Vita Opolskytė. Tapybos properša

XIII Jaunojo tapytojo prizas. Paroda muziejaus MO mažojoje parodų salėje veiks iki sausio 30 d.

 

Vita Opolskytė. Tapybos properša
Kazimieras Brazdžiūnas. „M. R. Agnus dei“, aerozolis, 180 x 230, 2021.

 

Žemę sustingdžius lengvam įšalui, o kasdienybės paletėje pradėjus vyrauti niūriam koloritui, kaip ir kiek­vienais metais nuo 2009-ųjų, tapytojus savo sėkmę išbandyti bei žiūrovus spalvų žaismu grožėtis kviečia Jaunojo tapytojo prizo konkursas, organizuojamas Julijos Dailidėnaitės ir Vilmanto Marcinkevičiaus. Kadangi esu įpročio žmogus – tęsiu savo metraštišką tradiciją. Su kiekvienais metais kyla vis didesnių objektyvumo problemų, tad šį kartą, žengdama nemenką subjektyvumo žingsnį atgal, pirmenybę teiksiu faktams bei statistikai.

XIII konkursas tradicijų nelaužo: kaip įprasta neskelbiama komisija balsuoja, kūrinius vertina ir atrenka elektroniniu būdu. Taip iš visų tapybos karaliumi tapti norinčių dalyvių išrenkami keliolika laimingųjų varžytis tolesniame konkurso etape. Šios atrankos silpnybės tampa akivaizdžios patekus į finalininkų parodą. Ekrane įspūdingai atrodę kūriniai nuvilia dėl formalių klaidų, nusileidžia kitiems, nurungiantiems profesionalumu, formos ir turinio simbioze, formatų santykinumu, kolorito skambumu. Žiūrovai kaip vaikai aikčioja: „Šitas visai kitaip atrodo.“ „Nemaniau, kad toks didelis.“ „Visai kitokios spalvos.“ Gal šie pokštai yra apgalvoti organizatorių siurprizai lankytojams? Nepaisant šio žaidybinio momento, akivaizdu, „tapyba ekrane“ ir „tapyba gyvai“ yra du skirtingi žanrai, tik šiuo atveju suplakti į vieną konkursą. Ir nors šis balsavimo būdas kelia daug klaustukų, panašu, pokyčių nesulauksime ir telieka viltis, kad ateityje nebus pasirinktas dar blogesnis atrankos (pvz., „surinkęs daugiausiai patiktukų“) principas.

 

Vita Opolskytė. Tapybos properša
Dominykas Sidorovas. „Kėdė! Pabaisa!“, drobė, aliejus, 240 x 171, 2021.

 

Finalininkų darbų ekspoziciją komentuoti sunku. Jau vien todėl, kad kuratorius kūrinių nerinko bend­ram tikslui – parodai. Tad konkurso parodą vertinu kaip vidutinio lygio pristatomąjį katalogą, leidžiantį bent iš dalies susipažinti su antrojo turo dalyviais, jų biografijomis bei aprašų santraukomis. Ekspozicinė erdvė akivaizdžiai per maža, o darbų grupavimas pagal neaiškų kriterijų (temų ir formų diferentiškumas) sukuria vaizdinį disonansą. Peršasi mintis, kad galbūt reikėtų kaip tik atsisakyti bet kokių kuratorinių sprendimų ir kūrinius eksponuoti burtų keliu ar, tarkim, abėcėlės tvarka, taip išvengiant visų iš to kylančių klausimų ir paliekant atsakomybę atsitiktinumui. Darbai tradiciškai pakabinti, mano žema galva, kiek per auštai ir per arti vienas kito. Akivaizdu, konkurso finišo vieta buvo svarbiau už kokybę. Finaliniai akordai skamba MO muziejuje ir tai sveikintinas konkurso žingsnis, rodantis pagarbą kūrėjams, kai suteikiama galimybė kūrinius eksponuoti prestižinėje vietoje. Tuo pačiu paveikslus galės išvysti visi muziejaus lankytojai, taip menininkai taps ne tik žinomesni, bet bus praplėstas ir plačiosios visuomenės supratimas apie jaunųjų tapytojų kartą.

