Paroda „Wild Bits“ technologijų ūkyje „Maajam“ pietų Estijoje veiks iki rugsėjo 15 d.

 

„Vaizdas. Labiausiai mano norėjosi pasidalinti šiuo vaizdu“, – žvelgdamas į kalvotą žalią lauką ir tolumoje alsuojantį seną mišką giliau atsikvepia Timo Tootsas. Menininkas prieš 11 metų iškeitė patogų, greitą, kartais net pelningą, bet vis labiau varginusį ir vis rečiau įkvėpusį gyvenimą antrame pagal dydį Estijos mieste Tartu į... na, pirmiausia – į šį vaizdą.

Timas ir jo partnerė, taip pat menininkė Mari-Liis Rebane įkūrė technologijų ir meno ūkį – 20 ha žemės, kurią jiedu vadina žemės stotimi, arba „Maajaam“. Gegužės pabaigoje čia atidaryta 2 metus rengta technologinio meno paroda „Wild Bits“. Joje yra ir lietuviškas akcentas, bet apie tai vėliau. Kaip ir dažnai Estijoje, čia nėra kur skubėti.

 

„Studio Watershore“ instaliacija „Transporting Landscape“. Rasaos Etten nuotrauka

 

Nors mažiau nei pusvalandis automobiliu nuo Tartu, turintis greitą internetą bei kitus civilizacijos privalumus ūkis išties atrodo vidury niekur. „Pradėjome prieš 11 metų, bet vis dar pradedame“, – šypsosi šeimininkai. Pirmiausia netoliese esančias žemes įsigijo Timo tėvai, pradėję auginti avis ir alpakas. Šalia gyvenantys giminės – ne tik moralinė pagalba. Timo tėvas yra inžinierius, jo įgūdžiai praverčia.

Renovuotame ankstesnių sodybos savininkų name gyvena „Maajaam“ šeimininkai, o šalia pernai iškilo rezidencijoms skirtas pastatas. Taip pat yra puikiai ir net, sakyčiau, prabangiai (visgi kalbame ne apie tradicinius amatus, o apie kūrinius, kuriems įgyvendinti reikia naujų technologijų) įrengtos dirbtuvės.

„Čia turime visko, kad nereikėtų važiuoti į miestą – 3D spausdintuvai, lazeriai ir pan. Iš pradžių kūriau dirbtuvę sau, bet supratau, kad visą parą jose tikrai nesmaksosiu, tad kodėl nepasidalinus su kitais?“ – atvirai, kaip sena sodyba tapo tarptautinių rezidencijų centru, pasakoja Timo. Čia yra net troleibusas – menininkas juokiasi, kad labiausiai naudoja jame esantį oro kompresorių. Žinoma, galėjo tiesiog įsigyti nedidelį kompresorių, bet troleibuso dydžio agregatas skamba kaip didesnis nuotykis.

 

„Wild Bits“ atidarymo diena. Rasaos Etten nuotrauka

 

„Natūralu, kad, galvodamas apie tokią laboratoriją, tikiesi ją aptikti kur nors miesto centre. Bet, mano giliu įsitikinimu, jei būdamas mieste galvoji apie pasaulio problemas ir ieškai būdų joms išspręsti, tavo požiūris vienpusiškas. Ištrūkęs iš miesto į gamtą gali naujomis akimis pamatyti, ar tai, ką kuri, tikrai naudinga aplinkai ir pasauliui“, – sako Timo, pastebintis, kad ne visada geri ketinimai reiškia gerus rezultatus. Anot jo, dažnai menininkas į „Maajaam“ atvyksta griežtai apsibrėžęs koncepciją, bet čia ji ima ir pasikeičia, nes atsiranda nauja prieiga.

„Ne, – vienbalsiai atsako meno ūkininkai, paklausti, ar pasiilgo miesto. – Tikrai nepasiilgome benzino kvapo, bet jei mūsų kas nors pasiilgo, visada ras čia, mes atviri miestiečiams.“ Tokia mažojo pasaulio cent­ro, kuriamo ten, kur esi, tikint, kad tave atras tie, kuriems to reikia, idėja skamba itin aktualiai.

Tartu – viena iš 2024-ųjų Europos kultūros sostinių, vadinasi, nors ir laikinas, bet Europos centras. Paroda „Wild Bits“ įtraukta į jos programą, kurią jungia idėja „Išgyvenimo menas“. Prieš daugiau nei penkerius metus ši tezė gimė siekiant kūrybiškai pasižiūrėti į klimato krizę, šiandien tai ir kvietimas mąstyti apie sveikatą, santykį su kitu, karo grėsmę.

