Ieva Mikalkevičiūtė. Prie šventinio stalo su Duchamp’u, Ščiukinu ir ko.

Gruodžio vidurys ir Paryžių pamažu užkariauja Kalėdų dvasia. Didžiųjų parduotuvių vitrinose išdykauja elfai, mirga įvairiaspalvės lemputės, o į milžinišką sniego pusnį paniręs Kalėdų Senelis daro sniego angelus. Centrinės aikštės primena šventinį atviruką: Eliziejaus laukų alėja ir Triumfo arka tiesiog skendi šviesose, o gatvėse skubriai šmirinėjantys pirkinių krepšiai (per jų gausą sunku ir įžiūrėti, kas juos neša!) tik patvirtina – artėja šventės. Ir nors vis dar džiugina saulė bei rudeniška šiluma, žiemiškas stebuklo laukimas po truputį užvaldo mintis. Prieš kelias dienas pagaliau leidau sau pailsėti nuo kasdienio lakstymo ta pačia kryptimi studijos–darbas–parodos ir viename mėgstamiausių knygynų įsigijau šūsnį šventinių atvirukų.

Nuoširdžiai tikiu, kad šiltas žodis ar žaismingas šventinis posmas yra pati geriausia dovana, o vakaras praleistas prie žvakės šviesos su puodeliu karšto vyno ir geriausiu draugu – mamos dovanotu mėlynu plunksnakočiu – yra nuostabi terapija ir būdas bent mintimis priartėti prie mylimiausių žmonių. Šiemet mano Kūčios prabėgs vienumoje knaibant šventinę silkutę ir bandant iš atminties atkurti senelės firminės burokėlių mišrainės receptą, tad smagu išsilaisvinti iš kartkartėmis mintis užvaldančio kalėdinio bliuzo ir susikoncentruoti ne į save, o į kitus – šeimos narius, draugus, buvusius kolegas – ir suvokti, kad kol turi ką prisiminti, niekada nesijausi vienišas.

Nepaisant šventinės nuotaikos, kultūra Paryžiuje, regis, net nežada atostogauti. Ir toliau savaitgalio rytus praleidžiu dūsaudama prie savaitinio spaudos atstovų naujienlaiškio, siūlančio tokius įdomius ir turiningus renginius, paro­das, koncertus, kad net sukasi galva. Laimei, į realybę grąžina pirmą kartą gyvenime atsakingai pildoma darbotvarkė, kurioje gruodžio mėnuo primargintas turbūt labiau nei vaikiška spalvinimo knygutė, o dažniausiai pasikartojantis žodis yra „egzaminas“. Ech, c’est la vie! Belieka tikėtis, kad posakis „kaip palydėsi senus metus, taip praleisi ir naujus“ išsipildys ir 2017 m. kultūrinės veiklos mano kasdienybėje bus dar daugiau! Kol kas skubu 2016-uosius užbaigti be „kultūrinių skolų“ ir aprašyti jau ne vieną mėnesį planuotus aplankyti renginius.

 Toguo instaliacija „Įveikti virusą!“

 Duchamp’o „įpėdinių“ pėdsakais

2016 m. Marcelio Duchamp’o premijos laureatų paroda Paryžiaus Pompidou meno centre veiks iki 2017 m. sausio 30 d.

Į šių metų šiuolaikinio meno premijos laureatų Kadero Attios, Yto Barrados, Ullos von Brandenburg ir Barthelemy’aus Toguo darbams skirtą parodą svajojau nueiti dar nuo FIAC’o laikų. Būtent per šią mugę buvo paskelbtas šiųmetis premijos laimėtojas Kaderas Attia ir pristatytas naujas konceptas – Pompidou centre eksponuoti visų keturių laureatų instaliacijas ir taip leisti publikai pačiai įvertinti atrinktus meno kūrinius. Šį projektą kuruojančios asociacijos ADIAF spaudos atstovė Caroline Crabbe teigė, kad spendimas eksponuoti 4 finalistų darbus kai kuriems iš jų suteiks galimybę ne tik pirmą kartą pristatyti savo kūrybą Pompidou cent­re, bet ir patraukti kolekcininkų dėmesį (asociacija vienija daugiau nei 400 pačių įtakingiausių Prancūzijos kolekcininkų).

