Prisimenant Algirdą Dovydėną (1944 07 11 – 2015 05 31)

Kaip tik šiomis dienomis Vilniaus dailės akademijoje vyko studentų diplominių darbų gynimai. Diskusijų, vertinimų, jaudulio, įtampos ir šurmulio kupiną atmosferą pertraukė ir tylos minutė, skirta gegužės paskutinę dieną išėjusiam profesoriui Algirdui Dovydėnui. VDA Monumentaliosios tapybos katedros studijoje vyko vienos jo studentės diplominio darbo gynimas. Tačiau jau be darbo vadovo…

Su profesoriumi teko susipažinti prieš gerus aštuonetą metų. Rengdamas VDA Monumentaliosios tapybos katedros vitražo studijos simpoziumą „1+1“, A. Dovydėnas labai norėjo, kad jo atgarsiai pasirodytų ir kultūrinėje spaudoje. Jau tuomet pajutau karštą šio žmogaus meilę darbui, norą savo patirtį ir stiklo stebuklų paslaptis perteikti studentams, visomis jėgomis palaikyti lietuviškojo vitražo gyvybę. Kartu ir taiklų humorą, nepamirštamą charizmatiškos asmenybės žavesį, retą mokytojo ir menininko nuojautą. Drauge su profesoriumi ir jo mokine, dabar – vitražo studijos docente Ieva Paltanavičiūte tąkart daug kalbėjome ne tik apie vitražo, bet ir apie viso šiuolaikinio lietuvių meno reikalus, akademiją, studentus, studijas... Profesorius apgailestavo, kad beveik nebeliko jaunesnės kartos dailėtyrininkų, tyrinėjančių Lietuvos vitražą ir stiklo meną. Nuoširdžiai džiaugėsi ir vėliau pasirodžiusiu kukliu straipsneliu „Literatūroje ir mene“, kuriame papasakojau apie svarbiausias simpoziumo idėjas, sukurtus darbus. Jis elgėsi ne kaip reiklus teksto užsakovas, bet kaip bičiulis, kolega, mokytojas, įdėmiai stebintis ne tik savo srities absolventų, bet ir kitų VDA ugdytinių darbus, veiklą. Nors ir retas, epizodinis, bendravimas su A. Dovydėnu, besisiejantis su jo rengiamomis parodomis, kelionėmis po Europos vitražo centrus, visuomet buvo malonus, linksmas, nejaučiant jokio amžiaus, kartų skirtumo...

Prisimindama jį ir vis dar nelabai tikėdama, kad jau daugiau nebepamatysime jo šiltos šypsenos, negirdėsime padrąsinančių ar šmaikščių žodžių, galvoju, kad profesoriaus gyslomis tekėjo karštas kraujas – jis gebėjo pažerti aštrių, atvirų pastabų ir kritikos. Buvo tikras vitražo profesionalas, ne tik technologijų prasme, bet ir temos, konkrečios erdvės interpretavimo požiūriu. Istorija, amžių glūdumos ar nesena XX a. lietuvių tautos patirtis A. Dovydėnui nebuvo vien tuščios frazės: gimęs tremtyje, Sibire, vėliau, Atgimimo priešaušryje kartu su bendraminčiais jachta „Dailė“ legendiniame laisvės žygyje įveikęs Atlantą, menininkas siekė užmegzti ne tik asmeninį, subjektyvų dialogą su architektūroje įsirėžusia praeitimi. Tai buvo žmogus, labai aiškiai supratęs savo misiją – stikle „rašyti“ šaltiniais, dokumentais, ikonografija paremtą Lietuvos istoriją.

