Justyna Kowalska, Tomasz Plata, Michał Suchora. Varšuva: diena po...

Paroda „Varšuva: diena po..." atskleidžia įvairias didmiesčio vizijas. Viena vertus – utopiškas, sukonstruotas viliantis esminių miesto pasikeitimų. Kita vertus – distopiškas, dokumentuojančias senosios tvarkos nykimą. Pagrindinė parodos veikėja – Varšuva. Jos naujausia istorija tampa puikia priežastimi pasikalbėti apie meno ir architektūros ryšius, viešosios erdvės politinį matmenį, moderniosios tradicijos krachą (o taip pat jos pomirtinį gyvenimą). Pavadinimas primena kadaise garsų filmą apie pasaulinę atominę apokalipsę. „Varšuva: diena po..." kuria du – miesto ir katastrofos –­ įvaizdžius.
Ewa Axelrad ir Steve'as Pressas, jauni menininkai iš Londono, savo filmuose rodo nuolatinę, tačiau beveik nepastebimą miesto kaitą. Ryškioje šviesoje skendintys ventiliatoriai arba pramoninės televizijos kameros tikina, kad miestas – organiškas tvarinys, turintis savo gyvenimą. Jo kaitoje nematyti didelės istorinės dramos – veikiau tai lėtinės entropijos rezultatas.
Kitas kūrėjas, kurio darbai rodomi parodoje, Janas Dziaczkowskis, buvo vienas iš gabiausių jaunosios kartos Lenkijos menininkų. Tapytojas, fotografas, iliustratorius, koliažų autorius tragiškai žuvo Tatruose 2011 metų birželį. Ciklas „Kalnai Varšuvai" – tai utopinis architektoninis projektas: sumanymas apsupti Varšuvą aukštais kalnais. Projektui antrino manifestas: „Pataisykime gamtą – patikrinkime, ar plokščias Mozūrų kraštovaizdis leisis iškeliamas. Tai susiję ne vien su estetiniu įspūdžiu ar proziško peizažo romantizavimu. Varšuvos kalnai buvo sumanyti kaip viešasis grand project – iškilus ir gražus kaip piramidės, bet praktiškas kaip autostrados ir užtvaros. Savo esme kalnai taps užtvaromis, kurios sulaikys plėtimąsi –­ betvarkį priemiesčių augimą – ir privers miestą susispausti tarp savo esamų ribų. Šiandien vienintelė plėtimosi siena yra nuolat tolstantis horizontas. Nėra jokio gamtinio nei teisinio barjero. Gal greičiau nei teisę pavyks pataisyti gamtą?"
Nicolas Grospierre'as, Varšuvoje gyvenantis prancūzas, daugiausia fotografuoja architektūrą, telkdamasis ties vėlyvojo modernizmo ir brutalizmo estetika. 2008 metais kartu su Kobasu Laksa, Grzegorzu Piąteku ir Jarosławu Trybusu pelnė pagrindinį apdovanojimą – „Auksinį liūtą" 11-ojoje Architektūros bienalėje Venecijoje už geriausią nacionalinį paviljoną „Hotel Polonia. Pastatų gyvenimas po gyvenimo". Parodoje eksponuojamo kūrinio „Stiklinis namas" („Glass House") įkvėpimo šaltinis – naktį pamatytas Lenkijos nacionalinio banko fasadas, o ypač – vešlios augmenijos, išryškėjančios didžiuliuose pastato languose, vaizdas. Ypatingą įspūdį menininkui padarė gamtos proveržis – visiškai netikėtas vaizdas tokiame rūsčiame, netgi brutaliame interjere. Kita menininko užuomina – „stiklinių namų" idėja, kuri architektūros praktikoje ir teorijoje pasirodė XX a. pradžioje ir sulaukė nepaprastai įdomių rezultatų.
XX a. 6 ir 7 dešimtmečiais Varšuvoje atsirado daug gražių kompozicijų iš spalvotų neoninių vamzdelių. Vakarais miestas nušvisdavo tūkstančiais formų ir spalvų. Varšuvos neoninės šviesos suteikdavo tuomet dar Antrojo pasaulinio karo apgriautam miestui naujoviškumo ir puošnumo imitaciją. Šiandien iš tų neoninių kūrinių liko tik nebeįsižiebiančios liekanos. Sukurti iš trapių ir nepatvarių šiaudų, Agnieszkos Kalinowskos darbai yra lyg senojo puošnumo abstraktūs vaiduokliai. Ji pasitelkia objektus, kurių puikumo laikai jau praeityje. Kalinowska akcentuoja ne tiek materijos netvarumą, kiek už jos slypinčių idėjų kaitą.
Agnieszka Kalinowska kuria videodarbus, skulptūras ir instaliacijas. Iš nestandartinių medžiagų (šiaudų, popieriaus, virvės) padaryti objektai yra it poezijos ir emocinio užtaiso kupini komentarai, vertinantys visuomeninius procesus. Menininkė domisi visuomeninėmis problemomis, išryškėjančiomis per individo – dažnai atskirto, pažymėto – perspektyvą. Tačiau jos darbai visada balansuoja ant abstrakcijos ribos, jiems svetimas kritinio meno tiesmukumas.
Szymono Kobylarzo parodoje eksponuojamas kūrinys – meistriškai sukonstruotas modernistinio dangoraižio maketas iš didelės plokštės. Tačiau šis kūrinys nėra modernizmo apologija – tai veikiau mintys apie šio paveldo ateitį. Sugriautas pastatas yra netvarumo ir visų didžiųjų idėjų laikinumo simbolis.
Zbigniewas Libera, vienas iš garsiausių Lenkijos menininkų, instaliacijų ir videoinstaliacijų autorius, fotografas, performanso meno kūrėjas, vadinamas kritinio meno pradininku, išgarsėjo kūriniu „Lego. Koncentracijos stovykla" (1996). Naujausias Liberos fotografijų ciklas vadinasi „Naujos istorijos" – tai bandymas iškoduoti populiariojoje kultūroje gyvuojančias klišes, susijusias su civilizacijos ateitimi. Viena vertus, tos apokaliptinės vizijos atrodo neįmanomos, kita vertus – bauginamai tikroviškos. Libera savo darbuose apsvarsto tokius reiškinius kaip Svetimo baimė, kolonizacija ir valdžios santykiai.
Konrado Pustołos projektas „Valdžios vaizdai" remiasi požiūriu į fotografiją kaip instrumentą, leidžiantį visiems nors akimirką pamatyti pasaulį iš tos vietos, iš kurios jį mato tie negausūs asmenys, kurie turi tikrąją valdžią. Tai fotografijų serija, kurią sudaro vaizdai pro įtakingiausių Lenkijos žmonių kabinetų langus. Žiūros taškas, visad vertinamas kaip visuomeninės padėties determinantas, tuo pat metu yra betarpiškas informacijos apie pasaulį šaltinis. Ką pro savo kabinetų langus mato žmonės, turintys politinę, ekonominę, simbolinę valdžią? Rinktines fotografijas pro politikų, verslininkų, žiniasklaidos, kultūros asmenybių ir popžvaigždžių langus buvo galima pamatyti ant reklaminių skydų miestų gatvėse bei Varšuvos metro.
Kama Sokolnicka kuria koliažus, paveikslus, piešinius, vaizdo ir įvietintas instaliacijas. „Vartuose" eksponuojamas koliažų ciklas „Locus Solus" – tai užuomina į klasikinį Raymondo Rousselo romaną. Šis pasirinkimas kalba ne tik apie tai, kad Sokolnickos siūlomam pasakojimui puikiai tiktų apibūdinimas, dažnai naudojamas vertinant Rousselo kūrinį kaip „romaną su stalčiukais". „Locus Solus" išradėjas Martialas Canterelas kviečia bičiulius apžiūrėti stebuklų, kuriuos sukūrė savo priemiesčio viloje. Stebuklai nepaprasti, keisti, jų aprašymai patiktų siurrealistams. Romanas aiškinamas kaip rafinuotas žaidimas su sodo mitologija –­ ir šiuo motyvu seka Sokolnicka. Jos sodas nėra sutvarkyto pasaulio metafora. Reikšmių daug, tačiau aišku, kad tai ne sodas, į kurį dar nėra įkėlęs kojos barbaras.
Menininkės Małgorzatos Szymankiewicz skulptūra daugiaprasmiškai tyrinėja miesto konstravimo temą. Jau iš pirmo žvilgsnio primena garsų, bet nepastatytą Vladimiro Tatlino pamink­lą III Internacionalui – ko gero, labiausiai žinomą nuo miesto pamatų sukūrimo utopijos simbolį. Szymankiewicz vertina šią utopiją, tačiau jos nekonservuoja. Iš kortų pastatytas namelis ant nuožulnaus postamento, atrodo, pasmerktas sugriūti. Bet jį laiko stabili iš medžio pagaminta konstrukcija. Tad ne utopija, o laikinumo ir pastovumo pusiausvyra yra šiuolaikinio miesto receptas.
Wojteko Ziemilskio užrašas ant Varšuvos viešbučio „Marriott": „Ar gyvatės oda auksinė? Ar tokia turi būti" (nuoroda į Czes­ławo Miłoszo eilėraštį „Giesmė apie pasaulio pabaigą"), rodytas tris valandas (21.00–00.00) tada, kai pagal majų pranašystę turėjo įvykti pasaulio pabaiga (2012 12 21). Savo kūriniui pasirinkdamas viešbučio – kapitalizmo ir sistemos pokyčių XX a. paskutiniajame dešimtmetyje simbolio – kraigą, Ziemilskis svorio centrą perkėlė nuo apokaliptinės vizijos į apmąstymus apie Lenkijoje viešpataujančio laisvosios rinkos kapitalizmo pastovumą.

