Ignas Kazakevičius. Kai ekspozicija tampa meno kūriniu

Irmos Leščinskaitės paroda „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ KKKC Parodų rūmuose (Klaipėda) veikė iki liepos 19 d.

 

Tik įžengus į naujausią Irmos Leščinskaitės parodą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro salėse, žaibiškai galvoje „prasisuko“ jos paveikslų istorija. Tapytojos kūrybą stebiu nuo 2004 m., kai ji dalyvavo mano kuruotoje 12-oje Vilniaus tapybos trienalėje. Tuomet reikėjo išmokti vieną kitą naują vardą, todėl stebėjau, kaip jos monochrominiuose darbuose dygsta pirmieji piešiniai markeriu, atsiranda grafinio trapumo ir abstraktaus gaivalo priešprieša. Dabar suprantu: autorė bandė rasti naują žiūros tašką. Menininkės kūrybinių etapų kaitą primena citata iš parodos anonso: „Nuolatinė autorefleksija yra natūrali moderniojo meno būsena ir būtina jo egzistavimo sąlyga. Menas gali išlikti tik kaskart iš naujo apmąstant jo savastį apibrėžiantį santykį su tikrove ir savo paties vietą joje – kada ir kiek jis dar yra menas, o kada toks nebėra ir virsta kažkuo KITU, arba ne-menu.“ Parodoje „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ susitinka seni ir nauji darbai, todėl leisiu sau ekskursą į 2013-uosius, kai menininkė, pristatydama parodą „Kūrybinės erdvės autonomiškumas“, teigė: „Kūrinio atsiradimo seka tokia: 1. Mąstymas (pirminiai paveikslo „duomenys“). 2. Procesas (dinamiškas, gali būti laisvas kūrybinis procesas, beveik nevaržomas). 3. Teorijos ir praktikos dominantės (kompozicijos, struktūros) paieškos.“ Jau tada Irma pradėjo ieškoti išskirtinio dėmesio paveikslui, būdui jį pratęsti, nors vis dar paveikslą traktuoja kaip spalvinę plokštumą, papildytą koncepciniu naratyvu ir tapybine plastika. Spalvą sieja su barokine estetika, faktūras su bažnyčių freskų liekanomis, marmuro imitacijomis, architektūros ir gamtos detalėmis. Kuriamas įtapytos realistinės miniatiūros ir projektoriumi klonuojamas grafinis piešinys.

Naujojoje parodoje buvusį periodą atskleidžia à la Barnetto Newmano stiliaus kūriniai. Tik Irma liuminescencinių spalvų diržais, skirtais transportuoti daiktus, perjuosia paveikslą, kuriame išlieka daug sluoksnių, nuolat dengiančių vienas kitą, tai atskleidžia vieno skenuoto kūrinio skeletas – jame žymus tepimas, dažų laistymas, džiūvimas, faktūrų kauburių formavimasis, gremžimas, plovimas, lesiruotės. Neretai po tokių procedūrų kūriniuose netgi persišviesdavo porėmio kryžmė. Kitas lūžis pastebimas 2017-aisiais, kai tapytoja vienoje iš personalinių parodų jau modeliavo erdves, grupuodama paveikslus horizontaliai ir vertikaliai, įvairiais kampais, ieškodama papildomos erd­vės, kuri turėtų būti kuo nors užpildyta. Tą „ką nors“ simbolizavo taburetė su prierašu viršuje „tuštumos metafizika“.

Po 3 metų ekspozicinę erdvę užėmė Arvydo Palevičiaus parodos „Tarp fizikos ir metafizikos“ anotacijos likučiai – tik žodžiai „Tarp IZI ir FIZI“. Svarbiausias dėmesys ankstesnėje KKKC parodoje buvo skiriamas KTU laboratorijoje sukurtų medžiagų mikro­struktūrų vizualizacijoms. A. Palevičius mikropasaulius įvardijo kaip nuo bjaurasties neatsiejamą grožį ir spjūvį – nuo įkvėpimo. Irma metafizinę skraistę nuo istorinių, kultūrinių, mokslinių, filosofinių ir tapybinių korių, kaip jau supratote, pakelia izi. Lengvai, tačiau racionaliai.

