Kęstutis Šapoka. Vasario parodų Vilniuje apžvalga, taikant hiperformalųjį metodą

Atrodytų, niekų reikalas – pa­rodų apžvalga. Tačiau pabandžius tai padaryti, netikėtai susiduri su psichologinėmis problemomis. Kai reikia tiesiog išsirinkti ir aprašyti porą parodų – lengviau. O kai privalai sukurti apžvalgą, apibendrinti visumą, kyla klausimų – kokias parodas apžvelgti, kiek jų aprašyti ir kaip? Vos mintyse iškleidi galerijų žemėlapį, užsižiebia daugybė „raudonų lempučių" – anuos ignoruoji, nemėgsti ar esi susipykęs, tie – komerciniai, o anie tiesiog labai nuobodūs, išsisėmę. Šitie net neverti galerijos vardo, o štai tie ir taip per daug reklamuojami... Kaip išgimdyti apžvalgą, jei vertų aplankyti galerijų, pasirodo, nėra?

Monika Furmanavičiūtė. „Togethernes“, 150x130, 2012. Iš parodos „Fuck identity. It‘s all about sex“.

Kaip išlikti nešališkam? Kas yra objektyvu? Kokios kūrinio, parodos savybės leistų ją apibūdinti tiksliausiai? Koks tas tikrasis metodas?

Tokiu atveju gali padėti įvairios metodologinės tradicijos, „mokyklos". Pavyzdžiui, Frankfurto mokykla arba Tartu semiotinė mokykla, kadaise susibūrusi apie Jurijų Lotmaną ir kolektyviniu darbu sukūrusi savitą formalizmo, struktūralizmo, multidimensinių kultūros tyrinėjimų versiją. Semiotinė ženklų sistema – jau arčiau tikslo. Reikėtų kažko panašaus, tačiau mažiau susijusio su kalbos struktūromis ir ideologija – dar labiau preciziško.

Jei nuoširdžiai ieškai, galų gale randi. Benigna Kasparavičiūtė viename savo straipsnių, kuriame analizuojama jos pačios tapybos paroda, galima sakyti, atrado formulę. Šiame straipsnyje sakoma: šią žinomos lietuvių tapytojos (nuo 2008 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narės), įvairių konkursų, pavyzdžiui – Didžkukulių valgymo varžybų, nugalėtojos, parodą pavadinčiau nuosaikia, gal net tradiciška. Tik įžengus į ekspozicijų salę, iš karto pastebimos dvi lygiavertės tendencijos: vieni paveikslai yra kiek didesnio, kiti – lyg ir mažesnio formato. Reikia pabrėžti, jog iš viso čia yra eksponuojama 11 didesnio formato B. Kasparavičiūtės kūrinių bei 8 mažesnio formato tos pačios autorės darbeliai. Pakalbinus dailininkę paaiškėjo, kad ji pati labiau vertina didesnius savo pas­tarųjų metų darbus, tačiau dauguma lietuvių dailėtyrininkų žavisi mažesniaisiais, pabrėždami jų svarbą lietuvių dailės istorijai, tradicijai, vystymuisi ir raidai.*

Kūriniai suskaičiuojami, apibūdinamas jų dydis – gana objektyvi analizė, prie kurios sunku būtų prikibti. Taigi, skolinuosi metodą. Tačiau bėda ta, jog naudojantis juo buvo „preparuota" tik viena paroda. Čia jau būtina pačiam „pakrutinti smegenis". Nejučia atmintyje iškyla situacionistų patirtis –­ kliautis atsitiktinėmis aplinkybėmis arba „kitos vietovės žemėlapiu".

Sakykime, tvarkant vienokius ar kitokius reikalus, niekaip nesusijusius su parodų lankymu, reikia iš taško A patekti į tašką B. Pavyzdžiui, nuo Edukologijos universiteto pasiekti Savivaldybę, o nuo jos dar ir Lukiškių aikštę. Arba nuo Lukiškių aikštės nusigauti iki Sereikiškių parko. Arba pereiti skersai senamiestį...

Tada mintyse vėl išskleidi žemėlapį ir įtrauki į maršrutą tarp taškų A ir B pasitaikančias galerijas. Ir, jei turi užtektinai laiko, į jas užsuki, net nežinodamas, kokios tenai vyksta parodos. Jei vėluoji kitur, galima atsitiktinai susikurtą planą įgyvendinti kitą kartą. Žinoma, retkarčiais maršrutas kiek išlinksta ar kreivėja, bet vis dėlto išlieka dviejų pirminių taškų perimetre. Apžvalga – garantuota.

Pora metodologinių pastabų: šioje apžvalgoje nedetalizuoju ir neaprašau kiekvieno maršruto atskirai. Tai nėra esminis elementas, be to, labai norint, maršrutus galima atsekti pagal galerijų išsidėstymą.

