Donata Buivydė. Kauno vasara tarp peizažų ir keramikos

Laikinoji sostinė bando dabintis ne tik atsinaujinusiu Laisvės alėjos fontanu ar kone perstatyta Vienybės aikšte – po karantininės stagnacijos duris atvėrė muziejai bei galerijos. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog yra ir jas užveriančių, tokių kaip M. Žilinsko dailės galerija, pradėjusi renovaciją, ar POST galerija, užsidariusi visam laikui, tačiau ir be jų Kaunas šią vasarą turi ką pasiūlyti gyvo susitikimo su menu ištroškusiai akiai.

 

Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, birželio 20–lapkričio 14 d.)

 

Petro Kalpoko vardas didesniajai visuomenės daliai sušmėžavo dar visai neseniai – birželio pradžioje vykusiame LXII Vilniaus aukcione. Mat P. Kalpoko darbai šoktelėjo į brangiausiai parduodamų per visą aukciono istoriją paveikslų gretas, nusileisdami tik jo paties mokinio A. Žmuidzinavičiaus darbui „Dzūkų kaimelis“ (1910). Vienas Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus darbuotojų teigė, kad gal ne be priežasties žmonės moka tūkstančius, ir išties priežastis surengti parodą, kurioje dailininko darbai eksponuoti keturiose muziejaus salėse, labai akivaizdi.

Lietuvoje tik antrą kartą po P. Kalpoko, vieno produktyviausių XIX a. Lietuvos dailininkų, mirties surengtoje parodoje pristatoma ankstyvoji kūryba. Parodos kuratorės Nijolės Tumėnienės pasirinktas chronologinis ekspozicijos išdėstymas leidžia stebėti ir pažinti, kaip kito dailininko tapybos kelias nuo realizmo modernizmo link, mainėsi piešinių temos ir spalvinė gama, reiškėsi impresionizmo bei secesijos bruožai.

Parodoje daugiausia peizažų, kuriais ir garsėjo tapytojas. Pastarųjų įvairovė atsiskleidžia ne tik per metų laikus, bet ir per vietoves (beveik pusę gyvenimo menininkas praleido užsienyje, taigi tapė ir kitų šalių horizontus, jau savaime egzotiškus lietuviškam žvilgsniui), skirtingus tapymo stilius (realizmas, imp­resionizmas), manierą (nuo sodrių, minkštų potėpių iki lengvai dažais padengiamų drobę), peizažų rūšis (nuo gamtos iki marinistinių, įskaitant ir vienintelį urbanistinį). Jei reikėtų vesti edukacinį užsiėmimą, kiek ir kaip skirtingai galima kurti peizažo rėmuose, ši P. Kalpoko ekspozicija tam puikiai tiktų!

Nemažą parodos dalį sudaro ir portretai, tarp kurių – tiek niekam nežinomų asmenų, tokių kaip Italijos žvejo ar kurpiaus portretai, tiek garsių Lietuvos asmenybių, P. Kalpoko šeimos narių ir istoriniai portretai. Stipria emocijų raiška išsiskiria autoportretai: juose galima matyti ne tik fizinius dailininko pokyčius bėgant metams, bet ir vis trumpėjančius, aštrėjančius potėpius, šviesotamsos taikymą ir – bene ryškiausiai – gebėjimą vis giliau perteikti asmens charakterį.

Parodoje svarbu, kad edukacinis dėmesys skiriamas P. Kalpoko gyvenimo istorijai, pradedant gimtuoju Miškinės kaimu, dailės ir tapybos mokslais Odesoje ir Miunchene, iširusia santuoka ir prieglobsčio su sūnumi paieškomis Italijoje ir Šveicarijoje ir baigiant sugrįžimu bei pedagoginiu darbu Lietuvoje, Kaune. Likimas P. Kalpoko nelepino ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir profesinėje veikloje: personalinė paro­da Berlyne, galbūt visai kitaip pasukusi menininko kelią, taip ir neįvyko dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo, negana to, pakeliui į Berlyną dingo visi 120 menininko gabentų darbų – galima tik įsivaizduoti, ką toks praradimas reiškė pačiam tapytojui. Privatiems kolekcininkams ir mūsų šalies muziejams pavyko atgauti tik nedidelę prarastųjų paveikslų dalį – taigi turime unikalią progą susipažinti su iki šiol neeksponuotais kūriniais.

Ši paroda dabar vienareikšmiškai yra vienas iš privalomų pamatyti renginių Kaune! Nesinori burti iš kavos tirščių, bet po 1980 m. surengtos personalinės P. Kalpoko parodos iki šios praėjo lygiai 40 metų – kas žino, kada vėl galėsime pasivaikščioti tapytojo erdvėje?