Agnė Narušytė, prisimindama profesorių, peržiūrėjo Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus dokumentinį filmą „Stiklo magija“ (1995). O aš nutariau dar kartą atsiversti 2013 m. VDA leidyklos išleistą albumą „Algirdas Dovydėnas. Vitražai“. Tarsi jausdamas artėjančias grumtynes su sunkia liga prieš keletą metų A. Dovydėnas ėmė rūpintis šios knygos, apibendrinančios jo kūrybą, išleidimu. Joje sugulė gausios ir įvairialypės vitražo meistro kūrybos atspindžiai. Knygos teksto autorė Dalia Ramonienė taikliai pastebi, kad šis menininkas kūrė vitražus įvairiausios paskirties, netapačių stilių bei laikotarpių architektūrai – tai ir didelės, ir kamerinės erdvės, ir architektūros paveldo objektai, ir šiuolaikiniai pastatai. Laike jo kūryba keliauja nuo didžiulių sovietinių statinių iki mūsų dienų architektūros, rekonstruotų ir pastatytų naujų kulto, memorialinių objektų. Kaip tik už vitražus Rainių memorialinio komplekso Kančios koplyčiai (architektas Algirdas Žebrauskas) 1994 m. A. Dovydėnas apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros ir meno premija.

A. Dovydėno vitražų plastika – daugiaplanė, įvairialypė. Tai ir vingrus or­namentas, šildantis vaiskiomis spalvomis, ir abstrakčių formų žaismė, ir galingi erdvinio stiklo luitai, kruopštūs, detalūs, stilizuoti vaizdai arba tik švelnūs stiklo palytėjimai, reljefiniai įspaudai ir išgaubimai – perregimi, skaidrūs, tarsi iki galo neišsakytos nuojautos ir regėjimai... Tačiau kiekvienas turtingos dailininko kūrybinės biografijos puslapis atskleidžia, kad jis anaiptol nebuvo vien architektūros „puošėjas“, dekoruotojas. Tema, istorija, konkrečios architektūrinės erdvės koncepcija – A. Dovydėnas savo kūriniuose gebėdavo visa tai darniai sujungti. Nors minėtą knygą apie profesoriaus kūrybą perskaičiau iškart, kai tik ji pasirodė, šiandien ją atsivertus kilo minčių ne tik apie jo darbus, bet ir apie platesnius vitražo aspektus, šios dailės šakos padėtį ir vertinimą. Mūsų dienomis tiek daug ir karštai diskutuojama apie skulptūrą viešosiose erdvėse. Pastarųjų dešimtmečių kūriniai neretai nuvilia dėl savo meninės kokybės, formų ir erdvių „nesusikalbėjimo“. O A. Dovydėno vitražai, daugiaplanės jų idėjos ir darna su architektūra, istorija, liudija, kad, priešingai nei skulptūros, ši monumentaliosios dailės sritis mūsuose yra išlaikiusi aukštą meistriškumą, „sintetinį“ mąstymą, t. y. visas tas savybes, kurių neretai pasigendame skulptūriniuose objektuose. Ji galbūt mažiau pastebima, čia vyksta „tylesni“, tačiau reikšmingi, nevienadieniai procesai ir pokyčiai.

Algirdo Dovydėno netektis – kartu ir didelis nuostolis akademinei bend­ruomenei, visam lietuviškam vitražui. Tačiau gerai, kad dar nuo 1991-ųjų pradėjęs dirbti Vilniaus dailės akademijoje, jis savo mokiniams perdavė ne tik įvairių amato paslapčių, bet ir „pat­riotizmą“ vitražui, veržlumo, energijos, kūrybingumo užtaisą. Nors A. Dovydėnas jau sunkiai sirgo, tačiau neseniai įvyko keli visam Lietuvos vitražui svarbūs įvykiai –­ tikrai ne be dailininko palaikymo, padrąsinančio žodžio... 2014-aisiais atgimė simpoziumas „1+1“, kuris keletą metų buvo sustojęs. Jo dalyviai –­­ Lietuvos ir užsienio šalių aukštųjų mokyklų dėstytojai ir studentai –­ savo darbais papuošė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką. Šių metų pavasarį VDA „Titanike“ surengta Baltijos šalių šiuolaikinio stiklo meno paroda „Švytintys, pjaunantys, dūžtantys“ (kuratorė – Ieva Paltanavičiūtė). Tarsi atsisveikindamas nuo „Titaniko“ sienų A. Dovydėnas žvelgė iš fotografijų koliažo – linksmai ir šmaikščiai, be profesoriškos rimties ir orumo, įsikūnijęs į „nepažįstamus“ personažus ir pasakojantis skirtingas stiklo istorijos versijas...