Šių metų konkurso žiuri sudarė septyni įtakingi meno pasaulio atstovai: „Whitechapel“ galerijos direktorė Iwona Blazwick, Pompidou centro direktorius Bernard’as Blistène’as, Nacio­nalinio karalienės Sofijos meno cent­ro direktorius Manuelis Bonja-Villelis, prancūzų kolekcininkai Alexandre’as de Coupigny ir Laurent’as Dumas, ADIAF asociacijos prezidentas Gille’is Fuchsas ir Marcelio Duchamp’o asociacijos atstovas Akemi Shiraha. Kaip ir kiekvienais metais, konkurso dalyviai pristatė šių dienų aktualijas atspindinčias šiuolaikinio meno instaliacijas su unikaliu antropologiniu žvilgsniu į šiuolaikinę civilizaciją, ją siejančias / skaldančias problemas ir modernias senųjų tradicijų bei mitų interpretacijas.

Vos įėjus į pirmą parodos salę, dėmesį patraukė Toguo instaliacijos „Įveikti virusą!“ objektai – gera dešimtis milžiniškų porcelianinių vazų, ant kurių plačiais potėpiais įvairiomis spalvomis buvo išpieštos dviejų labiausiai Afriką paveikusių virusų (AIDS bei Ebolos) infekuotos ląstelės. Salės viduryje ant pastatyto ilgo medicininio stalo išdėstyta daugybė 3D spausdintuvais sukurtų ląstelių modelių. Bendradarbiaudamas su Pasteuro instituto mokslininkais Toguo siekė sujungti mokslą ir meną, paskatinti kitaip pažvelgti į virusus, suteikti jiems poetiškesnę formą (kad ir kaip keistai tai skambėtų). Kinijos porceliano meistrų sukurtos vazos simbolizuoja vandenį – gyvybės ir atsinaujinimo šaltinį, kuris šiandieniame kontekste įgyja priešin­gą –­ užkrato platintojo – reikšmę. Skirtingais atstumais išdėstytos vazos yra didžiulės, taip menininkas simboliškai išreiškia pagarbą mokslininkų drąsai ir pasiaukojimui siekiant sumažinti viruso paplitimą ir sušvelninti jo padarinius Afrikoje. Spalvinga ir žaisminga instaliacija išties patraukė lankytojų dėmesį: užliūliuoti ryškių pietietiškų spalvų –­ agresyvios raudonos, oranžinės, geltonos – kaip užsukami vilkeliai sukinėjomės aplink milžiniškas, tarsi visagalio superherojaus nužiestas vazas...

Čia pat glaudžiasi ir Barrados instaliacija „Nepaklusnūs objektai“, imituojanti menininkę sužavėjusios prancūzų etnologės Thérèse Rivière kabinetą. Tarpukariu po Afriką keliavusi mokslininkė atsivežė reikšmingą vietinių reliktų – gėlių, meno dirbinių, vaikiškų žaidimų – kolekciją, lėmusią kitų mokslininkų susidomėjimą Afrikos gentimis bei jų papročiais. Rivière aist­ra magiškiems ritualams ir religiniams kultams įkvėpė Barradą sukonstruoti instaliaciją tarsi rebusą: vos įėjus į kabinetą, pasijunti kitame pasaulyje, dominuojančios džiunglių spalvos (dumblo žalia, rusva) kuria egzotišką ir baugią nuotaiką, o iš senovinio traškančio gramofono sklindantys nuolat pasikartojantys paukščių ir kalbančios papūgos Ito (etnologės alter ego) balsai priverčia akimirkai suabejoti savo sveiku protu. Nenuostabu –­ juk nuo bipoliariškumo kentėjusi Rivière buvo dažna psichiat­rijos ligoninių „viešnia“, o nuo 1945 m. buvo uždaryta ilgalaikiam gydymui ir taip praleido likusius savo gyvenimo metus. Sekdama mokslininkės gyvenimo liniją Barrada bando identifikuoti atskirtį tarp etnografinių klasifikacijų ir neapčiuopiamų kultūrinių ypatybių, tarp kruopštaus Rivière darbo ir melancholijos. Pati autorė darbą interpretuoja kaip duoklę šiai daugelio užmirštai ir marginalizuotai mokslininkei, tarsi simbolinį nuodėmių atpirkimą per meną.

