Nabilos Irshaid paroda projektų erdvėje „Malonioji 6" (kuratorius Rokas Dovydėnas)

Vokietijoje gyvenanti palestinietiškų šaknų turinti menininkė Nabila Irshaid dirba vadinamojoje socialinėje plotmėje, nevengdama ir politinių motyvų. Dažnas menininkės projektas vykdomas įtraukiant atskirus žmones, mikrobendruomenes ir remiasi bendravimu, kūrybine veikla kartu. Ne vienas Irshaid kūrinys vienaip ar kitaip susijęs su jos šaknimis, t. y. Palestina. Ši valstybė jau ne vieną dešimtmetį yra vienas karštų pasaulio taškų. Irshaid nepolitizuoja ir tiesmukai nemoralizuoja. Jos kūrinių politinis lygmuo dažniausiai at­siskleidžia per „nereikšmingus" dalykus, per eilinių žmonių gyvenimų, požiūrių prizmę. Kita vertus, menininkė ir nesistengia politinių poteksčių tyčia užniveliuoti, užmuilinti, mėgindama atkreipti dėmesį į savo šalies padėtį ir žmogaus teisių pažeidimus joje.

2006 m. Irshaid vykdė projektą –­ Ramaloje1 ir aplink ją gyvenančių paprastų palestiniečių klausinėjo, kur jie keliautų, jei turėtų skraidantį kilimą? Būtų kvailas klausimas, jei ne kontekstas –­ „devynių metrų siena, pastatyta tarp Izraelio ir Palestinos daro neįtikėtiną poveikį tose teritorijose gyvenančių palestiniečių kasdienybei. Ūkininkai nebegali dirbti laukų, mokiniai turi pereiti pasienio patikrinimo punktus pakeliui į mokyklą. Seneliai gali aplankyti netoliese (už dešimties kilometrų) gyvenančius anūkus tik važiuodami aplinkkeliais valandų valandas. Teritorinio atskyrimo situacija kartais dar paaštrėja, kai gatvėse įrengiama daugiau kontrolės punktų, siekiant kontroliuoti eilinius Palestinos piliečius jiems pakeliui į darbą, mokyklą ar skubant į ligoninę. Sakoma, kad artimiausiu metu situacija iš esmės nepasikeis, nepaisant to, kad informacija apie tai skleidžiama visomis žinia­sklaidos priemonėmis visuose pasaulio kampeliuose."2

Paradoksalus paveikumas tas, kad įvairaus amžiaus žmonės, nuo vaikų iki senolių, įkalinti Ramaloje ir jos apylinkėse, tiesiog svajoja, kur jie tuo skraidančiu kilimu keliautų... Ko gero, nėra taip svarbu, kur keliautų (nors šiuo pagrindu galima būtų irgi atlikti įdomų minisociologinį tyrimą), kiek tai, kad jie negali keliauti ir šių pasvarstymų, spontaniškų atsakymų sukuriama širdį nuoširdumu draskanti (dabar beveik neįgyvendinamų) svajonių erdvė. Menininkė tyčia klausia apie „skraidantį kilimą", o ne „lėktuvą" ar „autobusą" ir panašiai. Toks pasakiškas elementas stumteli pašnekovą svajojimo, o ne pragmatiško svarstymo link... Tiesioginis politinis fonas, galimi kaltinimai, nustumiami tolėliau, tačiau būtent todėl jie skaudžiau ir įtaigiau atsiskleidžia į klausimą atsakančiųjų, izoliuotų kolektyvinės bausmės jausmą išgyvenančių žmonių, emociniame lygmenyje. Būtent todėl tie atsakymai nuoširdesni, spontaniški, nemoralizuojantys. Juose atsiskleidžia svajonės, artimųjų užsienyje, gimtųjų žemių, į kurias negalima nuvykti, ilgesys... Viena vertus, svajonėse svečios egzotiškos šalys visada atrodo patrauklesnės, tačiau kartu Palestina iškyla kaip širdis, be kurios neįmanoma gyventi. Čia, jau žinoma, svarbus tam tikras scenografijos lygmuo, t. y. pačios menininkės gebėjimas parinkti tokį kontekstą ir tokius jo elementus, kad norimas turinys išeitų maksimaliai paveikus.

