Ugnė Matulevičiūtė. Aleksandra Kašuba. Prisijaukinti įtampą

Pirmoji vėjo jėgainė pastatyta 1888 m. pabaigoje JAV, 1890 m. Danijoje pradėjo veikti pirmoji vėjo elektrinė. Iš vėjo gaunama energija galėjo aprūpinti nemažai namų ūkių, tačiau atsinaujinančios energijos sritį užgožė nuo gamtos tiesiogiai nepriklausantys elektros infrastruktūros sprendimai bei panašiu metu ėmusi sparčiai vystytis naftos pramonė. 1970 m. Amerikoje kilo didžiulė aplinkosaugos aktyvizmo banga, minėta pirmoji Žemės diena – tuo metu nominali naftos barelio kaina buvo 3,5 dolerio, o mašinos – itin neekonomiškos. Vis dėlto 1973-iaisiais pasaulį ištikusi energetikos krizė ir naftos embargas per mažiau nei dešimtmetį naftos kainą kilstelėjo 10 kartų ir priminė: tikėtis amžinų iškastinio kuro resursų yra naivu, gamtos dovanojamus išteklius mokykimės pažaboti iš naujo.

 

Žvelgdama į jos įvairialypius meninius ieškojimus, matau, kad, remdamasi savo įgimtu įžvalgumu, Aleksandra visą gyvenimą ieškojo atsakymo į vieną svarbiausių architektūros klausimų – kokią aplinką turime sukurti aplink save, kad ji leistų mums nevaržomai gyventi?

Jing Liu

 

Gamta turtinga atsinaujinančių energijos šaltinių: auganti biomasė, giotermika, vėjas, upės tėkmė, jūros bangavimas, potvyniai ir atoslūgiai bei, žinoma, saulės šviesa. Gamtos kinetikai paversti kita energijos rūšimi, tarkime, elektra, reikėtų pasitelkti jėgainę – reikia pripažinti, išmoningą žmonijos kūrinį. Koks žmogaus vaidmuo atsinaujinančiosios energijos grandinėje, žvelgiant į jį ne vien kaip į vartotoją, bet ir kaip į ekosistemos dalį? Ar žmogus generuoja energijos išteklius? Galbūt jis – dar viena energiją transformuojančios jėgainės rūšis? Žmogus atitinka ir du fizikinius kriterijus: dirba, juda (jėgos modulis ir kūno poslinkis) ir, kol gyvas, išskiria šilumą (energijos perdavimo forma). O prisiminus ir energijos tvermės dėsnį, akivaizdu, kad neabejotinai dalyvaujame energijos mainuose. „Man verda kraujas“, – tikra geoterminė energija, vidinė įtampa. Panašu, kasdienėmis aplinkybėmis ją apčiuopiame atsitiktinai, svyruodami tarp veržlumo ir bejėgiškumo. Apstu ir bandymų įtampą tyrinėti – tiek ieškant priežasčių, kodėl pasaulį užklupo psichologinių ligų epidemija, kodėl jaučiame nerimą, kodėl skubame, kodėl turime gręžtis į dėmesingumą lavinančias meditacijos praktikas. Galbūt įtampos prigaminame pernelyg daug, tačiau nežinome, kaip ją panaudoti? Kaip perdirbti į konstruktyvią energiją, kurią pasitelkę galėtume darniau kurti, apšviesti ateities gatves. Atsakymo ieškau Lietuvoje gimusios pasaulinio lygio meno žvaigždės, vizionierės, mokslininkės, architektės Aleksandros Kašubos darbuose. Būtent jos kūryba paskatino į įtampą pažvelgti kaip į energijos šaltinį, ją atpažinti savyje, supančiame pasaulyje, o svarbiausia – rasti naujus jos panaudojimo būdus. „Aš patyriau, kad ji turi didžiulį potencialą“, – ne kartą teigė menininkė, savo vizijomis įtampą sutapatinusi su žmogaus kuriamąja energija. Įtampa – tai ir A. Kašubos savybė. 70 metų aktyviai kūrusi, ji pati įkūnijo nė trumpam, pailsėti ar dėl nuovargio nesuglembančią, gyvybę generuojančią struktūrą.