Kitoje salėje mane pasitiko vokietės Von Brandenburg instaliacija „It Has a Golden Sun and an Elderly Grey Moon“ („Auksinė saulė ir senyvas pilkas mėnulis“), pristatanti įdomią kino ir architektūros konfrontaciją kaip platformą šiuolaikiniams ritualams. Salės centre pastatyta milžiniška balto medžio scena (autorės interpretuojama kaip „baltojo kubo“ arba šiuolaikinės saulės šventyklos metonimija) su besileidžiančiais laiptais įkūnija simbolinę žiūrovo transformacijos erdvę: prisėdę ant scenos laiptų galėjome stebėti priešais pakabintame kino ekrane besisukančius šiuolaikinio šokio atlikėjus, o užlipę ant scenos – patys jais tapti (ar bent akimirkai pasijusti). Videojuostoje ir greta scenos pakabintose tekstilės atplaišose dominuoja geltona spalva (istoriškai priskiriama žemesnės klasės atstovams). Šiame darbe ji įgyja savito naratyvinio fetišo formą ir kartu su visiems atvira ir prieinama didžiąja scena (tarytum priešprieša visuomenės sluoksnius simbolizuojantiems laiptams) įkūnija solidarumą, kurį autorė įvardija harmoningos visuomenės pamatu.

Premijos laimėtojas Attia instaliacijoje „Apsvarstyti atmintį“ susieja skulptūras, atskirus objektus bei video­meną ir taip sukuria savitą veidrodinio labirinto įspūdį. Klaidžiojau ilgai sustodama tai vienur, tai kitur ir negalėjau atplėšti akių nuo beveik hipnotizuojančių popierinių skulptūrų („Kito antspaudas“), kurios iš tolo priminė bizantiškas bronzines mažų drūtų žmogeliukų figūras.

Labiausiai sujaudino beveik 40 min. video – tarsi poetinė esė, siejanti chirurgų, neurologų bei psichiatrų pasisakymus apie jau ne vienerius metus menininko tyrinėjamą „fantominės galūnės“ fenomeną. Bene raiškiausiai jis atsispindėjo ankstesnėje Attios instaliacijoje „Vaiduoklis“, kuria menininkas kitaip pažvelgė į šių dienų Vakarų pasaulį krečiančią emigracijos problemą. Duchamp’o premijai pristatytoje instaliacijoje „fantominė galūnė“ pasireiškia per amputaciją išgyvenusių žmonių istorijas ir juos konsultavusių medicinos specialistų liudijimus apie vienos ar kitos kūno dalies netekusį žmogų nuolat lydinčią nuojautą, kad trūkstama galūnė tarsi vaiduoklis savotiškai vis dar yra susijusi su jo kūnu. Anot neurologijos specialistų, galūnių netekusių individų sąmonė, stebėdama „sveikus“ žmones, aktyvuoja veidrodinius neuronus, tapatinasi su tuo, ką mato, ir bandydama nesąmoningai atkartoti elementarius kasdienius veiksmus savyje projektuoja „sveiko“ žmogaus įvaizdį. Šį fenomeną labai vaizdingai aprašė prancūzų filosofas René Girard’as, analizuodamas „mimetinį troškimą“ – imitacinį mechanizmą, padedantį geriau suvokti įvairius žmogaus elgesio modelius. Kūriniu Attia tarsi bando sušvelninti iš šio keisto pojūčio gimstantį neužbaigtumo, nepilnumo jausmą: greta filmavime dalyvavusių asmenų įtaisytuose veidrodžiuose atsispindinti „sveikoji galūnė“ padeda bent trumpam vėl pajusti vidinę ir išorinę pilnatvę. Menininkas, susiedamas individualias ir kolektyvines traumas, materialius ir nematerialius visuomenės simptomus, išplečia fizinės amputacijos suvokimo ribas, sutapatina ją su modernios ir šiuolaikinės istorijos vaiduokliais (vergyste, kolonizacija, komunizmu, genocidu) ir kvestionuoja istorinių žaizdų „išgydymo“ galimybę.

Premijos laureatų paroda paliko tokį stiprų įspūdį, kad nekilo nė menkiausios abejonės nei dėl atrinktų instaliacijų meninės vertės, nei dėl jas sukūrusių menininkų kūrybinių nuopelnų.

