Guoda Bardauskaitė. Kelionė namo*

Tekstas rašytas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“. Tai kritikos platforma, skatinanti kokybišką kritinį turinį apie architektūrą. 2021 m. projekte nagrinėjama tema „Namai“ ir kviečiama pažvelgti į ją iš pačių įvairiausių žiūros taškų pradedant filosofiją ir baigiant pastatų tipologija, apmąstyti namų ir namudiškumo sąvokas. Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.

 

 

Paieškos

Įtariu, profesijos pasirinkimą lėmė tai, kad vaikystėje neturėjau savo kambario. Kai užaugau, nuolat krausčiausi ieškodama savo būsto. Namai turėjo būti materiali manęs pačios išraiška. Ir buvo. Kartais visas butas, o kai kuriais čigoniško gyvenimo etapais vien kuprinė ar kampas hipiškos komunos svetainėje. Taip per pastaruosius 15 metų pakeičiau bent 10 skirtingų vietų.

Nė vienas būstas man neįtikdavo. Daug kartų perstatinėjau baldus, dažiau sienas, kartais jas grioviau. Pasibaigus varginančiam remontui, apsidairydavau pasidžiaugti – baigta! Viskas išėjo taip, kaip planuota. Pagaliau galima mėgautis erdvėmis, spalvų ir paviršių derme, jaukiu apšvietimu. O kartu ateidavo ir liūdesys – baigta. Kurį laiką pasitenkindavau daiktų komponavimu, bet ilgainiui viskas tapdavo pernelyg tobula ir nuobodu. Tada mano būstas buvo pernuomojamas kam nors kitam (už dvigubai didesnę kainą), o pati susirasdavau naują griuveną. Drauge su namais neretai keisdavosi ir miestas, draugai, mylimieji. „Apsigyvenantis visur, bet niekur neužsidarantis – toks svajotojo apie namus motto“, – šią Gastono Bachelard’o frazę net užsirašiau. Tapau architekte.

 

Namai – bet kur?

Anot filosofo ir rašytojo Allaino de Bottono, šiais laikais namų sąvoka yra nuvertėjusi: gerokai daugiau aplodismentų sulauksi keliaudamas po pasaulį nei sėdėdamas namuose. Pats būstas su kitais daiktais jau nebėra didelė vertybė, tai tiesiog už pinigus įsigyjamas turtas. Tampa įprasta dažnai kraustytis, gyventi nuomojamuose namuose ir jų nesureikšminti. Normalu nepažinoti kaimynų, savo namus suvokti tik kaip sienų ribojamą erdvę ir neprisiimti atsakomybės dėl to, kas vyksta už jų. Namai vieną dieną gali būti čia, kitą – ten, ir vis daugiau žmonių, save vadinančių nomadais, sakosi bet kur galintys jaustis kaip namie.

Taip buvo ne visada. Pavyzdžiui, senovės Žemaitijoje namus buvo įprasta vadinti gyvenimu. Panašu, namai buvo suvokiami labiau kaip tam tikra fizinė būties išraiška, o ne kaip pastatai. O keliaujančiam ir nemaža laiko virtualioje erdvėje praleidžiančiam šiuolaikiniam žmogui žodis „namai“ nebeturi tokio didelio krūvio. Jis dažniausiai asocijuojasi su vieta, kur ilsimasi po darbo ir tikrai nebūtinai visą gyvenimą. Tačiau bet kokiuose namuose ieškoma to paties – savo atspindžio.

 

Šeimininkai

Labiausiai žmonių charakterius atskleidžia interjeras. A. de Bottonas namų baldus ir daiktus lygina su žmogaus draugais. Jei pasikvietei vieną ar kitą daiktą į savo namus, matyt, ne veltui. Mokydamas skaityti erdves, jis ragina įvardyti skirtingų daiktų charakterį. Juk net paprasčiausia kėdė gali būti masyvi, grubi arba rafinuota, elegantiška. O panašių draugų namuose daug. Tik mokėk juos įžvelgti ir galėsi sužinoti apie jų šeimininką daugiau, nei žino feisbukas.

