Vita Opolskytė. 8 ½, arba Postkarantininių tapybos parodų apžvalga

Valstybei nebevaržant judėjimo laisvės, kibernetinio laikotarpio išvargintomis akimis keliauju per kone pirmąsias pokarantinines tapybos parodas. Šį kartą kalbėsiu nuoširdžiai ir daugiau apie kūrinių formą nei turinį. Kodėl? Nes akys pasiilgo, o liežuvis pavargo nuo teorinių marazmų.

 

Nusileidusi Vilniaus senamiesčio gatvelėmis atsiduriu užupiečių pamėgto, tačiau menininkų skeptiškai vertinamo Užupio meno inkubatoriaus paro­doje „Gerki, sesut, geri“. Erdvės įkaitu tapę Tado Tručilausko paveikslai čia praranda vertę, tapdami modernistiniu skudurynu. Vizionieriškas piešimas ant sienų primena eilinio praeivio interaktyvius meninius pabandymus. Ekspozicijos patalpa suryja dailininko idėją, o paroda pradeda veikti kaip nuoroda į haliucinogeninį bad tripą. Liūdna, nes paveikslai žada gan įdomią kultūrinę šiuolaikybės ar beprotybės prisodrintą transcendentinę kelionę. Daugiau gelmės šioje parodoje neieškau.

Vėliau žengiu į solidumu ir prabanga alsuojančią Jolantos Kyzikaitės parodą „Maskaradas“ Vilniaus rotušėje. Atsidūrusi rafinuoto kaukių baliaus klegesyje lyg apsikrečiu juoku bei euforija. Džiunglių tapytoja, nutolusi nuo menininko Henry’o Dargerio motyvų ir išėjusi iš animacinių filmukų susikuria tapybinę fiestą. Profesionalus camera obscura pasitelkimas, virpanti, kone trūkčiojanti šmaikšti linija, besvoris tapybinis fonas – išraiška, tikslingai formuojanti turinį. Darbuose įsivyrauja rankos ir minties vienovė. Dailininkės paveikslų daugiasluoksniškumas audžia mintį apie įvairias ekspozicines galimybes. Šį kartą paveikslai veikia tarsi salės gobelenai, apimantys svaiginantį, su eksponuojamos erdvės nuovargiu kontrastuojantį šėlsmą. Nepaisant to, sales palieku pakilios nuotaikos.

 

Vita Opolskytė. 8 ½,  arba Postkarantininių  tapybos parodų apžvalga
Tado Tručilausko „Gerki, sesut, geri“. Vitos Opolskytės nuotrauka.

 

 Vita Opolskytė. 8 ½,  arba Postkarantininių  tapybos parodų apžvalga
Jolantos Kyzikaitės „Maskaradas“. Vitos Opolskytės nuotrauka

 

 Vita Opolskytė. 8 ½,  arba Postkarantininių  tapybos parodų apžvalga
Godos Lukaitės „Psichė“. Vitos Opolskytės nuotrauka

 

 Vita Opolskytė. 8 ½,  arba Postkarantininių  tapybos parodų apžvalga
Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno „X/Y“. Karolinos Kusaitės nuotrauka

 

 Vita Opolskytė. 8 ½,  arba Postkarantininių  tapybos parodų apžvalga
Andriaus Makarevičiaus-Makarės „Stoties rajono pasakojimai, arba Mandelos efektas“. „Meno parko“ nuotrauka

 

 Vita Opolskytė. 8 ½,  arba Postkarantininių  tapybos parodų apžvalga
Felicijos Dudoit „Štilis“. Felicijos Dudoit nuotrauka

 

 Vita Opolskytė. 8 ½,  arba Postkarantininių  tapybos parodų apžvalga
Gyčio Arošiaus „Tinnitus“. Gyčio Arošiaus nuotrauka

 

 Vita Opolskytė. 8 ½,  arba Postkarantininių  tapybos parodų apžvalga
Arūnės Tornau „Aversai-Reversai“. Vitos Opolskytės nuotrauka

 

Pradžioje ketinusi apsilankyti raiste (Mykolės Ganusauskaitės paroda „Sija raiste“) persigalvojau ir pasirinkau širdžiai artimesnį miško leitmotyvą. „Psichė“, – pagalvoju žengdama galerijos grindimis, nusėtomis žemės grumstais, spygliais, kankorėžiais... Goda Lukaitė apkerpėjusiuose „Arkos“ galerijos plotuose sukūrė gaivų ir jai nebūdingą tapybinės instaliacijos burtą. Keliaudama paveikslais tarsi tyvuliuojančia fluorescencinio formalino upe ir šnervėse jausdama žemės kvapą nusišypsau autorės (ne)intencionaliai laidojimo erdvei. Netikėtai susijungia motyvai, forma, kuriama erdvė – konservavimo terminas pereina į įvietintą meną. Giliai įkvepiu – šį kvapą netrukus galėsiu užuosti ir ore.