„Formuojanti ateitį“ – taip pavadinta pirmoji A. Kašubos personalinė paroda 1989-aisiais. Menininkės vizionieriški sumanymai, kaip įdarbinti įtampą, kad ji veiktų tarsi energijos mainų jėgainė, prikaustė ne tik meno gerbėjų, bet ir mokslininkų, semiotikų, išradėjų dėmesį. A. Kašuba kūrė savitą perpetuum mobile – jos mozaikos, viešasis menas, reljefinės struktūros, koliažai, akvarelės buvo įgyvendinti taip, kad sukeltų stip­rias emocijas, kitaip tariant, vidinę žmogiškąją įtampą. Ji išrado tam tikrą statinio projektavimo metodą: be erdvinės architektūros, pasitelkė spalvotą apšvietimą ir kvapus, kuriančius kone ketvirtąją dimensiją, o ji įgalino patirti ir vidinės įtampos – emocijų, jausmų, pojūčių – pokyčius. A. Kašuba šiuos pokyčius vadina energijos mainais, lyg patvirtindama įžvalgą, kad žmogus iš tiesų gali veikti jėgainės principu. Kiekvieną pojūtį atsijojus iš bendro grumsto tampa aiškiau, kaip elgtis norint – grįžtu prie Jing Liu įžvalgos – nevaržomai gyventi. A. Kašubos vizijos tampa kelrodžiu egzistencinėse paieškose, kaip nugyventi sąmoningą, bet džiugų gyvenimą, ir net teikia vilties, jog tai įmanoma. Išsamiai savąją vidinio pasaulio pažinimo metodiką (kartu su brėžiniais) ji užfiksavo knygoje „Protas žvelgia į save patį“ („The Mind Gazing At Itself“, 2016). Anotacijoje sakoma: „Iš šių asmeninių pastebėjimų matyti, kaip, atrodytų, nereikšmingas požiūrio pokytis (pojūčiai suvokiami kaip tam tikri pranešimai) nesunkiai padeda aplenkti mūsų per ilgą laiką nusistovėjusią savivoką. Kai šie dalykai sujungiami, tai, kas vyksta žmogaus kūne ir psichikoje, kartu formuoja žmogaus buvimą žmogumi.“

 

Aleksandra Kašuba. Prisijaukinti įtampą
Iš parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“. Gyčio Norvilo nuotrauka

 

1976 m. „Design Magazine“ korespondentės Judith Marshall paklausta, kas yra jos nebylusis partneris, A. Kašuba atsakė, kad įtampa – energijos šaltinis, kurio nereikia stengtis gauti, nes jis yra visur kaip gamtos dalis. „Man patinka ją lyginti su garu. Kol išmokome panaudoti garą, jis tiesiog egzistavo pats sau. Manau, radau būdą, kaip pajungti įtampą sau.“ Meno forma, kurioje ėmė skleistis meistriškas menininkės gebėjimas suvaldyti įtampą, buvo mozaika, su ja A. Kašuba susipažino jau palikusi Lietuvą ir 3 metams įstrigusi Europos koridoriuje laukdama galimybės išvykti į JAV. 7 dešimtmetyje A. Kašubos mozaikos išgarsėjo Niujorko meno rinkoje. Jos primena žuvų būrius, kurie išlaiko tobulus tarpusavio atstumus, tačiau juda bangomis, abstrakčiai vilnijančiais, tiksliais judesiais. Menotyrininkė Inesa Brašiškė į tai atkreipė dėmesį straipsnyje „Erdvės formavimas: ankstyvieji eksperimentai“ primindama vieno tuomečio kritiko žodžius, esą A. Kašubos mozaikų pano „atrodo pernelyg mechaniškai tobuli“ ir čia pat pacitavusi A. Kašubos tekstą, publikuotą mozaikų paro­dos buklete: „Pradėjau dirbti su iliuzija, bandydama ją užfiksuoti, sustabdyti medžiagoje. Noriu, kad mano kūriniai neužpildytų erdvę, bet ją formuotų.“ A. Kašubos pano įkvėpti optinio meno principų, tad, jeigu žvelgiama sutelktu žvilgsniu, atrodo, kad jie juda. Ši statiško kūrinio kinetika, erdviškumas itin stipriai skleidžiasi kūriniuose, nulipdytuose iš vienspalvės, juodos uolienos gabalėlių. Čia norisi prisiminti architektą Valdą Ozarinską, vėlesniais dešimtmečiais kvietusį aklinai juoduose paveiksluose įžvelgti visas spektro spalvas. Architektas Nicas Goldsmithas A. Kašubos kūrybą vadino mimikriška, kadangi jos „paviršiams būdingos gamtinės formos ir jose srovenanti įtampa padeda kurti utopinį nežemiškos erdvės pojūtį“.

