Galerijoje „Kairė–dešinė“ nuo šių metų sausio pabaigos vyksta senų, nebereikalingų knygų šermenys. Menininkė Arūnė Tornau, nuo seno išradingai ir jautriai tapyboje naudojanti įvairius „pagyvenusius“, kitų atiduotus, spintose užsigulėjusius audinius, šįkart iš jų pasiuvo įkapes dešimtims didelių, mažyčių, storų ir plonesnių, kvadratinių ir kitokių knygų. Baltose lentynose (taip pat kažkam nebereikalingose) jos guli baltai apvilktos. Skirtingi audiniai parinkti taip, kad būtų kuo mažiau permatomi ir žiūrovas neįžiūrėtų ne tik leidinio autoriaus ar pavadinimo, bet ir negautų jokios menkiausios užuominos apie jo turinį, apipavidalinimą.

Naujausią savo kūrybos parodą pavadinusi „Mirusios knygos“, A. Tornau tarsi pradeda įvairialypį žodžių, sąvokų žaismą, kuria asociacijas su vadinamosiomis „Mirusiųjų knygomis“. O juk skambius pavadinimus šiems archajiniams Egipto papirusams XIX–XX a. sandūroje suteikė naujieji jų atradėjai – mokslininkai europiečiai. Šiandien menininkė dviem žodžiais panašiai nusako ir tam tikrą epochą, požiūrio į knygą kaitą. Viena vertus, čia su neslepiamu grauduliu kalbama apie nebereikalingus leidinius, kurių likimas – atsidurti šiukšlyne. Kartu tai ne tik konkrečios nebereikalingos knygos, bet, svarbiausia, miręs jų turinys. Jį autorė visam laikui užrakina medžiaginiuose apvalkaluose, kurie aklinai užsiūti, be jokios galimybės išsitraukti knygą iš šio drabužio. Turinys A. Tornau instaliacijoje tampa nebesvarbus, o knyga veikia kaip civilizacijos artefaktas, simbolis, išminties talpykla. Menininkė tyčia kiek netvarkingai išdėliojo knygas lentynose: vienas suguldė, kitas atrėmė vieną į kitą. Atrodo, kad jas ką tik kažkas vartė, ieškojo kokio nors konkretaus leidinio, galbūt paskubomis sumetė į lentynas nuo rašomojo stalo ar palangės... Taigi, tai ir savotiška tūlo inteligento namų rekonstrukcija, pasakojanti apie sovietmečio mokytojo ar mokslininko butą, kur knygos dažniausiai buvo gerbiamos, vertinamos ir skaitomos.

 

Arūnė Tornau, „Mirusios knygos“ (instaliacijos fragmentas), 2023–2025. Lauryno Skeisgielos nuotr. (VGMC archyvas)

Turinio mirtis... Skamba dramatiškai, kone kaip Friedricho Nietzsche’s skelbtas Dievo, arba objektyvios moralės, galas, o pagal A. Tornau – pagarbos knyginei išminčiai pabaiga. Knyga, ilgainiui tapusi visiems prieinamu, plebėjišku, tam tikromis aplinkybėmis – snobišku fenomenu, dabar tėra viena iš šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės prekių. Tačiau menininkės surengtoje knygų laidojimo ceremonijoje apima ir prieštaringos mintys. Pavyzdžiui, visokie populiarūs šaltiniai apie Egipto „Mirusiųjų knygą“ aiškina, kad tais senais laikais ji buvusi didžiulio prestižo ženklas, prekė, prieinama tik privilegijuotiesiems. Pasakojimas apie knygas neabejotinai siejasi ir su viena ypatinga menininkės kūrybos laikmena. Tai jos kūrybos albumas „Arūnė Tornau. Pabaiga yra pradžia“, kurio dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė ne tik sugebėjo įveikti sunkiai reprodukuojamų menininkės darbų pasipriešinimą, bet ir sukūrė tikrą knygos meno perliuką, 2024 m. pelniusį pagrindinę Knygos meno konkurso premiją (sudarytoja Aistė Kisarauskaitė, išleido Dailininkų sąjungos leidykla „Artseria“).

Skambus apdovanojimas ir skaitančiosios publikos džiugesys pasitinkant šį subtilų leidinį tarsi prieštarauja pačiai menininkės parodos idėjai, kad knyga kaip reiškinys esą merdi. Juk knygos vis dar sulaukia išsamių diskusijų ir ginčų. Autorystė, citavimo kultūra, etiškas naudojimasis kitų jau surinkta ir publikuota medžiaga, žanro specifika ir taisyklės – šiandien vis dar gyvos ir skausmingos temos. Tai liudija kad ir neseniai įvykęs konfliktas tarp dviejų ryškių moterų – dailės istorikės Rūtos Janonienės ir rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės dėl pastarosios sudarytos knygos „Kaip skaityti meną“. Griaudi knygos industrijai skirti festivaliai – Vilniaus knygų mugė ir įvairūs mažesni. Vadinasi, procesas vyksta: autoriai rašo, leidyklos leidžia, spaustuvės spausdina... A. Tornau, kalbėdama apie knygas, supina ištisus prasmių, laikotarpių, idėjų voratinklius, ne visada sutampančius, kartais keistus ir trikdančius. Vis dėlto svarbiausia čia atrodo nostalgija tikrajai, nuoširdžiai skaitytojo ir knygos meilei, kurios dar visai neseniai netrikdė jokie neaprėpiami virtualybės kosmosai, dirbtinis intelektas ar kiti dabarties naujadarai. 