Fotoreportažas iš P. Kalpoko parodos ČIA

 

Samuelio Bako „Raktas į vaikystės miestą“ (Kauno paveikslų galerija, birželio 6–rugsėjo 13 d.)

„Praeitis niekada nepraeina“, – interviu LRT sakė dailininkas litvakas Samuelis Bakas. Jis teigė, kad per 86 gyvenimo metus Vilniuje praleido mažiausiai laiko, tačiau gal dėl tos nepraeinančios praeities Vilnius jam toks gyvas – jo kūryboje taip pat.

Rašant apie S. Baką, pirmiausia reikia atsilaikyti prieš vieną didelę pagundą – per daug jo necituoti. Dailininkas žavi ne tik vaizdine, bet ir kalbine raiška, o rašančiajam visad didelis iššūkis pasakyti geriau, nei pasakė pats menininkas. Ar tai išvis įmanoma? Nemanau, bet žinau, kad ir parodos kuratorė Ieva Šadzevičienė, matyt, neatsispyrė panašiai pagundai – vėliau papasakosiu kodėl.

Alegoriniam realizmui priskiriama S. Bako tapybos maniera parodoje atsiskleidžia 75 menininko litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose, kurtuose 1946–2007 m., didžioji jų dalis – iki šiol niekur neeksponuoti. Anot parodos kuratorės, lankytojas kviečiamas pažvelgti į nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę menininko žvilgsniu – pro rakto skylutę. Ir kas pro ją matyti? Bene ryškiausias ekspozicijoje – dužimo momentas, skilimas, trupėjimas. Nors kūryba įvardijama kaip alegorinis realizmas, tokie motyvai atrodo netgi labai tiesioginiai – žinant autoriaus biografiją, joks žmogus, rodos, negalėtų likti nesulaužytas, nesudaužytas, vientisas. Neatsilaikysiu pagundai vėl pacituoti autorių: „Tiesiog jaučiu vidumi, kad pasaulis visada buvo sulaužytas. Pasaulis visada sudūžta, o paskui vėl iš naujo atsistato.“

 


Samuelis Bakas. „Atsitiktiniai skaičiai“, 1983

 

Galbūt at(si)statymo motyvo šioje parodoje nėra – užtat natiurmortuose daug pasikartojančių kriaušių, šachmatų figūrų, raktų – kiekvienas jų dailininko kūryboje turi savitą reikšmę, kurią atrakinti (vis dėlto paroda kviečia žvelgti pro rakto skylutę) verta patiems. Nemaža dalis kūrinių mus grąžina į Vilniaus geto kiemus, iš pirmo žvilgsnio realistiškus, bet vos ilgiau įsižiūrėjus akivaizdžiai papildytus S. Bako vaizduotės kūriniais – tokia realistiška vaizduotė slegia, odą verčia šiurpti, tačiau taip pat skatina neatsistebėti tokiu kūrinių paveikumu.

Grįžkime prie minėtų pagundų. Paveikslus papildo prie jų pakabintos dailininko citatos. Kadangi jau išsidaviau, kad pati mėgstu S. Bako mintis, tai ir toks sprendimas man labai šališkai atrodo teigiamas, sustip­rinantis ir taip jau filosofinius kūrinius. Prieš keletą metų teko lankytis kitoje S. Bako parodoje (menininko vardu pavadintame muziejuje); didelį įspūdį paliko ir ekspozicija dėl paties eksponavimo ypatumų: salės, išskaidytos į mažesnes kamerines zonas, tapo tarsi Vilniaus geto kiemų ir erdvių tąsa, o blausus apšvietimas, susitelkiant tik pačius paveikslus, sukūrė jiems itin tinkamą, melancholišką, intymią ir kiek baugią nuotaiką.

Kitokia patirtis – žvelgti į kūrinius, sukabintus erdvioje, gana ryškiai apšviestoje salėje ir į ją vedančiuose koridoriuose. Sakyčiau, pirmoji versija vis dėlto stipresnė ir paveikesnė, nors emocinio krūvio daugiau būtent antrosios parodos darbuose. Dar vienas niuansas – ekranas, kuriame rodomas nepaprastai įdomus interviu su autoriumi, pastatytas keistoje vietoje, koridoriuje, kur ramiai žiūrėti ir klausytis nėra jokių sąlygų – nėra vietos prisėsti, vaizdą ekrane nuolat užstoja pro šalį einantys žmonės, o stovėdamas ir žiūrėdamas pats užstoji užnugaryje ant sienos kabančius darbus. Taigi galerijai rekomenduoju pastatyti lankytojui kėdę, o kauniečiams ir miesto svečiams – neaplenkti Kauno paveikslų galerijos.

