Jolanta Sereikaitė. Identitetų beieškant

Vlado Braziūno nuotraukaNuo 2003 m. Vilniaus universiteto Botanikos sode, Kairėnuose, vykdomas kultūrinis projektas „Gamta ir menas“. Šio projekto tikslas atrasti ir vykdyti dialogą tarp meno, gamtos, menininko ir žiūrovo. „Identitetas“ – tai devintoji šio projekto paroda, kurioje savo darbus pristatė įvairių sričių menininkai (keramikai, skulptoriai, tapytojai, fotografai, floristai ir kt.). Didžioji dalis kūrinių yra žemės meno (Land art) darbai, kurie sukurti naudojant gamtines medžiagas, ir aplinkos meno (Environmental art) darbai, sukurti iš įvairių dirbtinių medžiagų ir integruoti į tam tikrą erdvę, pritaikyti prie vietinio gamtovaizdžio. Paroda buvo atidaryta 2012 rugsėjo 8 d. Šios parodos pasiilgo ir botanikos sodo lankytojai, ir kai pernai jos nebuvo – jie nustebo. Kaip pasakojo organizatoriai, žmonės jau tarsi įprato prie šio renginio, kaip prie vienos iš botanikos sodo tradicijų.
Esu rašiusi apie ankstesnes šio projekto parodas. Pirmuosius kartus vykau pasižiūrėti parodai gerokai įpusėjus, viena vaikštinėjau ir kontempliavau meno kūrinius, kurie galėjo būti ir šiek tiek pasikeitę ar net visai sunykę nuo nepalankių oro sąlygų. Šis dalyvavimas atidarymo šurmulyje turėjo ir privalumų, nors galbūt ir nebeliko tos nuostabos, kurią sukelia paslaptingų objektų suradimas. Tačiau galėjau išgirsti pačius projekto dalyvius, kalbančius tiesiogiai, be savo interpretacijų ir svarstymų suvokti, ką jie vienu ar kitu  savo kūriniu norėjo pasakyti.
Jei lyginsime šią parodą su ankstesnėmis, galbūt su laiku šio projekto koncepcija išsigrynino. Jau gerai žinomos parko erdvės galimybės tarsi priverčia parodos kūrėjus ir kuratorius ir kūrėjus kruopščiau, tiksliau formuluoti idėjas, vengti kartotis, nors išties žemės menas apriboja didelę fantazijos sklaidą, tačiau leidžia labiau koncentruotis į pačią idėją, į tai, kas norima tomis minimaliomis priemonėmis pasakyti. Gal dėl to šioje parodoje buvo juntamas kažkoks santūrumas, atsargumas, nesistengta labai šokiruoti. Objektai mažiau pastebimi, nedisponuoja, o harmoningai įsilieja, prisitaiko prie landšafto. Siekiama labiau pabrėžti estetinius dalykus, pačią mintį transformuoti į nerėksmingas formas, nors pats parodos pavadinimas „Identitetas“ gal ir leistų plačiau, netgi įžūliau išjudinti šio meno estetines ribas, tačiau, kita vertus, santūrumas šiuolaikiniame mene yra visai geistina savybė, o žemės ir aplinkos meno ribos – žemės menui naudojamos gamtinės medžiagos ir pageidautina iš tos vietos, aplinkos mene gali būti naudojamos įvairios priemonės, kažkaip artėjo prie nerėksmingo, tylaus identiteto, savęs ir savo erdvės kontempliacijos. Tarsi ieškant vietos dvasiai – genius loci, būdingų bruožų, kuriuos stengiamasi atverti jų nekeičiant. Nors parkas, kad ir kaip žiūrėtume, tai sąmoningai sukurta vieta, ne laukinės gamtos darinys, o žmogaus sukultūrinimo rezultatas, todėl ir meno kūriniai šioje vietoje tarsi dar kartą atkartoja tą pirminį žmogaus siekį – perkurti gamtą, ją transformuoti, nors šiuo atveju ir kažką byloti, pranešti, diskutuoti su civilizacija, taip pat reflektuoti į save.