Ne mažiau nei naujų prasmių kūrimas ar jau žinomų aktualizavimas A. Tornau kūryboje svarbus medžiagiškumas, kitaip tariant – kas iš ko ir kaip padaryta. Medžiaga čia yra tikra prasmių kūrimo „mašina“, įtaigiai kalbanti pati savaime. Be to, instaliacija su knygomis yra tik viena parodos dalis, netgi ne pati didžiausia. Ją pratęsia ir papildo tapybos darbai, keli ritualinio ir sakralinio charakterio asambliažai.

Dėvėtas ar tiesiog senas, nenaudojamas audinys – patalynė, užuolaidos, drabužių fragmentai – menininkei jau daug metų tampa paveikslų pagrindu ir svarbia jų dalimi. Nors knygas A. Tornau aprengė pirmą kartą, tačiau savo paveikslų porėmius ji nuolat aptraukia audiniu, atsargiai susiuva, sulopo kiaurymes, išsidėvėjusias vietas nė kiek nebijodama, kad toks paveikslo pagrindas, skirtingai nuo specialiai tapybai paruoštos gruntuotos drobės, gali deformuotis, susiraukšlėti, pakeisti formą. Užtat tokie tapybos darbai tampa unikaliais raštų, faktūrų arba erdvėlaikių koliažais, tai susiliejančiais su dažo materija, tai aktyviai besiskverbiančiais į paviršių.

 

Arūnė Tornau. „Nukirsti medžiai“, aliejus, drobė, tekstilė, 2025. Lauryno Skeisgielos nuotr. (VGMC archyvas)

 

O kur dar antroji, vidinė menininkės paveikslų pusė, kuri jau ne kartą atsidūrė meno gerbėjų dėmesio centre (ypač vaizdingai tai atskleidžiama minėtame A. Tornau kūrybos albume)! Juk autorė beveik kaskart sukuria dvigubą paveikslą, arba – du viename, kur neužtapytas audinys taip pat kalba apie savo laiką ir jo ženklus, į jį prasiskverbę dažai keičia, ištirpdo ar papildo jo raštą, marginimą. Šįkart menininkės paveikslai ramiai kybo ant sienų, žiūrovams rodydami tik gerąją savo pusę, bet traukia žvilgsnį išraiškingais paviršiais, kurie išduoda autorę naudojus kažkokią siuvinėtą, kitur – storą, putlią medžiagą. Tai nėra atsitiktinai atrastas ir pritaikytas audinys – tamsios, duslios, beveik juodos abstrakcijos asocijuojasi su gamtos pasauliu, slėpiningais miško tankumynais, kur boluoja šiurkštūs, apdegę kamienai, negyvos šakos. Tokį įspūdį sustiprina vertikalūs potėpiai ir brūkšniai (norimam efektui išgauti menininkė dažnai naudoja įvairiausius dažus juos sluoksniuodama, suliedama su audinio paviršiumi), o ypač – jautriai parinkto konkretaus audinio ypatumai. Keliose kompozicijose, išsiskiriančiose geltonų ir juosvų tonų kontrastais, ryškiais siluetais, iš paveikslų išauga dramatiškus medžių kontūrus pratęsiantys rankomis siūti objektai – tarsi apanglėję trimačiai strampai, nuodėguliai, paveikslo tikrovę priartinantys prie realaus laiko, leidžiantys pajusti skaudų įvykusios katastrofos – gaisro, kirtimo ar kokios nors kitos masinės medžių žūties – tikrumą, materialumą.

Medžiai ir knygos, žinoma, susiję tarpusavyje. Neatsitiktinai toks gretinimas iškyla ir parodoje. Medžių merdėjime, dūlėjime praslenka ir konkretesnės, menininkei svarbios prasmės: liūdnas Lukiškių aikštės, šalia kurios ji gyvena, senųjų liepų likimas, o plačiau – žmogaus ir gamtos santykis, dažnai apsiverčiantis pastarosios nenaudai. Čia atsiveria ir dar vienas A. Tornau kūrybos ypatumas – gydančio rankų darbo pėdsakas. Medžių atveju tai yra pats išskirtinis, jautriai atrinktas ir paruoštas tapybos paviršius, o baltuose knygų drabužėliuose – dar ir siūlės, autentiški audinio dekoro elementai, lopai, antsiuvai, kurie ypač masina liesti, čiupinėti, pajusti tą gyvą, vibruojantį, kruopščiai rankomis išglostytą paviršių. Pasak autorės, ji ilgai svarstė, ar leisti žiūrovams galerijoje liesti apsiūtus knygų „kūnelius“, tačiau vis dėlto apsisprendė išsaugoti baltumo, švaros, tyrumo įspūdį.

Lopai, siūlės – tarsi gyvo paviršiaus žaizdelių gydymas, šiek tiek šamaniška meno „chirurgija“. Tokią kūrybos strategiją autorė kartais naudoja kaip pagrindinę, kartais kiek nustumia į šoną, tačiau jai tai visada yra labai svarbu. Tarkime, 2022 m. projekte „Ligoninė“, skirtame nebeegzistuojančiai Šv. Jokūbo ligoninei, menininkė kūrė objektus net iš panaudotų šios įstaigos audinių – ligonių pižamų ir t. t. Kūryba kaip gydymas galbūt yra kraujo ryšio nulemta pasekmė, nes A. Tornau mama dirbo minėtoje ligoninėje, kūrėja pati užaugo šalia, matyt, tai natūraliai persmelkė jos asmenybę ir vaizduotę.

Nors parodoje apima savotiškas liūdesys, vis dėlto A. Tornau „Mirusios knygos“ yra parašytos gyviesiems. Jos kalba ne tik apie gamtą, civilizaciją, bet ir apie sielos ekologiją, švarą, apie pagarbų, tausojantį buvimą: kad kuo mažiau išmestume, nukirstume ar sudegintume.