 

V. Miknevičiaus darbai
V. Miknevičiaus darbai.

 

Vaclovo Miknevičiaus (1910–1989) jubiliejinė retrospektyvinė paroda, skirta 110-osioms gimimo metinėms (A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, birželio 18–rugsėjo 20 d.)

Lietuvos keramikos korifėjumi tituluojamo Vaclovo Miknevičiaus darbus matė kiekvienas, užsukęs į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą: jo dekoruotos keraminės plytelės puošia pastato vidines sienas. Vienas garsiausių XX a. Lietuvos keramikų per gyvenimą sukūrė daugiau kaip 800 keramikos darbų – šioje parodoje eksponuojama tik nedidelė jų dalis, įtraukiant ir anksčiau nedemonstruotus ankstyvojo kūrybos periodo darbus.

Apsilankiusi parodoje prisiminiau amerikiečių meno kritiko Jerry’o Saltzo citatą: „Visas menas kažkada buvo šiuolaikinis.“ Būtent taip reikėtų žiūrėti į V. Miknevičiaus darbų ekspoziciją, t. y. suvokiant, kad jo kūrybos laikotarpiu tokia plastinė keramika, polimerų panaudojimas, pusiau sukepantis geležinis molis fasadų puošybai buvo naujovė ir visų jų įvedimas į meno apyvartą ir kultūros rinką įvyko V. Miknevičiaus dėka. Šiai parodai itin reikalingas kontekstas – neišmanant lietuviškos keramikos istorijos ir raidos, keramiko darbai savaime gali nesužavėti ir pasirodyti paprasti, nuorodų į jų ypatingumą galima rasti nebent faktinėje medžiagoje apie dalyvavimą ir laimėjimus parodose.

Profesionalios lietuviškos keramikos pradžia laikomi 1931-ieji, kai Kauno meno mokykloje buvo įsteigta Keramikos studija, o 1934 m. jai vadovauti pradėjo V. Miknevičiaus mokytojas Liudvikas Strolis. Taigi 1936 m. apgynęs keramikos diplominį darbą V. Mik­nevičius imasi ne tik asmeninių kūrybinių užmojų, bet ir visos profesionaliosios lietuviškos keramikos tradicijų kūrimo.

Pristatyta ir kuratorės Raimondos Simanaitienės knyga „Vaclovas Miknevičius. Pėdsakai molyje“. Tiek monografijoje, tiek parodoje, kuratorės teigimu, stengtasi išsamiai pristatyti skirtingus keramiko kūrybos etapus ir atskleisti įvairiarūšę menininko kūrybą. Todėl ekspozicijoje rodomi skirtingų paskirčių ir laikotarpių keramikos objektai: vazos, servizų komplektai, dekoratyvinės lėkštės, grafinai, skulptūrėlės, keraminiai maketai-eskizai sienų puošybai.

Atskirai paminėti vertos ir parodoje eksponuojamos keramiko akvarelės. Kajetono Sklėriaus mokinys kūrė ir jas. Akvarelės ir keramikos dirbiniai ne tik papildo vieni kitus ekspoziciškai (dirbiniai išdėstyti erdvėje, akvarelės eksponuojamos ant sienų), bet ir atskleidžia kūrybingos asmenybės talentą.

Parodą aplankyti verta norint plėsti akiratį, o jei V. Miknevičiaus kūryba sužavės, galimybių jos įsigyti yra ir šiais laikas: štai pernai pavasarį dalis LVII Vilniaus aukciono buvo skirta lietuviško dizaino darbams, tada pardavinėtos ir keramiko kurtos vazos.

 

Rugpjūtį Kaune veiks ir šios parodos, kurias rekomenduojame aplankyti:

Kauno fotografijos galerija

07 25–08 30 paroda „Šiltnamio mūza“.

Meno parkas

08 05–08 14 Edukacinis projektas mokiniams „Nomadiška akademija“. Kuratorė Marija Griniuk.

08 05–08 30 Daina Pupkevičiūtė. Projektas „Betylės erdvės“.

08 18–09 01 Eugenijus Nalevaika. Paroda „Mažiau=daugiau“.

Parko galerija

Jono Čeponio tapybos darbų paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“.

 

Fotoreportažas iš J. Čeponio parodos ČIA

 

 

Draugai