Žuvys jaučia šalia plaukiančių žuvų bangas spaudimui jautriomis poromis, išsidėsčiusiomis jų kūnuose. Jei plaukiančiosios priekyje nutolsta, žuvis juda greičiau, o jei priartėja – plaukimą sulėtina. Tokia gamtinė choreografija tarsi judėjimo unisonas vyrauja ir A. Kašubos viešųjų erdvių mene. JAV formuojantis madai statomuose objektuose įkomponuoti ir menininkų darbų, A. Kašuba gaudavo užsakymų projektuoti mozaikas ant sienų ar grindinių, o plyta jos rankose vėl virsdavo žuvele. Preciziškai išlaikyti atstumai tarp plytų arba plytelių, jų ritmas atkartoja miesto judėjimą, tarsi įpaminklina gat­vių dinamiką, užfiksuoja įtampą ir čia pat ją eksponuoja monolitinėje struktūroje, tarkime, ilgai aukščiausiais Niujorko pastatais buvusių dangoraižių „Dvynių“ sienoje. Plytos, dėliojamos gana netikėtomis trajektorijomis, žiūrovui, kuris dažniausiai tėra skubantis praeivis, sukelia lengvą nuostabą kaip sinkopė takiame muzikos kūrinyje. A. Kašuba džiaugėsi ir pačia medžiaga – plyta, ji tokia įprasta ir atpažįstama, kad kone nematoma, tad visas stebinčiojo dėmesys tenka menininkės kruopščiai nubraižytam, o „profesionalių ir intelektualių mūrininkų įgyvendintam“ formų ir krypčių žaismui.