Autorės nuotraukos

Kitoks žvilgsnis į modernaus meno ikonas

Paroda „Modernaus meno ikonos: Ščiukino kolekcija“ Louis Vuittono meno fonde veiks iki 2017 m. vasario 20 d.

Aplankyti monumentalią vieno didžiausių XX a. meno rėmėjų Sergėjaus Ščiukino kolekciją planavau nuo tos akimirkos, kai pamačiau parodos afišą, t. y. spalio vidurio. Vienokios ar kitokios aplinkybės vis išvesdavo mane iš doros kelio, tad apsilankymas Paryžiaus 16-ojo rajono pakraštyje įsikūrusiame Louis Vuittono meno fonde nusikėlė iki pat gruodžio, tačiau juk geriau vėliau nei niekada, tiesa? Juolab kad vizitas sutapo su talentingo amerikiečių jaunosios kartos choreografo Danielio Linehano spektaklio „Šventasis pavasaris“ pristatymu.

Paroda „Modernaus meno ikonos: Ščiukino kolekcija“ vainikavo projektą „Kultūrinio turizmo metai. Prancūzija–Rusija 2016–2017“ ir per rekordiškai trumpą laiką sukėlė tokį susidomėjimą, kad keli kalbinti lankytojai prisipažino į fondą patekę tik iš ketvirto ar penkto karto. Išties eilės atrodė nežmoniškai ilgos ir praktiškai nejudėjo. „Viskas dėl saugumo“, – susierzinusią minią ramino lankytojų judėjimą reguliavę pareigūnai. Viduje tuoj pat pasimetu tarp kylančių ir besileidžiančių laiptų, gausybės siaurų koridorių ir skirtingų įėjimų. Laimei, fonde vyksta tik viena paroda, tad beliko nuolankiai sekti banguojančią minią.

Moderniojo meno aiškiaregiu tituluoto turtingo rusų pramonininko Ščiukino aistra prancūzų modernistams gimė po 1898 m. pažinties su tapytoju Henri’u Matisse’u. Susižavėjęs iki šiol neregėta provokuojančia menine raiška kolekcininkas užmezgė glaudžius ryšius su žymiausiais to meto meno pirkliais: Paulu Durand’u-Rueliu, Ambroise’u Vollard’u, Berthe Weill, Georges’u Bernheimu ir Danieliu Henry’u-Kahnweileru. Iš jų įsigijo per šimtą impresionistų, postimpresionistų, modernistų, kubofuturistų, suprematistų ir konstruktyvistų šedevrų. Greta Monet, Picasso, Rousseau, Degas, Van Gogho darniai priglaudęs visą rusų avangardo žiedą – Malevičių, Larionovą, Tatliną, Popovą, Rozaniną bei kitus –­ Ščiukinas tapo savotišku modernaus meno kolekcionavimo pionieriumi gimtinėje ir už jos ribų.

Puikiai suvokdamas savo kolekcijos novatoriškumą ir provokatyvumą (dvi savybes, vargiai suderinamas su to laikotarpio oficialiomis Rusijos meno madomis) Ščiukinas pats ėmėsi iniciatyvos užtikrinti atrinktų meno kūrinių matomumą ir prieinamumą vietinei publikai. Nuo 1908 m. kolekcininkas atidarė kelias galerijas, kuriose eksponuoti garsiausi prancūzų menininkų šedevrai, padėję tvirtus pamatus vietiniams modernistams ir šiuolaikinio meno kūrėjams.

Bene įdomiausia buvo atrasti, kad kai kurie įsigyti darbai pačiam Ščiukinui iš pradžių net nepatiko! Pvz., žymusis Picasso darbas „Moteris su vėduokle“ – daugelis kritikų akcentuoja, kad vos išvydęs šį paveikslą Gertrude’s Stein bute rusų kolekcininkas net nusipurtė: „Tokio bauginančio ir niūraus paveikslo dar nesu matęs!“ Tačiau šeštasis pojūtis buvo daug stipresnis nei asmeninis estetinis skonis. Vos išejęs iš Steinų buto Ščiukinas pradėjo regzti planą, kaip įsigyti ne tik jį taip sukrėtusį darbą, bet ir daugiau Picasso tapybos. Tiesa, visi šie trofėjai ilgai buvo nukišti į tolimiausią ir tamsiausią koridorių, vedantį į Ščiukinų valgomąjį. Sakoma, šeimininkas kas kartą praeidamas pro Picasso krūpteldavo, tačiau vis dėlto sustodavo ir akylai nuskenuodavo darbą nuo galvos iki kojų. Laikui bėgant, Ščiukinas ne tik prisijaukino Picasso, bet ir įsigijo tiek menininko darbų, kad teko jiems paskirti atskirą salę.