Traukiniu „Vilnius–Klaipėda“ važiuoja susvetimėję veidai, kurių vienintelė pažeidžiama vieta – akys. Mirkt – nebežinau, kur dėti savąsias, tad žiūriu į priešais sėdintį vyrą. Jo žvilgsnis iš pradžių šaltas, grubus, jį pagavusi pajuntu baikštumą. Akys šviesios, blakstienos aštrios. Plaukai vėjavaikiškai pašiaušti, mažos ąselės laiko kaukės virveles, raukšlės šalia akių išduoda nebevaikišką amžių. Kaukė kilnojasi nepastebimai, bet aš jo kvėpavimą girdžiu, nes esu jį išmokusi atmintinai. Su šiuo žmogumi mūsų laukia nelengva kelionė, nes keliaujame didžiojo tikslo link – mudviejų parodos (Vita Opolskytė ir Kazimieras Brazdžiūnas, „X/Y“, Klaipėdos kultūros ir komunikacijų centras).

KKKC parodų rūmuose jaučiuosi taip, lyg trečias žmogus kištųsi į mudviejų daržą. It kirminai šliaužiame į antrąjį aukštą, kur plačiais sparnais plaikstosi Viktoras Paukštelis personalinėje parodoje „Gambitas“. Nuostabi iš viršaus krentanti dienos šviesa, ne tualeto grindys, profesionali, erdvi ir tūriška ekspozicija; taurūs kuratorės žodžiai trijų lapų recenzijoje, nors ir pasiskolinti, turiningi motyvai ir provinciali tapyba. Spiginančiose galerijos erdvėse dailininko skrydis galantiškas ir gracingas, tačiau suvaržytas – pakirptais sparnais Viktoras sklendžia pagal kažkieno kito padiktuotas taisykles.

Grįždama namo išmaniai peržiūriu parodų Kaune anonsus, niekuo nesusižaviu, tačiau akį patraukia Andriaus Makarevičiaus-Makarės drauge su „Meno parku“ Diuseldorfe rengiama paroda „Stoties rajono pasakojimai, arba Mandelos efektas“. Telefono ekranėlyje tyrinėju erdvę su jau anksčiau Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, matytais kūriniais. Marg(inal)umas, kitoniškumas ar kontrastas su vakarietiška kultūra (panašiai kaip su balta siena) įtikina. Įvairaus plauko tipažai (marozai, prostitutės, balandžiai ir benamiai) drobėse veikia tarsi pingvinai jūrų muziejaus kieme – visi įkalinti ir tapę socialinio panoptikumo dalimi. Tik jie pavergia ne meilumu, o atvirkščiai – abjektiškumu, atstūmimu. Nors Vokietijoje tokia lietuviška noldiškai rauchiška tapyba gal ir nenustebins, o mažumas nagrinėjantis turinys kiek nustekentas, ši groteskiška paroda veikia lengva maišto forma

Grįžusi ten, kur kelionė ir prasidėjo, užklystu į „Akademijos“ galeriją. Čia ištinka déjà vu: jūra, smėlis, šaltis, vėjas fiksuojami Felicijos Dudoit parodoje „Štilis“. Pavadinimas, nors ir atitinka sintetišką, sustojusio laiko jauseną, tačiau neprofesionaliai kontrastuoja su pergrūstais ir nederančiais paveikslais. Norėjau padaryti kelis kadrus instagramui, tačiau nepadarau nė vieno, nes klaidos bei mėgėjiškumą išduodantys liapsusai rėžia akį ir kelia vizualinę audrą. Gana. Kylu vienu aukštu, o ten dar šalčiau, bet randu akių neerzinančią tylą. Tiesa, ši tyla gal ir nesiekia Gyčio Arošiaus žadėto zvimbimo ausyse („Tinnitus“), tačiau jaučiu štilį. Tyla implikuoja baimę, nuojautą, pavojų, o Kleino mėlynos elegancija ir vakaro sentimentalumas susikergia su juodomis skylėmis, įtraukiančiomis tarsi melancholiška pasija. Deja, po pirmų trijų paveikslų žadėta rimtis dingsta, atsiradus figūroms išsisklaido ir visa baiminga apokaliptiška atmosfera. Leidžiuosi laiptais mąstydama apie mokslo šaltumo ir žmogiškosios šilumos konfrontaciją.

Pakilus vėjui esu nešiojama po Arūnės Tornau pa­rodą „Aversai-Reversai“ Pamėnkalnio galerijoje galvoje skambant gėlėtoms utoms. Nematoma, blogoji atvartų pusė atsiskleidžia visu grožiu ir čia jau jokiais žodžiais nebegali nusakyti parodoje tvyrančio vientisumo. Mane įsuka, perneša erdve, kartelį apsuka ir vėl grąžina realybėn.

Perbėgus šias 8 ½ parodos pasidaro akivaizdu: vien tapybinio vaizdo nebeužtenka, o tradicinis paro­dos konstravimas nebeišgali konkuruoti su įmantresniais ekspozicinės sąrangos būdais. Nori nenori tapyba pamažu patenka į įvietinto meno, instaliacijos, scenografijos rebusą. Tai nėra blogai, tačiau kartu atsiranda ir naujų problemų, dilemų bei klaidų. Bet kaip bus – išaiškės vėliau. Ratas sukasi. Ties namais prasilenkiu su kapinaitėmis ant kalno, išsprogusių Scilla siberica mėlyne. Kartais reikia pamiršti visus protingus žodžius ir tiesiog pažvelgti į mėlynuojančią jūrą. Vien tik mėlyna akyse!..

 

Draugai