Ne mažiau iškalbingi ir pastatų fasadai, aplinka. Dideli visuomeniniai pastatai prieš iškildami turi pereiti daugybės kvalifikuotų specialistų filtrus, o gyvenamieji dygsta gana chaotiškai ir be didesnio reguliavimo. Tad jų architektūroje paprastų žmonių norai ir fantazijos reiškiasi beveik nežabotai. Žmonės geriausiai jaučiasi aplinkoje, kuri primena juos pačius. Tad pasivaikščioję po privačių gyvenamųjų namų rajonus galime daug sužinoti gyventojų charakterį, vertybes, mentalitetą.

Panašiai galima perskaityti ir kitus pastatus. Visuomeniniai ir biurų pastatai lygiai taip pat kalba apie juose veikiančias organizacijas bei jų vertybes. Dangoraižiai tarpusavyje konkuruoja aukščiu, matomumu kurdami veržlią ir inovatyvią miesto aurą, kultūros pastatai dažnai stengiasi būti atviri, valstybinių institucijų būstinės – solidžios.

Taigi žodžiu „namai“ galime apibūdinti pastatą, už kurį kas nors prisiima atsakomybę. O jis, anot A. de Bottono, „daiktų, spalvų ir plytų kalba“ įkūnija tai, kuo tiki šeimininkas.

 

Guoda Bardauskaitė. Kelionė namo*
C. G. Jungo namas XX a. pirmoje pusėje

 

Procesas

Žmogaus gyvenimas nėra tolygus, taip pat ir namai gali kisti, net virsti savotišku procesu. Vienas klasikinių procesu virtusių namų pavyzdžių – psichoanalitiko Carlo Gustavo Jungo pilaitė Bolingene, ją statė beveik iki savo gyvenimo pabaigos. Kiekvienas bokštas ir pastato elementas turėjo simbolinę prasmę. Paskutinį korpuso antstatą, simbolizuojantį paties mokslininko ego, pridėjo po žmonos mirties. C. G. Jungas yra pasakęs, jog Bolingene jaučiasi apsuptas savo tik­rojo gyvenimo, būtent čia giliausiai jis susijungia su savo esybe.

Neretai architektams sunku taikstytis su neprofesionaliomis ar iš konteksto iškrentančiomis architektūros apraiškomis. Tarkime, C. G. Jungo pilaitė, nusileidusi Garliavoje, šiandien taptų kritikos ir pajuokos objektu. Juk dabar ne visiems leidžiama kurti architektūrą. Pažvelgus į tai iš psichoanalitiko perspektyvos kyla klausimas, ar noras architektūrą kontroliuoti ir pažaboti neprieštarauja vienai svarbiausių jos funkcijų – saviraiškai?

Anot G. Bachelard’o, žmogaus lizdas, kaip ir jo pasaulis, niekada nebūna baigtas. Tad, akivaizdu, namai yra ne tik objektas, bet ir procesas. Tai svarbi kiekvieno žmogaus žaidimų aikštelė, padedanti jam susijungti su materialiu supančiu pasauliu, geriau suvokti save ir pasirodyti kitiems.

 

Psichoterapija

Būdama architekte atstovauju tai visuomenės daliai, kuriai oficialiai leidžiama reikštis per pastatus. Neprarandu tikėjimo, kad pastatai turi būti ne atskirų architektūrinių ego, bet realios juos užpildančios visuomenės atspindys. Tad nieko keista, jog gavusi užduotį suprojektuoti individualų gyvenamąjį namą, ne kartą svarsčiau, kam išvis esu reikalinga šiame procese.