Irma niekada nedirbo à la prima tiesiogine to žodžio prasme. Ankstesniais etapais atrodė, kad kiek­vienu tapybos seansu ji tarsi siekia perrašyti, užkloti naujais faktais asmeninę istoriją, atveriant ir gesinant realybės properšas. Palimpsestinę tapybą formuoja ne vien grynoji, t. y. dažo, kalba, spalvinė schema. Įtaką daro ir skulptūrinis paviršiaus reljefas, sgrafito technikai artimos interpretacijos. Bendra plastinė visuma vis dėlto paklūsta tapybinei raiškai – toninių plotų dermei. Ryškesni spalviniai segmentai bemat apipinami lesiruočių ažūru. Lygūs plotai kaitaliojasi su pastoziniais. Toks tapybinis požiūris primena ritualinius piešinius.

 


Irmos Leščinskaitės darbai iš parodos „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“. Andriaus Kasmočiaus nuotraukos.

 

Šioje parodoje tapybinės plastikos funkcijas perima daiktai. Regis, autorei galu gale atsibodo nuvaryto kuino leitmotyvas, ji suvokė, kad iki šiol taikyta lesiravimo taktika gali baigtis juodąja skyle drobėje, kuri suris menininkės potencialą su visais naratyvais.

Koreguodama parodinę anotaciją Irma rašė: „Norėčiau atkreipti dėmesį, kad parodos architektūrinė kompozicija yra labai sustyguota, išmąstyta ir apskaičiuota visų joje esančių daiktų ir erdvės santykio proporcijomis, visi daiktai turi savo tikslines vietas, jie tiesiog mėtytis negali... Tai jokiu būdu nėra statybinis šlamštas, kiekvienas daiktas turi savo funkciją: statybiniai pastoliai, karutis, silikoninės, mikroporinės, natūralaus kaučiuko gumos, poliuretanas – tai nepigios statybinės medžiagos, netgi kibirai ir jų forma, spalva yra instaliacijas papildantis veiksnys, kaip ir ištrupėjęs lubų fragmentas...“

Parodą „Mikropasauliai: abstraktūs atvaizdai“ priskirčiau linijiniam tipui, kai ypač pabrėžiama kiekvienos kompozicinės dalies autonomija: ramybės salos su meditatyviais piešiniais, islandiško smėlio vamzdeliais, sėdmaišiais; dvi sales jungiančios gumų, juostų, mobilių sienų ir lėktuvo modelio diagonalės; tapybos darbų ir siūlų gijų kombinacijos ant salės grindų, verčiančios keisti įprastą žiūros kampą, dirstelėti sau po kojomis, peršokti kliūtį ir patirti, kaip iš tapytojos studijos atkeliavęs darbas ekspozicinėje erdvėje praranda savarankiškumą, tampa instaliacijos dalimi, įgyja kitą spalvinį, emocinį krūvį, atsiskleidžia veikiamas greta esančių objektų spalvos ir medžiagiškumo. Per 15 pastarųjų metų tapytojos darbai pamažu pavirto instaliacija, papildyta skaitmeniniais kūriniais ir vaizdo įrašais, archyvine medžiaga, ready made’u. Kyla klausimas – ar naujadarai papildo tapybą, ar tapyba papildo vaizduotę? Tapyba šiuo atveju susitraukė iki miniatiūros, kurią galima išjudinti pasitelkus pridėtinę realybę, kita vertus, eksponuojama daug meno galerijai nebūdingų daiktų, padedančių autorei įgyvendinti kūrybines vizijas, jungti kas akimirką kintančius mikropasaulius, kai juos keičia parodos lankytojas, įžengęs į tą erdvę ir savo buvimu ar ryškia apranga trumpam įšoka į kūrinį. Tuomet patiki, jog vaizdiniai egzistuoja tol, kol yra stebimi, slenka prieš akis tam tikta tvarka. I. Leščinskaitė į bendrą kūrybos procesą įtraukia kitų sričių profesionalus – architektus, muzikus, inovatyvių technologijų specialistus. Tapyba įgyja interaktyvaus dizaino matmenį.

