seriją. Norėdamas geriau pažinti naujai atrastą medžiagą ir visas jos savybes menininkas pirmuosius eksperimentus organizavo čia pat, Senos krantinėje (juk, neduok Dieve, padauginus freono dujų poliuretano purslai nuskandins menininko ateljė tarsi lava Pompėją!). Vos per kelias pirmąsias eksperimento valandas krantinėse susispietė tiek smalsuolių, kad Césarui neliko nieko kito, kaip supjaustyti sustingusią putą gabalėliais, juos pasirašyti ir įteikti neplanuoto hepeningo dalyviams kaip efemerišką meno kūrinį.

Antrasis „Plėtinių“ tobulinimo etapas vyko už uždarų ateljė durų. Įvaldęs pakaitinto poliuretano tėkmę ir apimtis menininkas sustingusias skulptūras panardindavo į skaidrią poliesterio dervą, atsargiai nušlifuodavo iki norimos formos ir nutepdavo akrilo laku. Retrospektyvoje eksponuotos masyvios skulptūros žavi įvairove: vertikaliai ar horizontaliai pakabintos atrodo tarsi lėtai lašančios hipiškos lavos lempos, o „paguldytos“ ant pakylos – it netyčia išverstų dažų tėkmė. Ryškiai raudona, oranžinė, mėlyna puta netikėtai prasiveržia ir iš kasdienių buities rakandų – arbatinio, prikaistuvio, vienišo batelio – ir statiškai skulptūrai suteikia netikėtos dinamikos bei žaismingumo.

Nuolat priešpriešindamas savo kūrybą tiek klasicizmo, tiek modernizmo estetikai, mikliai laviruodamas opozicija tarp puikiai amatą išmanančio skulptoriaus ir pamišusio novatoriaus statusų, Césaras nesiliovė stebinti publikos iki pat mirties. Turbūt geriausiai žinomas ir atpažįstamas šio auksarankio „Nykštys“ – jau legenda tapęs „Žmogiškųjų antspaudų“ serijos kūrinys. Idėja reprodukuoti menininko nykštį gimė 1963 m., išgirdus apie Claude’o Bernard’o galerijos organizuojamą parodą „Ranka: nuo Rodino iki Picasso“. Siekdamas išsilaisvinti iš akademizmo ir meninių klišių, C. Baldaccini nusprendė likti ištikimas savo kūrybiniams principams – koncentruoti dėmesį į medžiagą, fizines jos savybes ir pritaikyti tokią jos apdirbimo techniką, kuri nereikalautų tiesioginio menininko įsikišimo. Netikėtai atradęs pantografą Césaras sukūrė 45 cm aukščio savo nykščio antspaudą ir, naudodamas skirtingas sintetines dervas, nuliejo keletą jo varian­tų. Bėgant metams „Nykštys“ išaugo nuo 45 cm iki 12 m bronzinės skulptūros, kuri retro­spektyvos proga iš Defanso kvartalo buvo perkelta į Pompidou centro aikštę. Parodų salėje prie eksponuotų net kelių 6 m aukščio „Nykščio“ variantų būriavosi tiek mokyklinės grupės, tiek pavieniai lankytojai. Skulptūra traukia akį ne tik apimtimis, bet ir estetika – nepaneigsi, kad ištiestas nykštys turi ypatingą formos linkį, o santykis tarp mėsingos piršto dalies ir nago yra proporcingesnis nei kitų rankos pirštų. Ir nors ne vienas meno kritikas bandė interpretuoti šį meninį pasirinkimą kaip aliuziją į imperatorių laikus ar kitus simbolinius kontekstus, pats menininkas tik skardžiai juokėsi – velniai griebtų tuos senus laikus, jam svarbiausia kūrybinė medžiaga ir estetinės savybės, kurias gali iš jos išspausti.

Kaip pabrėžė ne vieną dešimtmetį menininko darbus savo galerijoje eksponavęs George’as-Philippe’as Vallois, nepaisant studijų Dailiųjų menų akademijoje, Césaras buvo labiau amatininkas nei intelektualas ir nė kiek to nesigėdijo. Didžiausia laimė jam buvo dienų dienas praleisti kartu su draugais metalurgais, jausti kaitinamo ar virinamo metalo karštį, pulsuojančią materijos jėgą, su pasigėrėjimu stebėti į dangų kylančias žiežirbas. Dviejų metalo liejyklų, su kuriomis bendradarbiavo, darbuotojai menininkui tapo tarsi antra šeima, su kuria jis dalydavosi ir džiaugsmais, ir vargais. Nė akimirkai menininko ego nepakilo aukščiau už draugų amatininkų talentą meistriškai sulydyti ar suvirinti Césaro atrinktas masyvias metalo dalis. „Tiek Baldaccini, tiek mes turėjome savo meistriškumo paslapčių. Darbas kartu labiau priminė darnų bendradarbiavimą, o ne aikštingo menininko užgaidų tenkinimą“, – prisiminimais parodos kataloge dalijosi Barelierų šeimos liejyklos savininkai. Akivaizdu, kad, nepaisant netikėtai užklupusios pasaulinės šlovės, Césaras liko kukliu Provanso berniuku, labiau už kritikų liaupses vertinusiu paprastų darbininkų kompaniją, labiau nei kolekcininkais ir galerininkais pasitikėjusiu... savo auksinėmis rankomis.

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1703849169708305.1073742070.321208957972340%26type%3D3&width=500" width="500" height="665" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}