Prancūzų menininkų poros Annette Messager ir Christiano Boltanski retrospektyvinė paroda „AM CB“ Pompidou šiuolaikinio meno centro padalinyje Malagoje rezonuoja su lietuvių kūrybiniais duetais

 

 

Kūrybiniai duetai – intriguojanti tema. Ką gali bendrystėje kuriantys menininkai, dažniausiai dar saistomi asmeninių santykių ir gyvenantys kartu? Koks jų požiūris į kūrybinę partnerystę kaip į vieną iš būdų kurti meną? Dažnai šis pas de deux (terminą pasiskolinau iš klasikinio baleto, kai šokėjų pora scenoje atlieka sudėtingus judesius, kurių estetika grįsta suktukais, palaikymais ar net akrobatiniais skrydžiais ore) siekia tobulo grožio. Scenoje, kaip ir meno kūrinyje, matome įspūdingą rezultatą, o pastangos ir – tiesiogine prasme – prakaitas lieka užkulisiuose. Pamatuoti kiekvieno poroje kuriančiojo indėlio neįmanoma: jei du žmonės susijungia į aljansą, toks klausimas nebetenka reikšmės. Svarbu, ką mato žiūrovo akys. Menininkų porų strategijos pačios įvairiausios, jos kinta veikiamos laiko, gyvenimo aplinkybių, kūrybinių tikslų. Lietuvoje tokie duetai aktyviai veikė sovietmečiu, jų yra ir dabar. Jų bendrystė pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis: amžinosios mūzos amplua, kūrybinio individualumo siekiu, eksponuojant darbus bendroje erdvėje, idėjų mainais ar suvokiant kūrybą kaip vienį.

Šiuolaikinio tarpdisciplininio meno kūrėjai lietuviai gerai žinomi tarptautiniame meno lauke. S&P (Svajonė ir Paulius Stanikai), Urbonai (Nomeda ir Gediminas Urbonai), „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelgauda) sąmoningai prisistato prekių ženklo forma pabrėždami, kad yra kūrybinis vienis. Jiems kūryba poroje – natūralus reiškinys, dviejų menininkų lydinys.

 

Annette Messager, „Ietys“, 1992–1993

 

Malaga yra populiari vieta žiemą pabėgti ne tik nuo lietuviškų šalčių, bet ir aplankyti senąją miesto architektūrą ar šiuolaikinio meno ekspozicijas. Šiame Ispanijos mieste įsikūrusiame Pompidou centro padalinyje iki balandžio 6 d. galima pamatyti tarptautinio kūrybinio aljanso pavyzdį – ekspoziciją „AM CB“ (Annette Messager, g. 1943 ir Christianas Boltanski, 1944–2021). Paroda pavadinta abiejų kūrėjų inicialais, pabrėžiant šios poros ryšį. Meno centro direktorius Luisas Lafuente Batanero katalogo pratarmėje didžiuojasi galimybe savo vadovaujamos įstaigos patalpose surengti šių menininkų ekspoziciją kaip išskirtinį kūrybinio bendradarbiavimo reiškinį Prancūzijos ir pasaulio kultūros istorijoje. A. Messager 2005 m. buvo apdovanota Venecijos „Auksiniu liūtu“, 2016 m. ji pelnė organizacijos „Praemium Imperiale International Arts“ apdovanojimą.

A. Messager ir Ch. Boltanski kūrybinė praktika rezonuoja su Lietuvos menininkų duetais ir jų kuriamais dialogais su žiūrovu, su menine bendruomene, kai individualumas atsiskleidžia kuriant poroje ir akivaizdi vaizdinio mąstymo bendrystė, kai galima gretinti ir stebėti kūrėjų artumą, matyti, kaip susipina jų idėjos.

A. Messager kūrybos pradžia sutampa su pasauliniu feminizmo judėjimu. Aštuntajame dešimtmetyje pirmuosius performansus kūrė Marina Abramovič, videoprojektus – Sonia Andrade, Joan Jonas. Šių menininkių tikslas – per nuogą moters kūną atskleisti netramdomą troškimą atsiplėšti nuo vyriškojo pasaulio primesto stereotipo, įsivaizdavimo apie moters egzistencinę misiją. Kartais skaudžiai, šokiruojamai demonstruodamos savo lytiškumą menininkės siekė atkreipti dėmesį į kuriančios moters buvimą čia ir dabar, jos nepriklausomą požiūrį ir teisę spręsti pačiai, ką ji turi daryti su savo kūnu. Daug vėliau S. ir P. Stanikai, jau gyvendami Paryžiuje, šią temą interpretavo ypač sutirštindami visas raiškos priemones: išnaudodami savo kūną iki kraštutinumo, įtraukdami dramatišką apšvietimą, fotografijoje naudodami vieno šviesos šaltinio šviesą, tarsi flirtuotų su baroko tapytojo Caravaggio drobių teatrališka kompozicija. A. Messager feminizmas kitoks – sakyčiau, kuklus, šiek tiek ironiškas, ne siekiantis šokiruoti, o tyliai pasakojantis vaizdais tikint, kad įmanoma visuomenėje įtvirtinti naują moters suvokimą galingos feminizmo bangos fone. Jos sutuoktinis Ch. Boltanski džentelmeniškai pasitraukdavo iš kelio, kai žmonai psichologiškai buvo svarbu eksponuoti savo darbus atskirai, kai menininkė savo kūrinių pavadinimuose pabrėždavo „mano“: mano votai, mano trofėjai, mano kelias, mano meilė...

