„Šis prisiminimas mane persekioja nuo tada, kai sutikau ją. Josette mano gyvenime ir kūryboje atsirado, kai studijavau Nacio­nalinėje fotografijos mokykloje, Arlyje, Pietų Prancūzijoje. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė niekuo neypatinga garbaus amžiaus moteriškė, tačiau joje mačiau tiek daug tylos, ramybės, žūtbūt norėjau tai sustabdyti savo fotografijose. Nieko nežinojau apie jos gyvenimą. Mes beveik nesikalbėjom, tačiau jaučiau, jog ji turi kažkokią paslaptį, kurią norėjau įminti. Kai po pusės metų tylos mano fotografijose išniro per daug, nusprendžiau ją prakalbinti. Pradėjau filmuoti. Labai ryškiai prisimenu tą dieną, kai ji man pasakė: „Žinai, man prireikė sulaukti 82-ejų, kad pasijusčiau laiminga.“ Pamenu, tuomet pagalvojau, kaip paradoksalu – jausti laimę gyvenimo pabaigos akivaizdoje. Man, kuriai tuo metu buvo tik 26-eri, senatvė asocijavosi su betiksle, nykia egzistencija, o jai šis gyvenimo tarpsnis bėgo prasmingai. Nors senatvė vis dar atrodo toli – už horizonto, tačiau jos nebebijau kaip kadaise. Džiaugiuosi, kad, nepaisydama artėjančios nežinomybės, pradedu suvokti, jog sulig kiekviena diena įgaunu didžiulę patirtį, atradimus. Ir viliuosi, jog rasiu pilnatvę ir dvasios ramybę, kaip ta moteris iš Arlio.“

Kristina Sereikaitė