Czesław Miłosz

„Giesmė apie pasaulio pabaigą"

Tądien, kai baigsis pasaulis,
Bitė skris apie nasturtą,
Žvejys taisys švytintį tinklą.
Laimingi delfinai šoks jūron,
Lietaus balutėj žais žvirbliukai,
Ir gyvatė bus auksaodė, kaip visados.
Tądien, kai baigsis pasaulis,
Moterys eis laukais prisidengusios skėčiais,
Girtuoklis įmigęs papievy gulės,
Daržovių pirklys šūkaus gatvėj
ir geltonburė valtis į salą artės,
Smuiko garsas supsis ore
Ir į žvaigždėtą naktį nuves.

Ir tie, kurie laukė žaibo ir griausmo,
Bus apsivylę.
Ir tie, kurie laukė ženklų ir arkangelo trimito,
Netikės, kad tai daros dabar.
Kol saulė ir mėnuo yra danguje,
Kol bitė kamanė rožę aplanko,
Kol rožėtieji kūdikiai gimsta,
Kas gi tikės, kad tai daros dabar!
Tik žilas senelis, galėjęs būt pranašu,
Betgi ne pranašas, nes užsiėmęs kitkuo,
Kartos vis berišdamas pomidorus:
Kito pasaulio galo nebus,
Kito pasaulio galo nebus.

Vertė Alfonsas Tyruolis

Nicolas Grospierre'o „Stiklinis namas" – 4 viršelyje

Draugai