 

Christian Boltanski, „Monumentas“, 1986

 

A. Messager ir Ch. Boltanski turi nuoseklią sistemą – kūryboje jie remiasi autobiografiniais motyvais. Lietuvių kūrybinėms poroms strateginio nuoseklumo taip pat netrūksta. Urbonai nuolat ieško mokslo ir meno sąlyčio, „Pakui Hardware“ lieka ištikimi ekologijos, gamtosaugos skaudulių temai. Tarpsdisciplininio meno kūrėjams rūpi viskas, kas susiję su visuomeninio gyvenimo aktualijomis, klimato kaitos padariniais ar žmonių santykiais. Ko gero, daugumos poroje kuriančių menininkų santykių pradžia yra romantiniai tarpusavio ryšiai, kurie įsisiūbuoja pamažu arba žaibiškai, visam gyvenimui. Temos, spalvos, formos lengvai susipina jų drobėse, popieriaus lakštuose ar hibridinėse medijose: fotografijoje, tekstuose, tekstilėje, ready-made objektuose. A. Messager būsimą vyrą sutiko 1970 m. Paryžiaus galerijoje dar studijuodama, tąsyk pakako žvilgsnių kibirkšties, sujungusios dailininkų porą visam gyvenimui. Autobiografiniai motyvai tiek iš pradžių, tiek brandžiame kūrybos periode abiem buvo esminiai kūrybos „maitintojai“. Ch. Boltanski dienoraščio puslapiai, piešiniai, ready-made nuotrupos, bendros ir žmonos portretinės nuotraukos parodoje įrėmintos į aštuoniolika įspūdingo dydžio apšviestų dėžių-rėmų lyg neginčijami artefaktai, muziejiniai reliktai, bylojantys apie išgyventus metus ir jausmus. 

Vaikštant po parodą tarp AM ir CB eksponatų ausyse skambėjo kultinio Claude’o Lelouch’o filmo „Vyras ir moteris“ (1966) garso takelis. Menininkų kūryba kupina sudėtingų, įvairiapusiškų, skausmingų jausmų. Įgilinti, būtinai įrėminti Ch. Boltanski darbai atrodo lyg amžinai besikartojantis autobiografinis kadras. Ch. Boltanski yra žydas, jo šeima, ieškodama prieglobsčio ir ramybės, iš Rytų Europos persikėlė į Prancūziją. Dailininkui teko išgyventi Holokausto siaubą Antrojo pasaulinio karo metais, uždarytam slėptis kambaryje, visus metus vienišam drebėti iš baimės, badauti. Jo kūriniuose skausminga praeitis išniro kiek vėliau, giliau apmąsčius dramatišką šeimos, tautos istoriją.

A. Messager kūryboje autobiografinis autentiškumas – jos stiprioji ir drąsioji pusė. AM ir CB buvo nutarę neturėti vaikų, pasišvęsti kūrybai; gal ir išgyventos karo traumos vaikystėje atbaidė nuo tradicinės šeimyninės laimės. Žvelgiant į menininkės kūrinius kyla abejonių, ar ji tikrai nesigaili žengusi tokį žingsnį. Jos instaliacijos sukelia dviprasmišką jausmą. Kaip antai kompozicija „Ietys“ („Les piques“, 1992–1993) iš gausybės aštrių iečių, ant kurių antgalių užmauti vaikiški žaislai, jų fragmentai, kryželiai, – visa ši instaliacija atremta prie sienos kaip mūšio pabaigos simbolis. Arba „Mano mažieji paveikslėliai“ („Mes petities effigies“, 1988) – žaisliukai, atsitiktine tvarka sukabinti ant sienos: zuikučiai, meškiukai, lėlytės, pajacai. Kaip ir dramatiškas Ch. Boltanski „Monumentas“ (1986) – laiptuotos piramidės viršuje rodomas vaikelio portretas, o apšvietimas dramatizmą dar labiau sutirština formuodamas šviesos srautą į dangų. Autobiografinių liudijimų menininkų kūryboje gausu – vieni jų dramatiški, kiti ironiški ar juokingi.

Paskutinis A. Messager darbas yra „Ansamblis AM CB“ („Ensemble AM CB“, 2022), sukurtas partneriui jau iškeliavus amžinybėn. Ready-made kūrinys nežinant konteksto gali pasirodyti lyg pokštas ar net absurdas: ratu sudėliota kompozicija iš batų – vienas žmonos, kitas vyro. Maža to, į kelis menininko batus įspraustas ir Annette aukštakulnis. Gyvenimas ir kūryba ratu, uždaras ir nepertraukiamas ciklas. Žiūrint į šį kūrinį atklydo Milano Kunderos dramatiška ištarmė: „Tikros meilės pabaigoje yra mirtis, ir tik meilė, kuri baigiasi mirtimi, yra meilė.“ Štai taip.