15 „Wild Bits“ eksponuojamų kūrinių – garso instaliacijos, kinetinės skulptūros, žiūrovą dalyvauti kviečiantys darbai – įvairiai interpretuoja žmogaus ir technologijos santykį. Visus juos galima apeiti per kelias valandas. Paro­da, tiesa, veiks palyginti trumpai – tik iki rugsėjo vidurio. Ne visi kūriniai atlaikytų estišką žiemą. „Ilgesnė paroda reikštų tris ar keturis kartus didesnį biudžetą“, – neslepia Mari-Liis. Ji priduria, jog toks periodas pakankamas, kad kūrinius spėtų paveikti gamta: „Kaip dainuojama vienoje populiarioje dainoje, čia gali snigti ir liepos viduryje.“

Biudžetas ir pinigai – visada įdomi tema. Kaip išlaikyti ūkį, kuriame nėra nei avių, nei alpakų? Šiltnamis, tiesa, pastatytas, bet, sprendžiant pagal jo plotą, derliaus pakanka tik gyventojams, rezidentams, savanoriams. „Maajaam“ išbando įvairius modelius. Kūrėjai, jei yra laisvos vietos, gali tiesiog susimokėti už rezidenciją – gyvenimą ūkyje, naudojimąsi infrastruktūra. Čia laukiamos ir organizacijos, norinčios Pietų Estijos gamtoje organizuoti savo renginius, kviesti menininkus, pačios kuruoti. Tam erdvės pakanka.
Tuomet, žinoma, paraiškos įvairiausiems fondams, nors menininkų porai nesinorėtų priklausyti vien nuo jų. Taip atsirado ir „Tartu 2024“ logotipas – be šios programos paramos, tokio masto parodos, kaip „Wild Bits“, surengti nebūtų įmanoma. Pirmiausiai paskelbtas atviras kvietimas, sulaukta per 600 paraiškų. Tik 10 idėjų, suplaukusių iš viso pasaulio, pasisekė, dar keletą menininkų Timo ir Mari-Liis pakvietė asmeniškai.

 

Timo Tootsas ir Mari-Liis Rebane. Nimos Sarabi nuotrauka

 

Latvijoje, pusiaukelėje tarp Maduonos ir Estijos pasienyje esančios Valkos, 2020 m. įkurtas meno parkas „Sav­vaļa“ – su juo „Maajaam“ bičiuliaujasi. Panašių parkų rastumėte ir kitur Europoje, bet „Maajaam“ išsiskiria tuo, kad siūlo ir rezidencijas. Estai, beje, yra bendradarbiavę su Europos kultūros sostinės organizatoriais Kaune. 2022 m. landšafto dizaino festivalis „Magenta“ (šiuo metu, deja, pakirstas finansavimo krizės) Raudondvario dvaro parke pristatė keletą technologinio meno pavyzdžių.

Raudondvaryje 2022 m. eksponuota ir pirmoji „Wild Bits“ pristatomos Julijono Urbono „Vejos centrifugos“ versija. Pamenu, tuomet kalbintas Venecijos architektūros bienalėje Lietuvai atstovavęs menininkas sakė, kad „šį objektą galima vadinti ir nežemiškos floristikos pavyzdžiu“. Estai lietuvio darbą pristato taip: jei žmonės gali suktis karuselėse, kodėl to daryti negali veja? Peržvelgus „Wild Bits“ atidarymo savaitgalio fotografijas, akivaizdu, kad suptis patinka visiems – ant vos matomos karuselės sutelpa išties daug interesantų. Tik nežinia, kaip dėl to jaučiasi veja.