„Vikipedijoje“ rašoma: „Asmens tapatumas, identitetas (lot. identitas – buvimas) –­ tai subjektyvus savęs, kaip individo, derinančio įvairius socialinius vaidmenis, supratimas. Ši sąvoka išreiškia asmens gebėjimą apibūdinti save, atsakant į klausimą „kas aš esu?“ ir gautus įvairius atsakymus derinti tarpusavyje.“ Beje, pasižiūrėję į tarybiniais laikais išleistą tarptautinių žodžių žodyną, šio žodžio mes nerasime. Ten yra „identifikacija“ – tapatumo nustatymas, atpažinimas, taip pat žodis „identiškas“ – tapatus, tolygus. Šių laikų žodis „identitetas“ – multikultūrio pasaulio reiškinys. Anais laikais tokių paieškų nebuvo, visi buvo vienodi tarybiniai piliečiai, pilka masė. Reikėtų pabrėžti, kad identiteto ieškojimas, jo pabrėžimas įvairiuose kontekstuose yra madingas reiškinys šiuolaikiniame meno pasaulyje. Mes vis girdime žodį „identitetas“, kartais net nebesuvokdami, kas po tuo pasakymu slypi. Kaip ir buvo minėta „Vikipedijoje“, tai gebėjimas įvairius atsakymus derinti tarpusavyje. Taigi, mes turime ne tik ieškoti kažkokios vienos savybės, bet ir konkrečiame meno objekte sujungti skirtingas interpretacijas.
Kaip ir minėjau – dabar madinga ieškoti savo identiteto, tačiau tai daryti sode, gamtoje – labai simboliška. Juk mūsų tapatybė išsirutulioja iš gamtos, iš stichiškų galių ir formuojasi kaip kažkokios atpažįstamos struktūros, įgydamos civilizuotas formas. Būdami gamtoje, būdami nesąmoningi ar panirę į transą, mes tarsi netenkame identiteto, kuris galėtų būti prilygintinas drabužiams, jų vilkėjimui. Taigi, identitetas yra iš dalies ir kažkokių ženklų, atpažįstamų formų, ritualų, ir mūsų savasties samplaika bei mūsų pačių buvimas santykyje su kažkuo. Verena Kast, žymi jungiškosios krypties psichoanalitikė viename savo pranešime, skaitytame Vilniaus universitete, kalbėjo apie kultūrinį identitetą, kuris yra kaip oras, kuriuo mes kvėpuojame, ir kad tai daugeliu atveju vyksta nesąmoningai. Mus jungia bendri simboliai, mitai, istorija, praeitis, pasakos. Anot jos, egzistuoja ne tik kolektyvinė, bet ir kultūrinė pasąmonė.
Taigi ir šiame projekte vieni ieškojo šalies tapatybės, tos kultūrinės pasąmonės ženklų, o kiti – labiau savęs kaip individo, savo asmenybės įspaudų. O šalies, tautinio identiteto paieškų parodoje buvo nemažai: ir Rasos Nazarovaitės-Nazimovienės dirvoje sukurtas ornamentas „Rūta“, ir Zitos Filimonovienės ir Dmitrijaus Filimonovo „Trispalvė“ – žolėje išdėliotos plytos, nudažytos raudonai, į kurias galima žvelgti tarsi pro objektyvą, pro langą, lyg koks ironiškas mūsų subyrėjusio identiteto komentaras. Per atidarymą mistiškuose dūmuose paskendęs, kažkuo primenantis čiurlionišką motyvą Jono Petuchovo žemės meno kūrinys „Ir kalnai turi akis“, ir „Sodo meno avilio“ grupės apie tvenkinį supintų pakrantės žolių bangos pavadintos „Ouroboros“, liudijo ne tik titaniškas pastangas apipinti visą tvenkinį, bet ir sukurti sakralaus rato, artimo baltiškajam žalčiui, viziją. „Sėjomainos“ performansą atliko baltais drabužiais vilkinčios ir grandinėmis susirišusios Vaida Tamoševičiūtė ir Daina Pupkevičiūtė – jos interpretavo gyvenimo kelio paieškų ir kasdienybės ritualinį pobūdį. Virgilijus Kubilius ir Natalija Učvatova savo žemės meno ir audiovizualiniame kūrinyje „Šaknys“ panaudojo ir Maironio eiles. O Mariaus ir Karolinos Skrudžinskų videoinstaliacija „Beieškant gojaus“, kurią jie filmavo skirtingais metų laikais Papilėje, Panemunėje, Vilniuje ir kitur, pasakojo apie lietuviško rojaus – gojelio – ieškojimą. Šį kūrinį buvo galima pamatyti tik per atidarymą.
