Kristina Stančienė. Ne dizainas ir ne fotografija

Lietuvos taikomosios dailės muziejuje veikiančioje lenkų dizaino parodoje „Materia prima" eksponuojami Jerzio Cielieckio, Agnieszkos Czop, Maciejaus Gąsienicos-Giewonto, Paweło Grunerto, Jarosławo Hulbójaus, Agnieszkos Lasotos, „Malafor", Katarzynos Modrzejewskos, Monikos Patuszyńskos, Joannos Rusin, „Tabanda", „Wzorowo" ir Kaspero Kowalskio kūriniai.

Dizaino objektai, parodos ekspozicijoje susispietę jaukiomis kamerinėmis grupelėmis, nedviprasmiškai skelbia gamtos vertybių triumfą. Tai blizgančios nugludinto medžio vazos, kiek šiurkštesne faktūra viliojantys paliesti, paglostyti mediniai dubenys, šiaudiniai kubai, perregimo stiklo indai, kuriuose uždaryti gerai išdžiūvusio šieno kuokštai, senovine japonų raku technika išdegtos puodynės... Kai kurie eksponatai, dvelkte dvelkiantys pirmaprade archaika, nuo seno būdavo skirti arbatos gėrimo ceremonijai, –­­ pasižymi paprastomis, nuosaikiomis formomis, atliepiančiomis dzenbudistines nuosaikumo, subtilumo idėjas. Linksmas „Dryžuotas kilimas" (Joanna Rusin) ir ryškių audinio juostų lempa – vainikas (Agnieszka Lasota), taip pat – jaukus, lyg nuo močiutės stalo atkeliavęs „Karpinių kilimas" (Agnieszka Czop) siejasi su folkloro, liaudiškos kultūros tradicijomis – tai pramintas, tačiau vis dar vaisingas kelias šiuolaikinio dizaino krypčių ir idėjų margumyne.

Dizaineriai, derindami skirtingas medžiagas, pasiekia įdomių rezultatų. Nebūtinai tai utilitarūs, funkcionalūs daiktai, tačiau artumas gamtai –­ visų jų skiriamasis bruožas. Tiesa, kai kurie eksponatai atspindi šiandien visame pasaulyje aktualias šiaurietiško minimalizmo idėjas arba savitai antrina optinio meno krypčiai dailėje, pavyzdžiui: kėdės „Falon" (dizainerių komanda „Tabanda"). Kitur gi gamtos teikiamas medžiagas ir jų grožį dizaineriai netikėtai derina su šaltais, „pramoniniais" elementais. Štai „Malafor" (Agatos Kulik-Pomorskos ir Paweło Pomorskio) sukurti kelmai –­ tikras tokio kontrastingo sambūvio pavyzdys: medį dizaineriai įspraudė į blizgančius metalinius „marškinius" su rankenomis, tarsi kiek ironiškai realizuodami (tai, ko tikimasi iš šiuolaikinio dizaino) funkcionalią formą... Beje, neretai kalbėdami apie natūralias ir sintetines medžiagas imame painiotis sąvokose ir apibrėžimuose. Juk medis, metalas ir stiklas mūsų dienomis vis dėlto laikomi tradicinėmis medžiagomis. Tad lenkų dizainerių idėjos greičiau sukasi apie gamtos ir pramoninių, žmogaus sukurtų artefaktų sambūvį. Juolab šią mintį parodoje patvirtina ir kiti kūriniai, o ypač dizaino objektų sąsajos su nuotraukose užfiksuotais vaizdais.

Wzoworo (Agnieszka Bar+Karina Marusińska). Dubuo „Kluka“, stiklas, šienas, 2010

Taigi visą parodą savitai vienija bendras kompozicinis ir prasminis sprendimas: greta dizaino objektų rodomos didelio formato Kaspero Kowalskio fotografijos. Šis fotografas, kaip teigiama parodos pristatyme, fotografuoja 50 kilometrų spinduliu apie Gdynę – didelį pramoninį Lenkijos miestą prie Baltijos, kuris dar iki Antrojo pasaulinio karo tapo vienu svarbiausių Rytų Europos uostų. Nors iš svaiginančių aukštumų fotografuojamos miesto apylinkės nuotraukose stokoja kokių nors konkrečių atpažinimo ženklų, manau, kad ši aplinkybė yra labai svarbi. Juk sakoma, kad Gdy­nė bu­vo sta­to­ma tam, kad tap­tų len­kų lan­gu į pa­sau­lį, nes Len­kija tar­pu­ka­riu ne­tu­rė­jo uos­to. Mažas žve­jų kai­me­lis, virtęs didžiuliu pramonės ir laivybos centru, paglosto lenkų savimeilę. Gdynės gyventojai didžiuojasi, kad čia – mažiausi visoje šalyje emigracijos mastai.

Ką gi aplink savo miestą pastebi fotografas? Jo fotografijose regime ne vien žydėjimą, pajūrio bangų mūšą, bet ir kertamus miškus, žaliuojančius laukų pasėlius, milžiniškus pramoninius gėlynus, miškų platybes išraižiusias asfaltuotų kelių linijas. Taigi mintis aiški – gamtą aktyviai keičia žmogus...

Parodos rengėjai sako, kad tai nėra nei dizaino, nei taikomojo meno, nei fotografijų paroda. Ji, bylojanti gamtos ir meno simbiozę, parodo ribas tarp kūrinio suvokimo ir fiksavimo, kūrybos ir dokumentacijos. Tačiau parodos ekspozicija šią idėją gerokai praplečia. Dizaino objektų ir fotografijų sąsajos – formų, ritmo, kolorito dermės – siūlo savitą šiuolaikinio pasaulio viziją.

Tai ne beatodairiškas civilizacijos smerkimas, o darnos, sambūvio paieškos. Pajūriu vaikščiojantys žmonės, traktorių išvagoti laukai, kirtimai, ritmiškai išsirikiavę nukirstų medžių kamienai, tarsi raudoni vabalai mišku ropinėjantys traktoriai, keliais riedantys sunkiasvoriai sunkvežimiai (įprasta lenkiško peizažo dalis, tiesa?) čia pateikiami kaip gražus, ritmingas ir gyvas šiuolaikinio pasaulio ornamentas.

Paweło Grunerto sėdynė „SIE 37" čia