Kristina Stančienė. Tyla ir sprogimas vienu metu

Atrodytų – tas pats tapybos kūrinys negali būti monumentalus ir kamerinis, ekspresyvus ir intravertiškai tylus... Tačiau kaip tik tokie yra tapytojos Rasos Staniūnienės darbai. Apie juos galima kalbėti vien opozicijomis: mąslus ir džiaugsmingas, žėrintis ir dulsvas, ryškus ir pablyškęs, romus ir energingas, degantis ir rusenantis... Šv. Jono gatvės galerijoje veikiančioje tapytojos parodoje „Tėviškės peizažai" – dešimtys nedidelio formato drobelių. Beveik kiekviena pasitinka žiūrovus galinga spalvų salve. Spalvų fejerija ir abstrakčių arba gerokai apibendrintų formų žaismas –­ didžioji jos tapybos jėga ir stiprybė. Vis tik, kaip įmanoma sprogti ir tylėti vienu metu? R. Staniūnienės kompozicijos pasiekia tokį aukštos įtampos lauką, kuris virsta spengiančia tyla... Tačiau tai ne romantiška, svajinga ramuma, o tokia tyla, kuri užgula ausis, užčiaupia visus balsus, „ištrina" aplinkos garsus, tarsi kontuzijos banga, netikėta žinia ar sukrečiantis vaizdas...
„Kamerinis Kampas" – taip menininkės tapybą apibūdino kažkuris parodą aplankęs tapytojas, turėdamas omenyje legendinį neoekspresionistą Rimvydą Jankauską-Kampą (1957–1993). Iš tiesų –­ atviros spalvos klyksmas, laisvas potėpis, ribinė emocinė būsena – panašiai elgėsi ir Kampas savo ugningose drobėse... Tik R. Staniūnienei visai nebūtinas didelis, platus paveikslo laukas, kuriame galima laisvai „ganyti" savo teptuką. Tokią pat galingą vidinę jėgą ji geba perkelti ir į nedidelę drobės atkarpėlę... Kai kurios tapytojos kompozicijos kiek primena mistinius Eglės Gineitytės paveikslų pasakojimus. Tačiau šioji panardina vaizdą į lengvą sfumato. Be to, jos motyvai kur kas konkretesni – žmonės, statiniai, gamtovaizdžiai... Abstrakčios, degančių spalvų R. Staniūnienės kompozicijų plokštumos siejasi ir su XX a. vidurio tapybos Vakarų Europos tapybos klasika – kad ir su Nikolas de Stijl kūryba. Tačiau lietuvių menininkė labiau mėgsta ne kampuotas geometrines formas, o minkštus, virpančio kontūro pavidalus. Jos paveiks­lų „laukai" kartais lygūs it veidrodis, o kartais – švelniai papurę, virpantys neramiais banguotais potėpiais... Itin ryškias, spalvingas vizijas savo drobėse regi ir Gintaras Palemonas Janonis. Tačiau jam taip pat rūpi ne tik spalva, bet, kaip ir Gineitytei, figūros ir architektūra. Ekspresionistų, linkstančių abstrakcijon, turime nemažai, bet daugiau tokių drąsių, beatodairiškų koloristų, kaip ši nedažnai parodose pasirodanti menininkė, lietuvių tapyboje daugiau nežinau...
Jau sakiau, kad Staniūnienės drobės – tarsi atkarpėlės. Ne tik dėl formato. Panašiai yra ir su jose perteikiamais vaizdiniais. Horizontalios, plaukiančios, banguojančios susikryžiuojančios dėmės, žyminčios dangų, žemę, vandenį – visada yra tik gamtos, emocijų, būsenų fragmentai, atkarpos. Neretai tapytoja tą patį motyvą „padalija" į du ar net keturis segmentus, t. y. tapo keliose drobėse. Jos parodoje eksponuojamos viena greta kitos su vos keleto centimetrų tarpais. Kokia jėga juos stumia vieną šalia kito! Jie tarsi įmagnetinti, pasmerkti nenumaldomai traukai. Paprastas, galbūt autorės gyvenimo aplinkybių sąlygotas tapymo būdas čia tampa metafora – apie dalį ir visumą, buvimą kartu ir atskirai, gamtos nedalumą, atmintį kaip mozaiką, „dėlionę"...