Po bolševikų revoliucijos Ščiukinas nutraukė visus ryšius su meno pirkliais bei su menininkais ir emigravo į Paryžių, kur gyveno iki pat mirties 1936 m. Lenino nacionalizuota kolekcija buvo perleista Moderniojo Vakarų meno muziejui, o 1948 m. Stalino dekretu padalyta Puškino ir Ermitažo muziejams, tiksliau, muziejų rūsiams, mat valdžios nutarimu darbai buvo pernelyg akiplėšiški ir neatitinkantys režimo nustatytų estetinių standartų. 1990 m. kultūriniai santykiai su Vakarais modernaus meno klausimais pamažu atsinaujino. Ekspozicija „Modernaus meno ikonos: Ščiukino kolekcija“ kol kas yra viena pirmųjų, pristačiusių didžiausią Ščiukino kolekcijos dalį. Daugiai nei 13 salių išdėstyti paveikslai ir nedidelės skulptūros leido nuosekliai sekti kolekcininko meninio skonio transformaciją nuo santūrių impresionistinių (Monet „Pusryčiai ant žolės“) ir egzotiškų (Gauguino Taičio serija) kūrinių iki provokuojančių Picasso drobių.

Ekspozicijos sukeltą ekstazę pratęsė čia pat, didžiojoje fondo auditorijoje, pristatyta amerikietiška nemirtingosios Igorio Stravinskio kompozicijos „Šventasis pavasaris“ interpretacija. Sužavėjo jaunų šokėjų entuziazmas, originalus mizanscenos pasirinkimas – viena priešais kitą sustatytos dvi žiūrovų eilės, taip sukuriant savitą veidrodinio atspindžio efektą, tarytum priešais regima publika būtų tapusi spektaklio dalimi. Apie savo meilę fortepijonams jau esu rašiusi, tad nebesikartosiu, tik paminėsiu, kad net stryktelėjau iš džiaugsmo, kai dviem vienas priešais kitą pastatytais instrumentais Jeanas-Lucas Plouvier ir Alainas Franco nepriekaištingai atliko šiurpuliukus sukeliančią fortepijoninę Stravinskio kūrinio versiją.

Tiesa, choreografiniam atlikimui pritrūko „energetinio svorio“: likau taip ir neįtikinta, kad šokėjai pajuto ir per save perleido iš kojų verčiančią rusų genijaus kūrybinę srovę. Dažniausiai šiuolaikinio šokio pasirodymus stebiu užgniaužusi kvapą, tačiau šį kartą neužteko įtampos, užbaigtumo, įtikinančio įsikūnijimo į vaidmenį. Pats choreografas interviu teigė, kad jo tikslas buvo pavaizduoti kitokį „Šventąjį pavasarį“: „Klausydamasis muzikos negirdžiu paaukojimo. Nejaučiu mirties. Girdžiu tik energiją, kurią galėčiau pavadinti gyvybingumu.“ Akivaizdu, būtent į energiją ir buvo sutelktas visas dėmesys, gerokai nuklystant nuo kūrinyje užšifruotų gilesnių prasminių kodų. Tad ir galutinis rezultatas buvo daug beprasmio strikinėjimo ir šokinėjimo. Ir sakau tai anaiptol ne dėl to, kad man, kaip tikrai lietuvei-barbarei, trūko paaukojimo scenos. Tiesiog buvo liūdna išeiti iš renginio „tuščiomis“, abejingai. Vis dėlto, manau, imtis ambicingos iniciatyvos ir klysti yra daug geriau, nei bukai atkartoti klasiką ir aklai siekti įtikti publikai. To artėjančių švenčių proga ir palinkėsiu sau ir savo straipsniams.