Kiti autoriai galbūt siekė atskleisti ne kažkokį mus vienijantį, apibendrintą, o asmeninį identitetą. Su dar vienu objektu „Įsipynusios“ dalyvaujančios Natalijos Učvatovos sukurtos kasos, besileidžiančios iš medžio, byloja apie moteriškus stereotipus. Tekstilės tapatybės ieškojo Laura Pavilionytė, o savirefleksiją siekusi atskleisti Taurima Bunkutė kaip autoportretus sukūrė penkis zuikius, nulipdytus iš šiaudų ir žemės, beje, labai vykusiai sustačiusi šias skulptūras erdvėje –­ džiugina ne tik pati idėja, bet ir kryptingas, didelių pastangų darbas, leidęs visiems žiūrovams mėgautis šia ironiška kompozicija. Ironijos būta ir Irinos Kostinos iš plastmasinių šaukštų sukurtose vandens lelijose, ne tik kaip asmeninės tapatybės, bet ir civilizacijos pertekliaus išsiskleidimo mūsų aplinkoje. Vis dėlto balti plastmasiniai šaukštai pavirto kažkuo gražiu, šis svetimkūnis visai tiko prie tvenkinio, tarsi bylodamas apie pačios kūrėjos savybę suderinti prieštaravimus savyje, o ratas, kaip ir mandala, galėtų būti savasties simboliu, jungiančiu įvairius mūsų „aš“ aspektus. Edita Kondrat taip pat įkūnijo savo sumanymą virš vandens, vaizduodama raudonas dėmes, kurios čia turėjo simbolizuoti kraują – patį aiškiausią mūsų asmenybės tapatumo liudijimo ženklą. Elegantiška Kristinos Šaltytės vienatvė tarp medžių yra tarsi besvoriai balti sukabinti rutuliukai – Brailio rašto kompozicija, kur užsimenama apie kiekvieno iš mūsų vienišumą, nors esame jungiami kalbinės baltų rutuliukų sistemos, tačiau ir toji struktūra ne visuomet gali būti teisingai suprasta. Pačios menininkės identitetas tarsi išskaidytas į daugybę dalių, kaip ir šie kabantys rutuliukai. Iš Rusijos atvykusio svečio Aleksandro Yarunino didžiulis piršto atspaudas, sudėliotas iš sausų šakų, subtiliai užsimena ne tik apie atpažinimą, susitapatinimą su kažkuo (šiuo atveju su pirštų atspaudu, kuris tarsi išduoda mūsų asmenybę), bet kartu jis galėtų būti traktuojamas ir kaip kažkas platesnio, pavyzdžiui, kaip žmogaus atspaudas gamtoje, simbolizuojantis aplinkos pavergimą. Tačiau, kita vertus, tai kažkas panašaus į labirintą, į amžiną savęs ieškojimą. Juk mes patys sau esame didžiulis pasaulis, po kurį klaidžiojame nežinodami išėjimo. Mūsų identitetas – tai, su kuo mes susitapatiname, kažkokios atpažįstamos išorinės formos, nors išties nėra lengva atsakyti – o kas toji mūsų tapatybė? Kas tas mūsų identitetas? Juk jis greičiausiai nėra kažkas stabilaus ir nekintamo. O gal tesame tik kažkieno kito (visuomenės, aplinkinių) išorinių projekcijų kūrinys, kuris, anot budistinės ideologijos, savaime yra tuščias ir jau nušvitęs?