R. Staniūnienė savo paveikslų paviršiuose neaugina „riebių", taktiliškų faktūrų, kaip tai daro ne vienas ekspresyviai tapantis autorius. Tačiau jos tapyba yra daugiasluoksnė ar bent jau keliasluoksnė. Ji kloja spalvinius plotus vieną ant kito tarsi perregimus tinklus, plyštančią materiją... Štai ugnies kaitrumo oranžą „nulyja" šaltų potėpių šuorai, o ant jų plyti lygios horizontalios spalvinės juostos. Arba – mėlyną ledinį paviršių užkloja akinamai žėrintys žali tonai, o juos „uždega" avietinė raudona...
Lakoniškame parodos pristatyme pasisakiusi menininkė nepateikia kokių nors sudėtingų filosofinių išvedžiojimų. Jos mintys – paprastos ir nuoširdžios, bylojančios, jog ji tapo artimus gamtos vaizdinius, išgyventas emocijas, patirtis, vaikystės prisiminimus. Taip – degančios purpurinės bijūnų galvos, niūrokai dunksanti miško siena, tįstantys šešėliai, virpantys šviesos atšvaitai, liepsnose besirangančios ugnies liežuvių „gyvatės", karšti vasaros oro luitai, susiduriantys su šalto mėlyno dangaus ar vandens properšomis – iš tikro gyvenimo... Taigi, nors tapytoja sako, kad jai svarbi spalvų simbolika, kartu ji yra ir jautri, nuoširdi realistė. Jos paveikslų tikrovė tolydžio dvelkteli ir transcendencija, anapusybe. Nes begalinės įtampos čia siekiama per paprasčiausius kasdienius motyvus, pamatines plastines formas, redukuotus pavidalus, apibendrintą siluetą, charakterį. Sprogimas įvyksta pražydus gėlei, saulei nuauksinus pievą, šalčiui staiga susidūrus su karšto oro srovėmis, vandeniui su sausuma...
Prieš trejetą metų Šv. Jonų gatvės galerijoje buvo surengta R. Staniūnienės pa­roda „Gyvenimas yra gražus...toks, koks yra". Tada Vaidilutė Brazauskaitė šitaip pristatė tapytojos kūrybą: „Rasos Staniūnienės kūrybos chronologija eina nuo tapybos prie tapybos. Ankstyvieji Rasos darbai – žaismingos abstrakcijos, skleidžiančios fluorescensinį spalvų ir šviesų pluoštą, keitė formatus, transformavosi, kol galų gale pasiekė trimatę dimensiją, pavirto didelių mastelių instaliacijomis specifinėse erdvėse, užvaldančiomis jas savo forma, dydžiu, plazdėjimu ir aišku, spalvos dominate.... Po to sekė ilga ir skausminga pauzė, kai vėl reikėjo iš naujo mokytis paimti į rankas pieštuką, kreidelę, o dabar ir teptuką..." Tačiau įtariu, kad ne vienas naujausių R. Staniūnienės kūrinių parodos žiūrovas, nežinodamas sudėtingos tapytojos biografijos, fizinių kliūčių, trukdančių tapyti, susidarė veikiau visai kitą – laisvos, nesuvaržytos kūrybos įspūdį. Dar daugiau –­­ atrodo, kad menininkė yra pasiekusi aukščiausio laipsnio tapybinę laisvę, išpildydama kiekvieno ekspresionisto svajonę – išsinerti iš visų įmanomų varžtų, „išaugti" visas odas, kai niekas nebetrukdo, neblaško. Kai girdi visus pasaulio garsus, regi visas spalvas. Ir visa tai –­ vienu metu, čia ir dabar, kiekviename paveiksle ir potėpyje.

Rasos Staniūnienės „Medūza" – 2 viršelyje.

Draugai