Vinco Kisarausko tapybos parodą „Įrėmintas skausmas arba pilki prisiminimai“ galima aplankyti Vilniuje, Tumo galerijoje, iki spalio 26 d.

Sutikite, tai reta proga – pamatyti kad ir nedidelę tapytojo Vinco Kisarausko (1934–1988) parodą „Įrėmintas skausmas arba pilki prisiminimai“ (Tumo galerija, kuratorė Aistė Kisarauskaitė). Mane ištiko nervų sistemos sukrėtimas, pagavo su niekuo nesulyginama emocija. Priežastis – laiko distancija, suvokimas, kad lietuvių menininkas brandą pasiekė sovietinio režimo sąlygomis, o jo kūrybos modernėjimas vyko sovietinės socrealizmo kultūros lauke. V. Kisarausko tapyba ir asambliažai man iki šiol buvo paslaptingiausia ir mistiškiausia kūrybos forma. Bet neaiškumo rūkas ėmė sklaidytis šių dienų politiniame kontekste, kai distopinės kūrėjo įžvalgos smogė pranašiška jėga.

 

Vincas Kisarauskas, „Kęstučio mirtis II“, 1977; aliejiniai dažai, kartonas, 61 x 92,5 cm

 

Ką pasakoja menininko paveikslai, kokį pokalbį galiu užmegzti su jais? Pirmiausia apima nuostaba, kad V. Kisarauskas, kaimo vaikas, susikūrė avangardinio mąstymo pagrindus, griaunančius socialistinio realizmo „tikrovę“, drąsiai griovė jos vaizdavimo pamatus kurdamas plastinę ir metaforinę prieigą. Jei kalba suktųsi apie XX a. lietuvių meno tradiciją, arsininkų koloristinį ekspresionizmą, Paryžiaus mokyklos tradiciją, V. Kisarausko kūrybą patraukčiau kiek į šoną. Atmintyje iškyla Paulio Cezanne’o „sintetinami“ tikrovės vaizdai, Pablo Picasso „Gernika“ ir portretai, kuriuose akivaizdžiai matomos figūros deformacijos, kubistinis formos lūžis ir struktūrinimas plokštumoje.

Sudėtingas požiūris į natūros perteikimą, savitos plastinės kalbos paieška aidu atsikartoja tapytojo, už Lietuvos ribų kuriančio Kęstučio Zapkaus (g. 1938 m.) samprotavimuose apie kūrybos procesą: „Svarbu išsivaduoti iš primestų įtakų, išsiaiškinti visas praeities tapybos koncepcijas, kad galėčiau apsibrėžti ir suteikti pagrindą savajai.“ V. Kisarausko mintys apie kūrybą antrina kitapus Atlanto gyvenančiam tapytojui abstrakcionistui, kad plastinės formos ir turinio paieška yra svarbus šiuolaikinio menininko tikslas: „Visada norėjau ir noriu pasakyti ką nors keista, tragiškai keista, sunkiai, negražiai keista“, – jis užrašė 1970 m., ironiškai pavadindamas tekstą įžanga monografijai, kurios niekas nežada išleisti. Tragiškai ir negražiai – esminis V. Kisarausko estetikos principas, tikrovės perkūrimo būdas.

Menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus teiginys, kad lietuvių tapybos modernėjimas sovietmečiu vyko per figūros deformaciją, tarsi nurodo ir V. Kisarausko tapybos estetinį principą. Prie šio apibūdinimo dar pridėčiau mistikos ir metaforiškumo žiupsnį, sulyginčiau V. Kisarausko kūrybą su režisieriaus Davido Lyncho filmų estetika, kur sąvokos „keista“ ir „tragiška“ pinasi kurdamos paslaptingą atmosferą. Vienas iš jo filmo herojų sakė: „Ne viskas atrodo taip, kaip matoma.“ Ne viskas ir V. Kisarausko kūryboje yra tai, ką mato mūsų akys; greičiau turime pasitelkti visai kitus suvokimo instrumentus: pasąmonės sferą, metaforų ir hiperbolinių prasmių nuorodas.

 

Vincas Kisarauskas, „Tragedija I“, 1965; aliejiniai dažai, drobė, 82 x 76 cm

 

Apmąstyti išdavystę

Ieškoti nuoseklaus siužetinio pasakojimo yra beprasmiška. Išdavystės temą tapytojas spazmiškai suspaudžia į keistas, grubias formas, jas konstruodamas ir dekonstruodamas, kaip ir visą paveikslo kompoziciją, deformuodamas figūras, derindamas potėpio energiją ir pasyvų glotnumą. V. Kisarauskas kuria emocinį ir simbolinį išdavystės poveikį, jausmų esenciją. Tiesa, paveikslų pavadinimai gelbsti žiūrovą, jie tarsi sufleruoja, kaip reaguoti į brutalių geometrinių formų ritmą, išgyventi emocinį jų poveikį. „Kęstučio mirtis“ (1976–1977), „Prie stalo“ (1975) – tai istorinės, biblinės temos su aiškia užuomina į išdavystę ir susidorojimą.