Tiesa, menininkė turėjo į Vilnių, „Maloniąją 6" atvykti pati, atsivežti „skraidantį kilimą" ir sukurti instaliaciją, tačiau dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių ji atvykti negalėjo. „Maloniojoje 6" buvo parodytas filmas iš skaidrių – apie 80 projekte dalyvavusių palestiniečių nuotraukų ir tų žmonių atsakymai į klausimą: „Kur skristum, jei turėtum skraidantį kilimą?"

Nuo 2010-ųjų Nabila Irshaid mėgina „surengti vasaros akademiją Palestinoje, kviečiančią dalyvius atvykti į Ramalą į trijų savaičių trukmės kūrybines dirbtuves mainams su Palestinos menininkais. Iki šiol dėl daugelio priežasčių to dar nepavyko padaryti." Anot Irshaid, jos, kaip menininkės, vaidmuo yra „dalytis skirtinga šiuolaikinės situacijos patirtimi ir požiūriu į ją, paveikti ir formuoti visuomenės nuomonę bei meno pasaulį, nebijoti politinio spaudimo".

Skaidrių filmas ir jame naudojamas klausimo-atsakymo principas atrodo paprasti, neįmantrūs, tačiau rezultatas, poveikis – didelis. Svarbiausia, kad visa tai neišlaužta iš piršto, kaip kad dažnai būna „aktualaus" šiuolaikinio meno atveju, bet tikras, nuoširdus konkrečių žmonių su savo svajonėmis ir viltimis pasaulio gabalėlis. Ko gero, Irshaid skaidrių filmo seansas – tai vienas rimčiausių, giliausių ir įtaigiausių pastarojo pusmečio (o gal ne tik pusmečio) Vilniuje vykusių projektų.

¹ Ramala yra Izraelio okupuotas ir kontroliuojamas miestas Palestinoje, Vakarų krante. Faktiškai – Palestinos sostinė.
² www.artnews.lt/nabila-irshaid-paroda-kur-skristum-jei-turetum-skraidanti-kilima-projektu-erdveje-malonioji-6-27090.

Norėčiau nuskristi į nuostabią vietą... Bet kur... Nežinau kur! (Amjad Masoud, 11 m. Ramala, Palestiniečių-amerikiečių mokykla)

Aš skrisčiau į Indiją, nes tenai labai žalia. Tenai yra miškai, kuriuose gali klaidžioti kiek tik nori. Galbūt aš nuskrisčiau į vietą su nuostabia pilimi, kur gyvena tikra karalienė, kokią nors vietą kaip pasakoje. Norėčiau į tokią vietą nuskristi. Amerika? Nesu įsitikinusi, ar norėčiau į ją nuvykti. Girdėjau, kad tenai irgi gražu, bet ne taip žalia. Su skraidančiu kilimu nuskrisčiau ir tenai. Skrisčiau įvairiomis kryptimis. (Rana Masoud, 14 m., Palestiniečių-amerikiečių mokykla)

Aplink pasaulį, visur, kur tik turiu giminių. Žinote, palestiniečių yra visur. Ir, žinoma, su kilimu nuskristi į mano kaimelį Silet-Athaber, kur gyvena mano motina. (Fawzieyeh Khanfar, 43 m., Jeninas)

Kaip palestinietis, gyvenantis čia šešis metus, taip ir neturėjau progos pamatyti visos Palestinos.  Aš svajoju apie Jeruzalę. Svajoju apie jūrą... Neatsisakau tik svajonių. Tačiau jei tikrai gaučiau skraidantį kilimą, nebūčiau savanaudis... Pradėčiau nuo svarbiausio: nuskrisčiau į Jordaniją ir atsiskraidinčiau čia visą savo šeimą, po vieną... Tada norėčiau pamatyti visą Palestiną. Tada likusias pasaulio šalis. Tikrai rasčiau ką pamatyti. Mėgaučiausi kiekviena akimirka. Judėčiau be jokių apribojimų.   (Ashraf Marwan, 24 m., Ramala)