Ieva Mikalkevičiūtė-Naulet. Henri Matisse’as: skaityti tarp eilučių

Paroda „Matisse’as, kaip romanas“ Pompidou šiuolaikinio meno centre (Paryžius) veiks iki vasario 22 d.

 

Prieš pat antrąjį karantiną, kuriam laikui vėl pristabdžiusį kultūros bei meno institucijų veiklą, Pompidou šiuolaikinio meno centras dar spėjo pristatyti bene ryškiausio XX a. kūrėjo, fovizmo pradininko Henri Matisse’o parodą. Atspirties tašku pasirinkusi prancūzų rašytojo Louis Aragono kūrinį „Henri Matisse’as. Romanas“ paro­dos kuratorė Aurelie Verdier metė sau rimtą iššūkį: menininko kūrybą reflektavusių rašytojų, poetų bei meno kritikų tekstais publikai atskleisti nuolat kitusios plastinės H. Matisse’o kalbos ypatumus. Devyniose parodos salėse eksponuotų darbų gausa įtraukė į kelionę, padėjusią geriau pažinti menininką, kurio vaikiškas naivumas bei supaprastintas požiūris į spalvos ir formos sąveiką suformavo su niekuo nesupainiojamą, unikalų kūrybinį braižą.

„Tarp šiaurės ir pietų, sąmoningumo ir beprotybės, imitacijos ir išradingumo, rūko ir saulės, fantazijos ir realybės“, – įžanginėje parodos salėje lankytojus pasitiko ištrauka iš L. Aragono teksto, puikiai susumavusio prieštaringą menininko prigimtį. Sunku patikėti, kad vieno inovatyviausių XX a. pradžios menininkų karjera prasidėjo... notaro kabinete, kuriame H. Matisse’as dvejus metus dirbo klerku. Į meną jaunuolį nuvedė, anot siurrealisto And­ré Bretono, laimingas atsitiktinumas – apendicito operacija (kiek šis atsitiktinumas laimingas – spręsti jums). Norėdama praskaidrinti ilgiems mėnesiams prie lovos prirakinto sūnaus kasdienybę ponia Matisse padovanojo dėžutę dažų. Tą akimirką, pažadinusią snaudusį kūrybinį pašaukimą, menininkas prisimena itin vaizdžiai: „Tai tarsi sėkla, ji turėjo subręsti, tas daigas turėjo išsprogti. Mano aplinkoje nebuvo menininkų, tačiau tapybai svarbiausia ne tai. Jai svarbiausias – naivumas.“

Sulaukęs 22-ejų jaunuolis iškeliauja mokytis į Paryžių: metus studijuoja Julieno akademijoje, o vėliau prisijungia prie vieno garsiausio tų laikų menininkų Gustave’o Moreau ateljė. Šis nuolat skatino studentus reflektuoti kūrybą, eksperimentuoti ir kuo dažniau išlipti iš rėmų. Laisvalaikį pradedantis menininkas leisdavo Luvro muziejuje kopijuodamas tai antikines skulptūras, tai savo dievuko Paulio Cézanne’o kūrinius. Parodoje eksponuojamose ankstyvojo periodo drobėse (1890–1899 m. natiurmortai; „Autoportretas“, 1900; „Aktas su rožiniais bateliais“, 1900; „Šventojo Mykolo tiltas“, 1895 ir 1900) jaučiama klasikinio meno (ypač flamandų tapybos tradicijos) įtaka: spalvos – prislopintos, žemiškos, šviesą nusveria sunkūs šešėliai. Akivaizdu, kūrybinė sėkla dar tik bręsta.

Spalva ir šviesa H. Matisse’o kūryboje pamažu įsitvirtina 1895–1898 m., kelionėse po Bretanę ir Korsikos salą. Pastarojoje menininkas atranda nuo gimtosios šiaurės Prancūzijos peizažo gerokai besiskiriančią Viduržemio jūros atmosferą. Estetinis šokas kardinaliai pakeičia tolesnę menininko karjeros kryptį ir tampa kertine H. Matisse’o kūrybinio identiteto dalimi. Klasikinių tonų paletę pakeičia ryškių pirminių spalvų koloritas, o sluoksniuojant grynus pigmentus pamažu išgaunama unikalių šviesos efektų. Tačiau aklai sekti impresionistų pėdomis, kopijuoti kitų stilių (kaip matyti 1904 m. puantilistiniu à la Signac stiliumi nutapytoje drobėje „Prabanga, ramybė ir malonumas“) H. Matisse’as griežtai atsisako ir išsikelia sau naują tikslą – būti panašiam tik į save patį. 