Teisinga laikyti, kad svarbiausia kiekvienų namų funkcija – tai būti konkretaus žmogaus prieglobsčiu. Architektui kyla nemenka psichologinė užduotis: perprasti klientą ir suprojektuoti aplinką, kuri būtų tarsi jo paties kurta. Nesėkmės atveju darbas nebus priimtas arba pastatas nefunkcionuos, kaip planuota. Atvejus, kai projektuotojo ir kliento braižas nesutampa, galima matyti plika akimi.

Nemaža drąsių, įdomių statinių istorijoje yra gimę iš panašiai mąstančių architekto ir užsakovo dueto. Kiti plačiai linksniuojami pavyzdžiai atsirado architektams kuriant namus sau arba drąsiai interpretuojant klientų poreikius. Pavyzdžiui, Ludwigo Mieso van der Rohe’s stiklinio, tais laikais neįprasto vasarnamio Edith Farnsworth projektas baigėsi bjauriu konfliktu su jį užsakiusia dama.

Vis dėlto privatūs gyvenamieji namai yra viena inertiškiausių formų, iki šių laikų mažai nutolstanti nuo archetipinio įvaizdžio. Įsivaizduodami svajonių namus daugelis žmonių remiasi savo patirtimi, vaikystės prisiminimais, susijusiais su namų jausmu. Įprastos pastatų detalės, tokios kaip sienos, stogas, langai ir durys, namuose nėra tik funkciniai architektūros elementai, bet tam tikri atpažįstami, saugūs simboliai. Apie tai daug rašo amerikiečių architektas Cristopheris Alexanderis. Jo projektuoti pastatai išsiskiria jaukiais užkaboriais, angų dekoru, skaidytais langais ir kitomis smulkmenomis, anot jo, kuriančiomis universalų jaukumo ir saugumo jausmą. Skaitant jo 8 dešimtmetyje parašytas knygas neapleidžia jausmas, kad tam tikri jaukių namų elementai į mūsų pasąmonę įskiepijami drauge su pasaka apie Jonuką ir Grytutę ir vargu ar gali būti iš ten iškrapštyti per kartų kartas.

Tai šiek tiek supaprastina architekto, kuriančio namus kitam, užduotį. Ir nepalengvina gyvenimo jo architektūriniam ego. Galiausiai mano asmeniniu darbo sėkmės įsivertinimo kriterijumi tapo kliento ir mano pačios džiaugsmo santykis. Puiku, kai abu liekame laimingi. Idealu, jei šalia to klientas jaučiasi savo namų autoriumi, o mane traktuoja kaip asistentę, pagelbėjusią įvardyti poreikius, susirikiuoti sprendimus ir pačiam nukeliauti iki galutinio rezultato. Todėl namų projektavimo procese elgiuosi kaip psichoterapeutė: klausausi, užsirašinėju, užduodu klausimus, o sudėjusi mintis į brėžinį dar pasitikslinu – ar tai turėjo omenyje?

 

Atsakomybė

Projektuodama kitiems nuolat ieškojau savo vietos, kurioje, kaip ir C. G. Jungas, galėčiau pasakyti, kad jaučiuosi susijungusi su savastimi. Man irgi buvo svarbu, kad namuose pakaktų erdvės toliau vykti asmeniniam procesui: kad galėčiau nevaržomai griauti ir statyti, planuoti ir dekoruoti. Kad jausčiausi galinti įsižeminti ilgam kaip žemaičiai ir netektų kraustytis kitur vos baigus remontą.

Tikruosius namus surasti man padėjo jų ribų permąstymas. Jei namai – erdvė, už kurią žmogus prisi­ima atsakomybę, tai namų ribos yra ir jo atsakomybės ribos. Kai anksčiau žmogus savo namus suvokdavo ne tik kaip sodybą, bet ir ją supančius laukus, mišką ar visą kaimą, ir kaimyno reikalai būdavo iš dalies jo reikalai, šiuolaikinis žmogus vis labiau suvokia namus kaip privačią erdvę tarp keturių sienų. Juk jei už sienos išgirsi besivaidijančius kaimynus, nepulsi aiškintis, kas ten vyksta. Miesto daugiabučių rajonuose tokias nedideles, kurčias ir trapias butų salas supa vis auganti niekieno erdvė: laiptinės, keliai ir šalikelės, dekoratyvinės pievelės. Net priklausydamos kokiai nors bendrijai, turėdamos nustatytą priežiūros tvarką šios vietos emociškai yra nuo žmogaus atsietos.