Raudondvaryje buvo iškilęs ir „Skrydžių pranešik­lis“ – paties Timo instaliacija, ji dabar „ilsisi“ už šeimininkų namo, pakeliui į šimtametę dūminę pirtį, kuri užsieniečiams rezidentams atrodo kaip meno kūrinys. Gal joje pasikeičia miestiečių atsivežtos koncepcijos? O Timo kūrinys įdomus tuo, kaip netikėtai yra veikiamas aplinkos. Stulpas su garsiakalbiais rea­guoja (tiksliau, „reaguoja“, nes informacija apie skrydžius gaunama internetu) į aukštai danguje praskrendančius lėktuvus – praeivis gali išgirsti, reiso maršrutą. Artimiausia gyvenvietė – už 6 km, lėktuvai praskrenda maždaug 10 km aukštyje, viskas gana reliatyvu. Virš „Maajaam“ – ašis, kuria judama iš Vakarų Europos į Aziją. Londonas–Tokijas buvo šios instaliacijos kasdienybė. Įsivaizduokite, kokia tyla stojo prasidėjus pandemijai. O tada – karas, taigi dabar virš „Maajaam“ skrenda beveik tik Kinijos lėktuvai.

Prieš neriant gilyn į parodą – radijo stotelė. „World Wind Radio“ – žaisminga interaktyvi garso instaliacija, transliuojanti tą radijo stotį, kurią nurodo vėjo kryptis ir stiprumas. Pavyzdžiui, jei pučia lengvas pietų vėjelis, išgirsite latvišką radijo stotį, o esant stipresniems gūsiams – kažką ukrainietiško, gal net žinias iš Pietų Afrikos! Jei vėjo nėra, visada skamba senas geras vietinis radijas. Kūrinio autorė prancūzė Jeanne Harignordoquy sako, kad „World Wind Radio“ parodo, kaip svarbu kultūrai tekėti. O man instaliacija netikėtai primena pasakojimus apie sovietmečiu lietuvių slapčia klausomą Liuksemburgo radiją ir „Amerikos balsą“. Estai gi klausydavosi „vėjo iš šiaurės“ – suomiško radijo.

Roterdame gyvenantis menininkų iš Taivano Yu-Ching Chiango ir Ying-Ting Shen duetas „Studio Watershore“ ūkyje sukonstravo miško idilę skrodžiantį ryškiai oranžinį konvejerį. Instaliacija „Transporting Landscape“ trunka visus 54 metrus ir simbolizuoja pasaulį supančiojusią vartojimo grandinę. Viskas, ką padedi ant konvejerio, galų gale nukrenta į vis augančią krūvą. Diržas, madinga kepurė, naujas mobilusis telefonas – niekas neišnyksta, kiekvienas mūsų įgeidis ir poelgis formuoja kraštovaizdį. Tiesa, gamtos konvejeris, kitaip nei, rodosi, nebevaldomi fabrikų konglomeratai, gali sustoti.

Visi „Wild Bits“ eksponatai ironiškumu ir taiklumu savaip įdomūs, verti patirti čia ir dabar. Galbūt pasiseks ir tapsite akimirkos, kai klėtelėje įdiegtas robotas pagaliau ras adatą šieno kupetoje, liudininkais? Dueto „Varvara & Mar“ narys ispanas Maras Canetas, man pritūpus prie poilsio akimirkai stabtelėjusio bevardžio roboto, turinčio vienintelę misiją, sako, kad nė neįsivaizduoja ir nemėgina prognozuoti, kada tai atsitiks, bet kai nutiks, naujieną pasauliui praneš varpas.

Sukant link dar tik renčiamos grybo formos pavėsinės, kurioje turi įsikurti „Maajaam“ informacijos cent­ras, užduodu Mari-Liis paskutinį klausimą. Jis man, tiesą sakant, dažnai neduoda ramybės stebint ne visuomet sėkmingus žmogaus bandymus pabrėžti gamtos grožį. Argi ji tiesiog nepakankamai graži ir įdomi? Kodėl mums taip knieti palikti savo vizualų pėdsaką – net ir ironiškai reflektuojant poveikį gamtai?

„Menininkui svarbu reaguoti į ekonomines, politines, aplinkos ir įvairias kitas krizes. Kraštovaizdis, gamta – puiki drobė, kurioje galima ištapyti savo pamąstymus. Apskritai bendrauti su savo aplinka yra įdomu, joje esti daug atsakymų. Ir, manau, psichologiškai daug sveikiau tai daryti gamtoje nei mieste. Žiūrovams irgi pravartu ištrūkti iš miesto ir aplankyti 20 ha galeriją. Nemaža dalis „Wild Bits“ eksponatų įprastame baltame kube paprasčiausiai neveiktų“, – mano nerimą racionalizuoja, bet iki galo į klausimą neatsako viena iš „Maajaam“ šeimininkų. Galbūt esu perdėtai smalsi ir ne visos adatos šieno kupetoje turi būti surastos?