Tame pačiame „Design Magazine“ interviu A. Kašuba pasidalino kita svarbia įžvalga, padedančia suvokti jos gebėjimą disharmoniją transformuoti į harmoniją: „Šiandienos situacijose įtampa yra kliūtis. Aš patyriau, kad ji turi didžiulį potencialą.“ Kaip minėta, A. Kašuba vizijomis įtampą sutapatino su žmogaus kuriamąja konst­ruktyvia energija ir taip tarsi išlaisvino ją nuo primestų prasmių – tapatinimo su egzistenciniu nerimu, stresu ar kitomis nematomomis, destruktyviomis vidinėmis patirtimis. Stebinantys menininkės atradimai tęsėsi pradėjus kurti Aplinkas, tampriasienes struktūras, kurių erdvėse galima klaidžioti ar būti. Dabar į vieną jų galima patekti Nacionalinės dailės galerijoje, Elonos Lobytės kuruojamoje A. Kašubos kūrybos parodoje „Formuojant ateitį“. Nors Aplinka ištempta pačiame salės viduryje, o medžiaginės sienos beveik nesulaiko garso, struktūros erdvė nukelia į tylesnę sąmonės būseną, kurioje galima ne tik sekundei atitrūkti nuo galerijos įspūdžių, bet ir pastebėti, kad čia mintys – lengvesnės. A. Kašuba ieškojo, kaip, kintant erdvės pojūčiui, keičiasi jausmai, kaip kintanti erd­vė gali provokuoti skirtingas reakcijas. Esu tai patyrusi kelias dienas šerdama kaimynų katiną – bute už sienos pirmą sykį supratau, kad būtent dėl kitaip išplanuotos erdvės jis man kėlė jausmus, kurių nepatiriu namų aplinkoje. Tad A. Kašubos kūryba, jos įdėmūs inžineriniai ir architektūriniai sprendimai vėl grąžina prie jėgainės metaforos: ji išties gali keisti žmogiškosios įtampos lygius, o kadangi erdvės ribas kuria lengvai transformuojamas (kilnojamas, tempiamas ar išmontuojamas) audinys, ji gali įgyti daugybę variacijų. A. Kašuba yra užsiminusi, kad savo bute nuolat turi kurti gaubtas formas, kad aplinka nedirgintų, o dirbtinis 90 laipsnių kampas neslėgtų, – tik tuomet ji pasijuntanti gyva. Jos teigimu, išgaubtų formų įtampos dinamika prasideda nuo audinio įtempimo, o siūlės kaip agentai perduoda ir nukreipia įtampos energijos tėkmę į kitas struktūros dalis. Šią menininkės gyvenamosios erdvės infrastruktūrą architektas Frei’us Otto, 7 dešimtmetyje kūręs šiuolaikinės įtampos architektūros pagrindus, įvertino kaip „vienus labiausiai stulbinamų tyrimų rezultatų pastaraisiais metais“.

„Aleksandros grynosios formos siūlo poilsio ir apmąstymo erdves. Tai yra apibrėžtos ir išbaigtos dvasinio pakylėjimo oazės, kuriose slypi ramybė ir meditacija. Būdamos atskirtos, jos tampa vietomis, į kurias veržiamės... Gal jos atspindi mūsų pasaulį, o gal tiesia kelius į naujas pastatų morfologijas? O gal ir viena, ir kita?“ – svarsto N. Goldsmithas, lengvasvorės ir inovatyviosios architektūros ekspertas, A. Kašubai skirtame tekste „Formuojant ateitį“.

Teksto pradžioje iškeltas klausimas, ką daryti su mumyse tūnančiu atsinaujinančiu energijos šaltiniu, vidine įtampa turbūt visada liks atviras. Tačiau, pasitaikius galimybei iš arčiau susipažinti su A. Kašubos meno idėjomis, neatskiriamomis nuo gyvenimo būdo ir visiškai tiesiogiai gyvenamosios aplinkos, matyti, kad didingas vizionieriškas protas, drąsa ir smalsumas atliko esminį darbą – kondensuotai pateikė pasiūlymus, metodus ir taisykles, kaip palengvinti būtį. Man rodos, ypač dabar reikalinga įtampos energijos jėgainė.

Pabaigoje noriu išreikšti padėką A. Kašubai, kuri, 1983 m. televizijos interviu šelmiškai mirktelėjusi „speaking about future is a risky business“ („kalbėti apie ateitį – rizikingas reikalas“), iki paskutinio atokvėpio nenustojo apie ją mąstyti. Taip pat visiems, prisidėjusiems prie vizionierės kūrinių išsaugojimo ir galimybės juos tyrinėti, taip mokantis prisijaukinti įtampą. Ypač dėkinga už 2014 bei 2021 m. NDG ištemptas Aplinkas, pristatytas itin skirtingomis globaliomis aplinkybėmis, tačiau, nepaisant to, suteikusioms galimybę taip pat giliai išgyventi N. Goldsmitho aprašytą dvasinį pakylėjimą ir rasti vilties – kol gyvename – formuoti ateitį, stiebiantis link A. Kašubos įtemptos kartelės.

 

Fotoreportažas iš parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ ČIA

 

Fotoreportažas iš parodos „Emilija Škarnulytė. „Daugdara“. Dedikuojama Aleksandrai Kasubai“ ČIA

Draugai