Justinas Vaitiekūnas. Menininkas-mokytojas
Šiam prisiminimui-komentarui atsirasti yra kelios priežastys:
1. Vincas Kisarauskas M. K. Čiurlionio menų mokykloje buvo mano tapybos mokytojas. Būdami jo mokiniai, 1988 m. išlydėjome mokytoją į Rasas.
2. Radviliškio miesto viešosios bibliotekos parodų salėje 2014 m. rugsėjo 18 d. atidaryta Vinco Kisarausko (1934–1988) tapybos paroda.
3. Radviliškio kultūros rūmuose esu surengęs dvi personalines tapybos parodas: „Tapyba Lietuvai" (2012) ir „Lietuvai" (2013).
1984 metų birželio mėnuo. Vyksta M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus vasaros praktika. Tamošiavos kaimas, Trakų rajonas, LTSR. Praktikoje klasės auklėtoja, atsakinga už komunistinės dorovės pagrindus, fizinio lavinimo mokytojas, du dailės mokytojai ir gausus būrys mūsų – vienuolikos dvylikos metų 5D klasės mokinių.
Paminėsiu, kaip klostėsi viena praktinė piešimo-tapybos užduotis. Su mokytoju Vincu Kisarausku ir puse (viena grupė) klasės susiruošėme, kaip ir įprasta, į motyvą. Tai yra iš praktikos stovyklos būstinės-bendrabučio iškeliavome į tam tikrą vietą gamtoje, numatytą mokytojo. Kelionė su visa amunicija apie tris kilometrus iki Antakmenių ežero, Ličiūniškių, Paukšteliškių apylinkėse.
Apsikarstę būtinais piešimui ir tapybai reikalingais įnagiais. Pasisiūdintomis plokščiomis tašėmis, pagrindine ekipiruote. Visos tos savadarbės, paplokščios, didžiulės tašės su diržu per petį, siūtos iš drobės, brezento, rečiau dermantino, atrodė išties įspūdingai. Nė vienos tokios pat, jos turėjo po reikiamą tinkamo gylio ir pločio skyrių, skyrelių, išorinių kišenių ansamblį. Į jas, suteikdama tvirtą formą, tilpdavo maždaug 50 x 70 cm dydžio kartoninė papkė su popieriumi ir visa kita. Plastmasinis indas vandeniui, atlikęs nuo šveitimo pastos „Jūra" (ne Čiurlionio), labai tinkantis ir spardyti, akvareliniai dažai, teptukai, pieštukai, trintukai, peilis, sąvaržėlės, tušo buteliukai, mediniai plunksnakočiai, geležinės plunksnos, sausas „coyc", anglis, sangvinas, pagaliukai ir taip toliau.
Kitas svarbus darbo reikmuo – sulankstoma nešiojama kėdutė iš brezento ir aliumininio karkaso – standartinis, tipinis, vienintelis ir beveik negendantis turizmo ir sporto inventorius – sovietinio dizaino šedevras.
Vyraujantis apavas – visų vienodi, vidutiniškai rudi, vieškeliuose užgrūdinti, grafkėmis sutaisytais dirželiais sandalai – ir šį kartą tarnavo patikimai.
Užduočiai išsibarstėme ežero pakrantėje. Mums skirtas motyvas buvo ant ežero kranto, prie pat vandens augantys masyvūs juodalksniai. Na, piešti, tapyti medį, medžio portretą dalykas rimtas, atsakingas ir nelabai lengvas. Kas bandė, tikrai žino, kas nemėgino, siūlau pabandyti – kaip mat tuo įsitikinsite. Kamienai, šakos tarp šakų, daugybė lapų su įvairiais tarpeliais, visas vainikas su tokiomis skylėmis ir begale skylučių, pro kurias matyti dangus arba kitos šakos, dar kitų lapų tiršta tamsesnė gelmė. Dar ir vėjas pučia, lapai sukaliojasi įvairiais rakursais, mirga, kartais sužvilga, atspindi dangų. Popieriaus lapai taip pat neklusnūs.
Kaip vėliau supratau, užduotis buvo kilusi iš jau nupieštų, tapytų mūsų klasės darbų toje praktikoje. Uždavinys buvo išdėstytas glaustai ir lakoniškai. Kisarauskas liepė viena, vienodo storio kontūrine nenutrūkstančia linija popieriuje nupiešti matomų medžių siluetus. Neatitraukiant rankos. Paskui susimaišyti pakankamą kiekį tinkamos žalios spalvos akvarelės ir lygiai, kiek įmanoma lygiau užlieti kontūru pasižymėtą plotą.