1905 m. H. Matisse’as pradeda tikrą spalvų revoliuciją: remdamasis neoimpresionistiniu tonų paskirstymo metodu sluoksniuoja nebe potėpius, o masyvius spalvinius paviršius, ir taip išlaisvina paveikslą nuo mimetinės siužeto reprezentacijos. Emblemiška šio eksperimentinio periodo drobė „Siesta“ (1905) puikiai iliustruoja šį principą: linija, potėpis ir spalva iš drobės paviršiaus riboženklio virsta savarankišku, kompozicijos struktūrą kuriančiu elementu. Iš susipinančių spalvų gimstanti šviesa užvaldo visą paveikslo paviršių ir kuria erdvės ribas trinančios abstrakcijos iliuziją, ir ją simboliškai atsveria atviro lango ir už jo iš nugaros pavaizduoto personažo motyvas. Ne veltui britų kritikas Charlesas Lewisas Hindas H. Matisse’o kūrybą vadino radioaktyvia, o André Derainas antrino, kad menininko rankose spalvos virsdavo dinamito lazdelėmis, kurių sprogimas apakindavo dar neregėta šviesa.

Parodoje didelis dėmesys skirtas primityviems bei dekoratyviems objektams, kurių motyvų gausu H. Matisse’o kūryboje. Rytietiškų kilimų ir bizantinio stiliaus mozaikų motyvai, Afrikos genčių skulptūros į menininko drobes („Raudoni kilimai“, 1906; „Alžyrietė“, 1909; „Odaliska raudonomis kelnėmis“, 1921; „Dekoratyvinė figūra ornamentiniame fone“, 1925–1926) įnešė provokatyvios egzotikos ir naujų kompozicijos vėjų. Šiltos spalvos, išraiškingi audinių raštai, iš kelionių parsivežti islamo meno reliktai pabrėžia kruopštų dekoratoriumi vadinto menininko darbą. Itin įdomi simfoninių interjerų serija („Raudonasis ateljė“, 1911; „Interjeras su baklažanais“, 1911; „Didysis raudonasis interjeras“, 1949), gimusi iš vidinio konflikto tarp ritminės abstrakcijos ir tridimensinio realizmo. Drobės paviršių H. Matisse’as paverčia eksperimentiniu lauku: „Interjero su baklažanais“ kompozicija paneigia tradicinės perspektyvos dėsnius, o simbolinę kūrinio erdvę išplečianti dekoratyvinių objektų gausa (raštuota širma, veidrodinis atspindys, peizažas pro atvirą langą, į kitą erdvę vedančios atdaros durys) priverčia žiūrovo žvilgsnį tarsi stalo teniso kamuoliuką šaudyti iš vieno taško į kitą. Rašytojo Dominique’o Fourcade’o teigimu, „nė vienas [H. Matisse’o kuriamos] erdvės fragmentas nėra svarbesnis už kitus, mat kūrinio centras yra visur“. „Raudonasis ateljė“ funkcionuoja kiek kitu principu: nepaisant vaizduojamų objektų gausos, visą žiūrovo dėmesį sugeria monochromatinis fonas, kuriantis simbolinę abstrakcijos iliuziją.

 

Henri Matisse’as: skaityti tarp eilučių
Parodoje „Matisse’as, kaip romanas“. Autorės nuotrauka.

 

Po Pirmojo pasaulinio karo į Nicą persikėlęs H. Matisse’as kuriam laikui vėl imasi tradicinių linijų, tačiau nauji horizontai (kelionės po JAV ir Okeaniją) suteikia kūrybinės energijos. Grįžęs iš Taičio sukuria vieną garsiausių sieninių piešinių „Šokis“ (1930), papuošusį JAV kolekcininko Alberto Barneso rezidenciją-muziejų Pensilvanijoje. Šis užsakymas į H. Matisse’o kūrybą atveda naują techniką, kuri naudota iki pat gyvenimo pabaigos, – koliažą. Iš pradžių guašu nuspalvintas popieriaus iškarpas menininkas naudojo tik paruošiamajam eskizui: iškirptas formas tiesiog prisegdavo skirtingose drobės vietose (taip eskizą buvo itin paprasta koreguoti). Suvokęs neribotas koliažo galimybes H. Matisse’as jį paverčia pagrindiniu vėlyvojo kūrybinio periodo leitmotyvu („Pjero laidotuvės“ bei „Ikaras“, 1946; „Verve Nr. 21–22“, 1948; „Karaliaus liūdesys“, „Mėlynas aktas II ir III“, 1952).

Šiandien niekas neužginčytų H. Matisse’o svarbos tiek modernizmui, tiek šiuolaikiniam menui. Pasak pa­rodos kuratorės A. Verdier, menininkas ne tik revoliucionavo žiūrovo suvokimą apie meno kūrinį, tačiau taip pat atvėrė naują formalistinį kūrinio interpretacijos lauką. H. Matisse’o eksperimentai grąžina prie pirminio menininko uždavinio – kasdien nenumaldomai ieškoti naujų kūrybinės raiškos priemonių, mat menas, kaip ir jo istorija, niekada nestovi vietoje, nuolat kinta. Ir nors skirtingi kūrybiniai H. Matisse’o periodai nesulaukė publikos bei kritikų vienodos reakcijos, jie visi atspindi meninę inovaciją (kitokį spalvos suvokimą), palikusią pėdsaką ne tik bendroje kultūrinėje sąmonėje, bet ir meno istorijoje.

 

Fotoreportažas iš parodos ČIA

Draugai