Dizaino sampratos problema kultūroje iškyla tuomet, kai pradedame matyti du skirtingus šios sferos posūkius. Pirma, tai objekto funkcijos sureikšminimas, neretai gretinamas industrializuotai ar net komercializuotai tolimesnei kūrinio gyvenamajai aplinkai, vystymosi erdvei. Tiražas tokios krypties,  tokio požiūrio menininkui atrodo tarsi pagunda, kad sėkmingai plistų jo vardas, net ir paslėptas po logotipu, prekiniu ženklu, ir kad dar labiau priartėtų prie tikslo – betarpiško funkcionalumo buityje (kai nėra nei kūrinių, nei autorių, tik yra gamyklose gaminami prietaisai) ar net tam, kad įgyvendintų vieną iš dizaino ideologijos uždavinių. Antroji reikšmė, pseudoromantiška dėl įsivaizduojamos misionieriškos ateities dizaino kūrybos ar suvokimo, – kai dizaino objektas pats geba aiškinti, informuoti, net pamokyti ar ugdyti visuomenę ir pats kurti savo aplinką, atsisakydamas tarnauti prekinei produkcijai. Tokiu atveju, dizainas virsta lygiaverčiu ekspozicinės erdvės dalyviu ir, būdamas patrauklus siekiams prakalbinti kūrinį, vienaip ar kitaip yra teorijos kolaborantas, humanitaras.
Živilės Lukšytės (g. 1990) instaliacija „Daiktai Mano" yra vaizdinė žymė būtent tam geografiniam suvokimo taškui, kuomet šios dvi sampratos primena mums apie fiktyvią pasirinkimo būtinybę, dviejų kelių sankryžą, tarp kurių, radus gerą susisiekimo priemonę, yra įmanomi daiktiniai ar idėjiniai, galų gale ir jusliniai mainai. „Daiktai Mano" eksponuojami objektai yra vienetiniai menininkės darbai, instinktyviai gyvenantys ir įtinkantys buičiai, veikiantys nuotaiką, reflektuojantys būsenas ar memuarus. Bet dėl savo prigimties neturėdami visiškos autonomijos, net ir savo kūrėjos akiratyje, yra likimo užmiršti, virtę neįgyvendintos sėkmingos produkcijos liekanomis. Asmeniškumo reprezentacija darbais leidžia prisijaukinti kūrinį kaip tarpininką tarp žiūrovo ir kūrėjo – ekspozicijos procesas virsta pasitarimu dėl dizaino plačiąja prasme. Beje, tas pasitarimas yra menininkei už nugaros, stebėtojo ar praeivio pozicija retai išgirstama. Dažniausiai mes esame pratę dizainą suvokti tiesiogiai – kaip apčiuopiamą ir praktišką dalyką, bet šioje erdvėje darbai pradeda funkcionuoti per kalbą ir vaizdą, aplenkiant prisilietimą, pirmenybė teikiama interpretacijai. Inkilas lyg namai namuose, noras pasisavinti ir užuomina į aistrą (menininkė slepia ir plunksnų kolekcija – garbė turėti kuo daugiau materializuotos atributikos, susijusios su žavesio objektu, šiuo atveju – ornitologija). Molberto, plokštės ir palangės virsmas darbo stalu lyg simbolis tapybiškumui ir priekaištas gamybinei dizaino produkcijai bei meninės vertės gynyba. Taburetė yra stabilus baldas, ironiškas savo gamybos principu (išardoma, surenkama), leidžiančiu tą stabilumą laisvai perkelti iš vienos vietos į kitą. Baldų karikatūra ar funkcionali galimybių treniruotė su aiškią simboliką turinčių daiktų integracija.
Jei tikėsime, jog yra trys didžiausią hipnotizuojantį malonumą teikiantys vaizdiniai: deganti ugnis, bėgantis vanduo ir dirbantis žmogus, tai darbo erdvę gretinti su malonumu, estetika, nepamirštant ir teigiamo kūrybos bruožo, bus kur kas drąsiau. Gyvenamoji erdvė, struktūralizuota dizaino objektų, atrodo tarsi kūrybinis buities eskizas, su kuriuo susidūrę patenkame į klibančių, virpančių, besimuistančių kūrinių gyvenamąjį plotą. Žinant, jog šie kūriniai atsirado ir dėl noro išvengti baldų pirkimo (fiksuotų, nuobodžių, fabrikinių), lengva suprasti, kad tokiu atveju, objektai tampa maištininkais prieš savotišką dizaino sistemą, patys į ją įsitraukdami ir prieštaraudami dar neišgrynintai ir nesuvoktai autentiško maišto formai. Tai – dar teisesnis argumentas menininkės įvardytai baldų karikatūrai. Živilė Lukšytė teigia, jog panašus yra išvengiamybės noras –­ emocionaliai pernokti ilgalaikį nepriekaištingą konstravimą. Dažnai į sveikatą kuo greičiau ir efektyviau pastatyti, padaryti. „Žiežirbą skelti – palaima. Tokia gamybos laiko tarp kokybės ir kiekybės proporcija yra opi, tačiau kiekvienas žmogus yra neliečiamas statybininkas ir atsakingas už savo zoną. Saugu turėti savo kampą, žiauru, jei jis statiškas ir patogus tinguliui. Pakanka, jei pati jo kilmė jaudina."
Dizainerė Živilė Lukšytė yra Vilniaus dailės akademijos dizaino specialybės absolventė, pusę metų studijavo Taikomųjų menų universitete Suomijoje. Italų kompanija „Status" šiais metais pradėjo serijinę Živilės šviestuvo „Light stick" gamybą.
Menininkės instaliaciją „Daiktai Ma­no" galima bus pamatyti „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje gegužės 16–23 dienomis.

Živilės Lukšytės „Taburetė" – 4 viršelyje.