Tad mūsų pačių susikurti biurokratiniai mechanizmai atskiria mus nuo aplinkos, suteikia teisę neprisiimti atsakomybės ir kartu atima galimybę jausti aplinką kaip savo. Tampa įmanoma funkcionuoti net ir neturint namų. Filosofas Arvydas Šliogeris kalba apie įsivyraujantį nomadiškumą kaip apie žmonijos degradacijos matą. Neturintis namų žmogus suvokiamas kaip neturintis moralinių vertybių, pagarbos, ryšio su Žeme. Akivaizdu, atsakomybės neprisiėmimas, ryšio su Žeme praradimas yra ekologinių ir daugybės kitų šiuolaikinių problemų šaltinis. O kitoks namų ribų suvokimas gali būti raktas į šių problemų sprendimus. Ne veltui dažnai esame auklėjami, kad „gamta – mūsų namai“.

 

Guoda Bardauskaitė. Kelionė namo*
Tikrieji namai. Algirdo Bako nuotrauka

 

Elektrinė

Turėjau iškėlusi daug sąlygų tikriesiems namams.  Ne tik interjero elementai turėjo draugauti su mano charakteriu, bet ir pats pastatas turėjo būti ne bet koks, bent jau neprieštaraujantis išsiugdytam architektūriniam skoniui. Namai turėjo neįkalinti baigtinume, būti jaukūs, su archetipiniais elementais ir drauge atspindėti mano, kaip kūrybinės profesijos žmogaus, progresyvumą. Ir kur jie galėtų būti? Kadangi nebuvau pratusi gyventi miesto šurmulyje ir kartu netikėjau american dream stiliaus priemiesčiais, ten jų ir neieškojau.

Savo namus radau atsikėlusi gyventi į mažą miestelį. Pro čia važiuojantis traukinys per valandą pasiekia sostinę, minučių atstumai pėsčiomis iki visų kasdienių objektų leidžia man realizuoti tai, apie ką svajojau, – gyventi tvariau, beveik nenaudojant automobilio. Šalia esantis pušynas ir upė primena vietą, kurioje augau, ir sudaro sąlygas kasdien mėgautis gamta. O namas, kuriame gyvenu, – caro laikų elekt­rinė, vėliau virtusi traukinių depu ir butais. Raudonų plytų pastatas arkiniais langais, skaičiuojantis daugiau nei pusantro šimto metų, atspindi istorinio paveldo pomėgį, žavėjimąsi pastatų panaudos keitimu ir leidžia toliau skleistis fantazijai mąstant, kaip sutvarkyti ir įrengti neišnaudotas jo erdves.

Nedideliame miestelyje buvo gerokai lengviau pajausti aplinką kaip savo. Ėmiau plėsti atsakomybių, o drauge ir namų, ribas. Radosi bendruomenė, su kuria ėmėme kurstyti diskusijas apie istorinių pastatų išsaugojimą ir drauge su savivaldybe strateguoti miestelio ateities viziją.

Anot C. Alexanderio, didžiąją dalį nuostabių pasaulio vietų sukūrė ne architektai, o žmonės. Manau, namai gali gimti be architekto, bet niekaip – be žmogiškos meilės ir rūpesčio. Kai pagavau save renkančią šiukšles viename niekieno patvoryje, supratau, kad namus jau radau. Ir tam nereikėjo studijuoti architektūros.

 

* Radhanathos Svamio knygos pavadinimas

Draugai