Šiais metais į antrąjį konkurso etapą pateko net 15 jaunųjų tapytojų: 3 iš Latvijos, 3 iš Estijos ir 9 iš Lietuvos. Panašu, metai po metų galime džiaugtis lietuviškuoju tapybiniu identitetu. Kilusias spekuliacijas galiu užginčyti pateikdama tiesiog aiškią statistiką: šiemet iš 67 dalyvių 44 buvo iš Lietuvos, o peržvelgus ir visus 12 konkurso metų ši tendencija taip pat nesikeičia. Lietuviai visgi laimi ne tapybiškumu, o konkurencingumu (gal reikėtų iškelti šio konkurso sklaidos kitose Pabaltijo šalyse problemą?). Tarp finalininkų dominuoja tradicinė tapyba – tapantys aliejumi ant drobės (6 iš 15), toliau akrilo mėgėjai (5 iš 15), miksuotos medijos atstovai (3 iš 15) ir vienas purškiamų aerozolinių dažų fanatikas. Visų kūrinių dydžiai gana panašūs (kraštinės vidurkis – 150 cm, keli paveikslai išsiskiria mažesniu arba didesniu formatu). Sava forma bei stiliumi kūrinių rikiuotė gan apylygiai pasiskirsto į figūratyvistus bei abstraktesnio vaizdo kūrėjus. Panašūs frontai ir kolorito prasme – beveik po lygiai monochromistų (7 iš 15) bei intensyvesnio kolorito vartotojų (8 iš 15). Teminis kūrinių laukas kiek įvairesnis – daugiausia tyrinėjama sava aplinka, keletas su tapatumu susijusių temų, skaitmeniškumo, vaizdų srauto problemos, pačios tapybos, kaip tyrimo objekto, aspektas bei socialinės temos. Perskaičius autorių tekstus kūrinių vertė auga, tad, akivaizdu, pernai mano iškelta problema „Ar gali meno kūrinys būti be teksto?“ vis dar aktuali. Suprantu: artikuliuoti tai, ką tapai yra svarbu, tačiau norėtųsi, kad dėl tapytojo titulo didesnis dėmesys visgi būtų skiriamas kūrinių tapybinėms vertėms – formai ir jų įgyvendinimui. Nepaisant to, visi dalyviai vienaip ar kitaip gyvenimą yra susaistę su tapyba ir teptuką paėmę į rankas ne pirmą sykį (atstovauja galerijoms; ne pirmus metus dalyvauja konkurse; ilgos kūrybinės biografijos; meninis išsilavinimas ir kt.), o tai kelia komisijos pasitikėjimą. Taigi, jeigu čia būtų komandinis žaidimas, sakyčiau, – jėgos apylygės – dalyviai gana lengvai grupuojasi, rikiuojasi, tad darau išvadą: finalininkų skirtingumas, įvairovė šįkart nėra platūs. Ką dėl to kaltinti – nežinia, kadangi antro turo balsavimas yra slaptas. Galiu pasidžiaugti tik tuo, kad baigėsi tapytojų, sėdinčių ant kėdžių, era.

 

Vita Opolskytė. Tapybos properša
Erika Povilonytė. „Nudité II“. MO muziejaus nuotrauka

 

Artėjant prie konkurso kulminacijos svarbu paminėti ir ją lėmusią komisiją. Šiais metais iš esmės ji atrodo taip: 2 meno istorikai, 1 kuratorė, 1 meno centro meno vadovė, 1 šiuolaikinis menininkas, 1 tapytoja. Nuo 2009 m. tapytojų komisijoje procentaliai mažėjo (iš pradžių tapytojai sudarė kone branduolį – 5 iš 10), kiekvienais metais jų skaičius menko, kol galiausiai nuo 2012 m. komisijos kėdėse sėdi tik 1 arba 2 tapytojai. Visa tai verčia kvestionuoti jau anksčiau minėtas pačias konkurso vertybes. Tai, mano nuomone, galėtų keistis, kad bent pusė komisijos sudarytų tapybos atstovai, gebantys vertinti formą, atlikimą, o ne vien turinį ar įspūdį. Jei renkame geriausią tapytoją, kodėl tada tiek mažai dėmesio skiriame pačiai tapybai? Beje, idėja prieš paskelbiant laimėtojus surengti diskusiją tikrai vertingesnė nei „Migloko“ koncertas (žr. 2020 m. konkurso įrašą), tačiau kodėl nebuvo žvilgtelėta į vertinimo užkulisius, neaptarti laureatų pranašumai bei nepatekusiųjų trūkumai? Dauguma dalyvių tikisi atgarsio, o lieka it mietą prariję. Trumpas pranešimas apie vertinimo kriterijus, tvarką, eigą ir balsų kovas kiek praskleistų balsavimo užsklandą, neduotų preteksto ieškoti slaptų machinacijų, neskatintų kurti spekuliatyvių teorijų.

 

Vita Opolskytė. Tapybos properša

 

Šiemet komisija geriausiu jaunuoju tapytoju Baltijos šalyse titulavo Dominyką Sidorovą su kraupiai šmaikščiu didelių gabaritų ir pagrindiniais spalvinio spektro kontrastais paremtu kūriniu „Kėdė! Pabaisa!“ (žr. 4-ajame viršelyje). MO įsteigtas specialus prizas – MO premija – atiteko Kazimierui Brazdžiūnui už ironiškai į mus žvelgiantį tapybinės eucharistijos ištroškusį kūrinį „M. R. Agnus dei“ (žr. žurnalo viršelyje). O atskiro komisijos paminėjimo sulaukė Erika Povilonytė už vos regimą, taktiliškai akis glamonėjantį kūrinį „Nudité II“. Panašu, lietuviai vis dar laiko frontą, feministinė banga atslūgo ir suteikė galimybę išnirti kiek mažiau asmeniškai, mažiau jausmingai, racionalesnei, platesnei, sakyčiau, net gerąja prasme kontekstualesnei tapybai. O gal ir paprastesnei – kėdė, avis, tapetas?.. Tačiau nereikia apsigauti, visi šie trys objektai apima užtaisą, neleidžiantį pasikliauti pirminiu, daugiaplanį bei daugiaprasmį vaizdinį apgaubusiu sluoksniu.

Šiųmetis konkursas, apžvelgus visus jo segmentus, gal ir nepasidarė tapybiškesnis, vis dėlto tam tikrų liapsusų mažiau – tai kokybinę vertę keliais balais kilsteli, o rezultatas pagaliau davė daugiau atsakymų nei klausimų. Tapytojas sėdėjo ant kėdės, atsistojo, liko tik kėdė.

 

Vita Opolskytė. Tapybos properša
Ekspozicijos fragmentas. MO muziejaus nuotraukos

 

Visų dalyvių darbus ir aprašus galima pamatyti ČIA

Draugai