Dar vienas metodologinis patikslinimas – nėra susitarta dėl terminologijos. „Paveikslas", „fotografija", „objektas", „videoprojekcija", atliekanti paveikslo ar judančios fotografijos funkcijas – sąvokos, kurios daugina interpretacijas. Siekiant to išvengti, apsistota ties dviem –­ „plokštumos" ir „objekto" – terminais. „Plokštuma" gali būti paveikslas, piešinys, fotografija, videoprojekcija, trumpiau tariant –­­ bet koks vaizdas ar jo projekcija ant sienos, grindų ar kito pagrindo. „Objektai" – visi objektai, daiktai, instaliacijos, atliekančios meno kūrinio funkciją, kurios padedamos ant paaukštinimo, įdedamos į stendą ir pan. Techninė įranga, paaukštinimai, stendai ir pan. į objektų aprašą neįtraukiami.

Taigi, pradėkime nuo Pamėnkalnio galerijos, kurioje eksponuojama dalis parodų ciklo „FC JAZZ". Apsilankymo metu šioje parodoje ant sienų kabėjo 17 plokštumų. 8 plokštumos –­ vertikalios, 6 – kvadratinės ir 3 vertikalios. 28 plokštumos buvo suguldytos ant grindų. 5 objektai pastatyti ant paaukštinimo. 7 plokštumos buvo vidutinio arba labiau vidutinio nei mažo dydžio. 6 – apytikriai didelių formatų. O 4 plokštumos – tikrai didelių formatų.

„Vartų" galerijoje vyko Andriaus Zakarausko paroda „Vardan". Joje kabėjo ant sienų 16 plokštumų, iš kurių 8 plokštumos buvo vertikalios, 5 –­ horizontalios ir 4 – kvadratinės. 6 plokštumos buvo didelio formato, 5 – mažo formato, o 5 plokštumos atrodė mažo arba artėjančios prie vidutinio formato. Taip pat buvo eksponuojami 10 objektų. 1 objektas buvo paguldytas ant grindų, kiti 9 buvo sudėti ant jo ir atremti į sieną.
„Lietuvos aido" galerijoje vyko Deimos Katinaitės paroda. Joje kabėjo 10 plokštumų ant sienų. 7 – vertikalios, 3 – horizontalios. 5 plokštumos buvo labiau didelio formato, 5 –­ labiau vidutinės nei didelės.

Galerijoje „Meno niša" vyko Šarūno Leonavičiaus paroda „Metai". Joje buvo eksponuojama 12 plokštumų ant sienų. 8 plokštumos buvo vertikalios, 4 – horizontalios. 8 plokštumos – labiau mažos nei vidutinio dydžio, o 4 –­ labiau vidutinio dydžio nei mažos.

Dailininkų sąjungos galerijoje buvo eksponuojama dar viena paro­dų ciklo „FC JAZZ" dalis. Šioje pa­rodoje 18 plokštumų kabėjo ant sienų. 8 plokštumos buvo vertikalios, 7 –­ kvadratinės, 3 –­ horizontalios. 8 plokštumos buvo vidutinio dydžio, 7 – didelės, 3 – labiau mažo nei vidutinio dydžio. Buvo eksponuojama 10 objektų, 7 – ant grindų, 2 – ant paaukštinimo, 1 pakabintas ant sienos.

Šiuolaikinio meno centre vyko dvi parodos – Sebastiano Diazo Moraleso „Ficcionario" ir Melvino Moti „Hipererdvė". Pastarojoje buvo eksponuojama 1 plokštuma ant sienos ir 6 objektai ant paaukštinimo. Plokštuma ant sienos buvo didelio formato, horizontali.

Sebastiano Diazo Moraleso paro­doje buvo eksponuojamos 6 plokštumos ant sienų ir vienas objektas, atremtas į sieną. 5 plokštumos buvo horizontalios, 1 – vertikali. 4 plokštumos buvo didelio formato, 2 – labiau mažo nei vidutinio.

Galerijoje „Arka" vyko Algimanto Patamsio keramikos paroda „Papras­ta/sudėtinga". Šioje parodoje buvo eksponuojamas 71 objektas. 40 objektų buvo padėti ant paaukštinimų, 31 – ant paaukštinimų stikliniuose stenduose. Deja, kai lankiausi galerijoje, kitos parodos dar buvo tik eksponuojamos, todėl jų išanalizuoti nepavyko.

VDA „Akademijos" galerijoje buvo eksponuojama Monikos Furmanavičiūtės paroda „Fuck identity. It's all about sex". Šioje parodoje buvo eksponuojama 20 plokštumų ant sienos ir vienas objektas. 12 plokštumų buvo vertikalių, 7 plokštumos buvo neginčijamai horizontalios, o 1 – kvadratinė. Pirmame galerijos aukšte 6 plokštumos buvo didelės, 3 –­ greičiau mažos nei vidutinės, 2 – vidutinio dydžio. Deja, išmatuoti plokštumų dydžius antrame aukšte pamiršau.