Vasara, birželio pabaiga, pieva: skruzdėlės, uodai, karkvabaliai ir kiti dalyviai uoliai dirbo savo darbą. Šurmulys, kuitimasis, slampinėjimas ko nors vieni iš kitų skolintis baigėsi. Darbai taip pat prasidėjo. Kisarauskas kažkur buvo dingęs, dabar iš kažkur vėl atsirado ir ėmė vaikštinėti tarp mokinių, sėdinčių ant tų kėdučių. Kai priėjęs aiškina vienam, pastabas apytikriai girdi ir visi kiti. Neilgai trukus tapo aišku, kad mūsų (visų be išimties) pradėtais darbais mokytojas itin nepatenkintas. Taupūs mokytojo pasisakymai tarsi vienam, lyg ir keliems, o gal visiems tuokart buvo suprasti paprastai – šiandien piktas. Aišku, piktas! Šneka, bamba, kad nesupratom užduoties. Kad atskirų lapų negalima paišyti. Kad ne taip čia mokomės. Ne to, ko reikia, jau esame prisimokę ir tai labai negerai. Taip piešdami niekuomet nesuprasim monumentalios formos. Kad negalima mirgėjimų, reikia lygiai visą apsibrėžtą plotą. Kad reikia apibendrinti visą motyvą – mokytis apibendrintai pamatyti, ką pieši. Taip galima išmokti suprasti formas gamtoje ir mėginti eiti toliau. Dažniausiai vos pradėtą darbą patardavo suglamžyti, išmesti ir imti naują lapą. Neslėpė nepasitenkinimo tendencija smulkinti, liaupsinti mokykloje ir nesąmoningu, beprasmiu, taigi žalingu ir subyrėjusiu mokinių darbo rezultatu popieriaus lape.
Mokykloje piešinių kruopštumas prilygo paklusimui. Aklo paklusnumo simptomai išlįsdavo piešiniuose, o slypėjo kažkur giliau. Uolumas, dėmesys detalėms, realistinis akademiškumas, nors ir naudingi mokantis piešti, keistai draugavo su pasislėpusiu siekimu įtikti, savanoriška vergove. Iš čia ir drausmė, ir kitos sisteminės gėrybės. Gyvenime juk visko bus... Mokykla linki tik gero, todėl būsimi dailininkai turi būti atitinkamai ruošiami. Puikiai žinau tą mokyklos „globą". Mokykla didžiuojasi, kiek nusipelniusių dailininkų-meno veikėjų ją baigė! Savaime suprantama, kruopštumas, tas „mezgimas" sekdavosi puikiai, gerai, patenkinamai arba blogai. Viskas parašyta pažymių knygelėse – juk komisija ėjo. Jau ir vidurkiai išvesti.
Taigi tą dieną praktikoje vyko rimti dalykai. Ypač kentėjo penketukininkės, neapsieita be ašarų. Tai ar čia jau gerai, jeigu lygiai užteptos tik kai kurios vietos? O yra vietų, kur visai neužtepta, tai negi pabaigta? Jau padaryta? Tie pradėti ir išmesti darbai į peržiūrą nepaklius, gali būti per mažai, neužtekti. Papildomai dar liepė tą pačią užduotį daryti, kai grįšim, po vakarienės prie namų. Anksčiau niekuomet nereikėdavo. Būdavo LAISVAS laikas. Ir kodėl reikėjo eiti taip toli? Prie namų irgi pilna tokių pačių medžių. O tokius medžius galima ir namie iš galvos padaryti.
Kaip tuomet, sovietmečio saulėlydžio išvakarėse, taip ir dabar yra santykis mokytojas–mokinys–užduotis. Vinco Kisarausko, visą laiką dirbančio menininko-mokytojo laikysena – natūrali būsena. Mokytojas dirba, jis gali ir visai nieko nepasakyti. Arba prieiti, pažiūrėti ir nieko nepasakyti. Mokytojas, jeigu taip reikia, kartais ir visai nepasirodo. Mokytojas žino, kad reikia padaryti taip. Kad mokinys turėtų galimybių pats atrasti, mokytojas neprivalo aiškinti, kodėl taip reikia. Mokytojas palieka tinkamą erdvę, joje mokinys gali galvoti pats. Mokytojas turi būti reiklus. Kas ir kada iš to bus, koks šviesus, sotus (arba ne) rytojus laukia mokinių? Mokinys nėra klientas, mokytojas nesuteikia socializavimosi sėkmės garantijos, nepaisant to, kokia būtų politinė santvarka. Mokinys turi dirbti, daug dirbti ir labai stengtis. Mokytojas gali supykti, nes nepadaryta, kas užduota. Arba, pavyzdžiui, pagirti ir pasakyti, kad svarbu yra spalvos šviesumas ir intensyvumas. Mokytojas neturi laiko daugžodžiauti, nes pats labai daug dirba. Mokinys, jeigu nori ko nors išmokti, turi susirasti mokytoją. Mokytojo negalima trukdyti. Mokinys gali tikėtis, gali laukti, kad mokytojas prieis ir pakomentuos. Tokiu būdu mokytojo pastabos tampa svarbios. Jos nėra triukšmas. Mokytojas yra menininkas, mokinys turi galimybę pradėti galvoti, ar jam apskritai to reikia. Mokytojas padeda mokiniui rasti savo akis, nes pats turi savo akis ir rankas. Mokinys gali nujausti, kas jo laukia, jeigu teisingai mokysis. Užuosti, kad bus kažkas tokio, ko niekada niekur anksčiau nėra buvę. Mokiniui gali tapti baugu. Mokinys atsiduria lobio paieškos kelyje. Mokytojas, pirmiausia yra menininkas – tik todėl jis viską viską žino. Klausimas šiandien veikiančių dailės mokyklų mokytojams ir mokiniams: „Ar Jums to tikrai reikia?", lieka atviras...
Radviliškis