Sovietmečiu menininkas net negalėjo pavartoti žodžio „kunigaikštis“ ar užsiminti apie Paskutinės vakarienės siužetą. Jo siekis – išdavystės aliuziją sukurti plastiniu poveikiu, forma ir spalva, „tragiškai“ ir „keistai“. Menininką įkvėpdavo tokie siužetai, bet jų reikėjo tam, kad įskeltų kūrybinę kibirkštį, kad pažvelgus į paveikslą lyg elektros srovė pereitų per kūną. „Tragedijose“ (1965) nukirstos galvos motyvas šiurpina, nes būtent tokio poveikio ir siekė tapytojas.

Kaip į paveikslą sudėti visą okupacinio režimo ir pokario tragediją? Išdavystės tema, „nukirstų galvų“ tapyba gali būti nuoroda ir į poeto Kosto Kubilinsko poelgį, kai jis išdavė partizanų būrį ir padėjo nužudyti buvusius bičiulius. Nukirstos galvos – tai tragiškas pokario siaubo ir susidorojimo su žmogumi simbolis. 1988 m. autobio­grafijoje menininkas rašė: „Daugelio mano paveikslų pagrindinis veikėjas – žmogus, sulaužytas, sukapotas, randuotas, deformuotas, pagaliau nesvarbu koks, vis vien žmogus, o tai jau gamtų gamta. Tad išeina paradoksas – gamtos nevaizduoju, o gamta remiuosi.“ Paradoksų V. Kisarausko kūryboje nemažai, bet išskirtinis jos bruožas yra lyderystė, novatoriška tapyba.

Distopinis pasaulis

Žiūrėdama į V. Kisarausko „XX amžius“ (I, II, III dalys), vieną paskutinių tapybos darbų, apsidžiaugiau, kad įšokau į XXI amžių. Įstrižainės, agresyviu smaigaliu išilgai kertančios paveikslą, pilko kolorito tonai skaudžiai įsirėžia į regą. Nejau tai ateities visuomenės vizija? Dantimis įsikandusi horizontą ar iš kiaurymių lendanti būtybė atrodo kaip perspėjimas apie atominės radiacijos poveikį ir galimą pasaulio griūtį. Ar tai tik Černobylio elektrinės sprogimo atgarsiai?

Postmodernios distopijos tema lietuvių tapyboje nėra naujiena, bet V. Kisarausko tapyboje atominės elektrinės ketvirtojo bloko griūtis tampa vieno iš paveikslų kompozicijos dalimi. Kūrinys sukurtas devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai mūsų tapyboje vyravo kasdienybės deromantizavimas. Šiųmetė Nobelio premija, atitekusi Laszlo Krasznahorkai, rodo, kokia svarbi tamsiosios visuomenės pusės analizė, gili europinės kultūros refleksija. Savo stilių rašytojas apibūdino kaip „iki beprotybės ištirtą realybę“: šis apibūdinimas gerai nusako ir V. Kisarausko kūrybos esmę.

 

Vincas Kisarauskas, „Trys su puse autoportreto“, 1975; aliejiniai dažai, kartonas, 106,5 x 44 cm

 

Atoveiksmio estetika

V. Kisarausko kūryboje autoportretas užima išskirtinę vietą, jis kartojamas tuo pačiu rakursu – en face, tai lyg monospektaklis tapyboje. Savo paties nuotraukos įklijavimas gali būti ir trauminės patirties atgarsis, nes nuotraukos bylose atspindėjo tragišką sovietmečio inteligentijos likimą. Kita vertus, tai modernu – galima įžiūrėti sąšaukas su popmeno atstovo Andy Warholo kūryba, vaizdo multiplikavimo būdą naudojo ir grafikas Rimtautas Gibavičius (ciklas „Vaikystės prisiminimai“, 1977). V. Kisarausko portretinės nuotraukos tapyboje kartais derinamos su buities detalėmis. Gal tai laikmečio kibernetikos teorijų poveikis, kosmoso eros metaforos, noras iš artefaktų nulipdyti tikrovę, o gal laiškas ateities kartoms, laiko kapsulės simbolis. Agnė Narušytė apie tokius pasikartojančius motyvus rašo: „Autoportretų rebusų komplikuotumas palieka plyšį alternatyviam skaitymui, galbūt šie viešumoje sklaidantys menininko atvaizdai yra užklijuoti tikrąja ta žodžio prasme ant tuštumos – idant sukurtų jo buvimo iliuziją.“

Sovietinės nomenklatūros persekiojimas, menininko išstūmimas iš oficialaus parodinio gyvenimo sulaukė atoveiksmio. V. Kisarauskas tapo legendine lietuviškojo modernizmo figūra, o anuometinis jo kūrybos ignoravimas šiandien daro dar didesnį įspūdį ir akivaizdžiai brėžia modernizmo paradigmą.

Užmegztas pokalbis be pabaigos

Kūrybos paslapties įminti neįstengiau, bet to ir nesiekiau. Klausimas visuomet įdomesnis už atsakymą. Ar tikrai V. Kisarausko kūryba tokia tragiška, ar laužytos, spazmuojančios ir deformuotos figūrų kompozicijos išties nejaukios ir bauginamos?

Kai neviltis, nerimas ar baimė ima smelktis į apmąstymus, nukreipiu žvilgsnį į jaukią tapytojo signatūrą, ir tada atlėgsta ateities išsigandusi širdis – pamatau juodą katiną, patogiai susiraičiusį prie paveikslo – KISA.