Galerijoje „Kairė–dešinė" aptikau Lino Blažiūno parodą „Paukščio akimis". Galerijos erdvėje buvo pakabintos 28 plokštumos. 25 iš jų buvo vertikalios, 2 – horizontalios, 1 –­ kvadratinė. 11 plokštumų buvo labiau didelio nei vidutinio dydžio. 15 plokštumų buvo tarp mažo ir vidutinio dydžio, 2 – vidutinio dydžio. 10 vertikalių plokštumų buvo „sujungtos" į vieną didelę horizontalią plokštumą.

Nacionalinėje galerijoje pasirinkau Vito Luckaus retrospektyvinę paro­dą. Šioje parodoje buvo eksponuojamos 358 plokštumos ant sienų ir ant paaukštinimų ir 89 objektai. Nors skaičiavome dviese ir ne vieną kartą, plokštumų ir objektų skaičiaus paklaida gali svyruoti – plius/minus – dešimčia ar kiek daugiau vienetų. Taip pat neįveikiamas pasirodė horizontalių ir vertikalių plokštumų santykis.

Prospekto galerijoje buvo eksponuojama Aleksandro Macijausko paroda „Negraži fotografija". Joje ant sienų kabėjo 45 plokštumos. 24 buvo horizontalios, 21 – vertikali. Visos plokštumos buvo labiau mažo nei vidutinio dydžio.

Tokia šį kartą yra parodų Vilniuje apžvalga. Pabaigai derėtų tarti keletą žodžių apie taikyto metodo privalumus ir trūkumus.

Neatsitiktinai pradžioje užsiminiau apie Tartu semiotikos mokyklą. Šiuo atveju, kai skolinausi Kasparavičiūtės metodą ir jį plėtojau savaip, jau galima būtų prabilti apie tam tikros – Vilniaus hiperformalizmo mokyklos formavimąsi. Šios mokyklos taikoma metodologija leidžia daugiau ar mažiau atsikratyti išankstinių nuostatų –­ gali drąsiai eiti į bet kurią galeriją, be to, apsiginklavęs objektyviu analizės metodu.

Kita vertus, kyla klausimų – kiek galima išlenkti tiesę iš vieno taško į kitą, įtraukiant į maršrutą vieną ar kitą galeriją? Ties kokia riba reikia sustoti ir pasakyti sau, jog ši galerija jau „iškrenta" iš perimetro? Be to, nevisiškai aišku, ką tokiu atveju galima apskritai laikyti galerija? Tai jau į, atrodytų, nepriekaištingą metodą sumaišties įnešantis institucinis ir / ar vertybinis aspektas.

Be to, situacionistinis maršruto sudarymas, viena vertus, leidžia atsikratyti tam tikrų mąstymo klišių, tačiau negali garantuoti visiško objektyvumo, nes atsitiktinumas vis tiek eliminuoja tam tikras galerijas.

Taip pat, norime to ar ne, vis tiek įsimaišo nenumatytos aplinkybės; kad ir prastos oro sąlygos – sužvarbęs, alkanas, nebesiryžau iki galo suskaičiuoti paveikslų, eksponuojamų Pilies gatvėje, šalia Šv. Kankinės Paraskevos cerkvės. Be to, vos pastebėję, kad domiuosi jų kūryba, gatvės prekeiviai pradėjo patarinėti skonio klausimais ir siūlyti savo tapybą, paversdami mano kalkuliacijas niekais.

Taip pat vėl netikėtai svarbiu tampa subjektyvusis psichologinis faktorius. Atsiranda pagunda aplenkti mokamas galerijas arba muziejus. Be to, didesniuose muziejuose artefaktų tiek, kad fiziškai vienam beveik nebeįmanoma jų suskaičiuoti. Reikia komandos, mokslinių tyrinėjimų centro, kuris apdorotų informaciją.

Taip – kūrinių skaičius, horizontalumas ar vertikalumas – neginčijami faktai. Tačiau nėra aiškiai susitarta, kokį paveikslo formatą galėtume laikyti dideliu, vidutiniu ir mažu. Nesant aiškios matavimo skalės, griežto atspirties taško, jau prasideda spekuliacijos, o tokiu atveju objektyvumo principas susvyruoja.

Tačiau, manyčiau, neverta nusiminti, nes trūkumai, netikslumai yra ištaisomi ir nugludinami proceso metu. Tikiu, kad atsiras Vilniaus hiperformaliosios mokyklos sekėjų ir plėtotojų. Ir netrukus turėsime savo vietinę pasaulinio lygio menotyros mokyklą!

* Benigna Kasparavičiūtė. Atgaiva sielai. Literatūra ir menas, 2013-01-25, nr. 4 (https://literaturairmenas.lt/2013-01-25-nr-3411/498-daile/762-benigna-kasparaviciute-atgaiva-sielai)