Daiktų ir tapybos sandūrose blyksteli miniatiūros – mikropasauliai su J. Vermeerio „Merginos su perlo auskaru“, V. Van Gogho, M. Tysono, K. Donelaičio, Prūsijos karalienės Luise’s, H.-G. Gadamerio, J. S. Bacho, kitų istorinių asmenybių portretais. „Specialiai siekiau tokio kontrasto – priešpriešos, kad tam tikri buities daiktai, statybiniai įrankiai, išdėlioti šalia meno kūrinių, kurtų minčių ir asociacijų įtampos lauką“, – teigia I. Leščinskaitė. Visos asmenybės, patekusios į Irmos akiratį tik dėl tam tikrų asmeninių savybių, laimingai pasiekė parodos finišą. V. Van Goghas – „tikro menininko“ biografijos ikona, atėjusi iš studijų metais skaitytų knygų. J. Vermeeris – tai šviesa, spalvinėmis klostėmis krentančio drabužio ir veido kontrastas. M. Tysonas – grubumo ir jėgos simbolis, subtiliai ištaškuotas smulkiais potėpiais. H.-G. Gadameris likęs iš doktorantūros teorijos kaip kovos su ribota žmogiškąja patirtimi ir išankstinėmis nuostatomis simbolis.

Vienintelis J. S. Bachas lydi I. Leščinskaitę visose kelionėse. Jo spalva buvo atrasta Kazachstane per „Lietuvos Expo“ mugę. Menininkai viešbutyje pasigedo geros muzikos ir kompozitoriaus Lino Rimšos paklausė, ką jis galėtų rekomenduoti. „Bacho „3-iąją orkest­ralę, ji yra tobuliausias jo kūrinys“, – atsakė jis ir, kad geriau skambėtų, telefoną įdėjo į virtuvinį puodą. Irma nutapė spontaniškai gimusio meno kūrinio miniatiūrą ir paleido šį „įrašą“ keliauti po parodas visoje Europoje, ten jis virto svarbia menininkės kuriamų instaliacijų dalimi. KKKC salės tik tarpinė stotelė, o tai išduoda kūrinio pavadinimas „Bachui nėra čia ką veikti“.

Autorės tapybą bene geriausiai charakterizuotų dvi jos kūriniuose užkoduotos asociacijos: dailė-estetika, dailės aplinka-komunikacija. Neapsigaukime, spalva gimsta galvoje. Geštaltinė rega, garsai, virtualios simuliacijos, integruotos į tradicinės tapybos kontekstą, menininkei padeda kurti kitokį kultūros ir socialinės aplinkos suvokimą. Per ilgą tapymo, kompozicijos formavimo laiką svarbiausiu kriterijumi tampa kokybės, t. y. estetinės harmonijos, kompozicijos skaičiavimo, kategorija. Darbuose nebelieka pirminio intuityvaus ir emocinio jausmo, jie transformuojasi, kol išsikristalizuoja į formos, spalvos kompozicinius junginius, informacinius vienetus sudarančias struktūras. Gretinant kontrastus, autorės teigimu, gali atsiverti tikrumo prošvaistės, kuriose šmėžuoja blausūs, išnykusių, bet žmogaus atmintyje vis dar gyvų tikrovės vaizdinių šešėliai.

Kiek kontekstų, tiek ir vertinimo variantų. Kuris teisingiausias? Kuris autorei aktualiausias, o mums įdomiausias? Tapyba ar netapyba – iššūkis ar tik eksperimentas? Vieni turbūt pasakytų, kad erzina sausas, pernelyg logiškas požiūris, kiti – gera tobulybės imitacija, o trečiam patiktų savarankiškas meno salų levitavimas erdvėje ir kūrinius kuriantys kūriniai.

 

Fotoreportažas iš I. Leščinskaitės parodos ČIA

Draugai