Rasa Nazarovaitė-Nazimovienė. „Rūta“Audronės Sabalytės-Burbulienės ir Rasos Sakalauskienės iš rūsio besiveržianti augalijos skulptūra „Išeitis“ tarsi užminė mįslę –­ ar tai mūsų ir gamtos sandūros refleksija, o gal kažkokia kita galimybė mums kartu egzistuoti, o gal tai sąmonės –­ matomo objekto – ir pasąmonės, kuri slypi kažkur rūsyje, lygmuo? Prisimindama tuos kūrinius dar kartą juos interpretuoju lyg užmiršdama pačių autorių intencijas, tačiau man taip yra įdomiau. Andrius Erminas, sudėjęs malkas aplink medžio kamieną, nubrėžė tiesioginį „Ryšį“ tarp gyvo medžio ir žmonių sukurto produkto, tarp augančio ir jau nukirsto medžio, tarsi atspindėdamas patį medžio gyvenimo procesą – nuo kamieno iki daikto. O gal tokiu būdu ieškodamas ne tik savo, bet ir apskritai – kūrybos tapatybės, prilygindamas ją gamtos kaitai. Panašiai medžio kamieną apglėbia ir metaliniai Gedimino Pačkausko nėriniai, nors jie tik svetimkūnis civilizacijos produktas, nesiekiantis kaip nors panaudoti gamtos, o tiesiog į ją įsibrauti, žaloti, nors ir atrodo savotiškai gražiai. Taigi grožis gali būti skausmingas, o jo procedūros – chirurginės. Taigi neliko nepastebėti ir aktualūs ekologiniai klausimai, kurie nori nenori panašiose parodose visuomet randa savo atgarsį. Kažkodėl iš atminties išgaravo Gabrielės Žemaitytės „Sūrūs lietūs“, tuo metu greičiausiai buvau nulėkusi pasižiūrėti žydinčių jurginų, gal ir praleidau šio kūrinio pristatymą.
Lankstinuke rašoma, kad dėl nepalankių oro sąlygų šie meno objektai gali sunykti. Mūsų ir mūsų šalies identitetas keičiasi. Čia norėtųsi vėl pacituoti Vereną Kast: „Visi mes turime daugybę identitetų. Kai sakome žodį „identitetas“ – turime omenyje lankstų identitetą. Identitetas visuomet vystosi, progresuoja. Visi mes klausiame, kas esame, nes identitetas visuomet turi būti patikrinamas. Jei aš sakysiu – esu tapytoja, bet niekas kitas taip nesakys – vadinasi, nesu jokia tapytoja. Šis įdomus identiteto aspektas ateina ir iš vidaus, ir iš išorės. Ir, manau, kitas klausimas labai svarbus – kam aš priklausau? Ir jei sakau – aš priklausau pasauliui, tai per platu. Yra ir mažesnės grupės, kurioms mes priklausome ir turime jaustis kažkur priklausantys. Manau, gali būti kosmopolitu, jei tikrai žinai kam priklausai.“
O kas mes esame, kas yra mūsų šalis –­ jei pasakome, kas esame, tai kartu kažko ir nepasakome, jei matome savo teigiamas puses, tai galbūt neįžvelgiame tamsiųjų ar paslėptųjų. Mūsų identitetas kaip ir oras, kuris iš esmės yra nepagaunamas, nors ieškome tapatumo visą gyvenimą, keisdami tam tikrus vaidmenis, kartais viską paneigdami, kartais vėl iš naujo tą patį prisimindami, prie kažko sugrįždami ir vėl peržiūrėdami. Žinoma, galime užsikabinti lentelę ir pasakyti tvirtai –­ aš esu menininkas, esu tekstilininkas, esu lietuvis, rusas, esu moteris ar vyras, bet tai jau labai tiesmukiška ir neatspindi visumos, galų gale, tai labai laikina. Kaip ir viskas šioje žemėje.