Kartą vienas bičiulis tapytojas paatviravo – „žinai, kai išeisiu į pensiją, kelsiuos gyventi į Kėdainius. Jaukus, mielas miestukas. Netiki? Nuvažiuok, pamatysi". Kaip tik šią vasarą pasitaikė gera proga įdėmiau apžiūrėti draugo svajonių miestą – Joninių išvakarėse į Kėdainius atvyko grupė Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos suaugusiųjų skyriaus moksleivių atlikti vasaros praktikos – išmokti piešti, tapyti plenere.
Ko gero, išlepinti svečių šalių kraštovaizdžių, įspūdingų architektūros paminklų, dažnai neįvertiname to, ką turime čia pat, Lietuvoje. Įvažiavus į Kėdainių senamiestį, nustebino kontrastas po kelionės metu monotoniškai pro šalį slenkančių lygumų peizažų, taip įprastų lietuviškai akiai... Mieste pasitiko senos bažnyčios, net dvi išlikusios žydų sinagogos, jaukios akmenimis grįstos gatvelės, rami Nevėžio tėkmė. Centrinė miesto dalis nuteikia maloniai – dailiai sutvarkyti senų namų fasadai, prie jų prisiglaudusios lauko kavinukės – visai kaip Vilniuje ar kitame mieste, išsaugojusiame istorijos ženklus. O jų Kėdainiuose išties daug. Septintą gyvavimo šimtmetį skaičiuojantis miestas, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas dar 1372 m. – Radvilų giminės tėvonija. Jis unikalus ir tuo, kad čia apstu net dviejų protestantų bažnyčios atšakų pėdsakų – tai evangelikai reformatai ir vokiečiai liuteronai. Istorikai sako, kad toks XVII a. susiklostęs „dvimiestis" Lietuvoje aptinkamas tik Kėdainiuose ir Trakuose... Beje, ar daug kas žino, kad su ironija „agurkų sostine" tituluojamuose Kėdainiuose šio verslo pradžią įkvėpė ne skandalingasis Viktoras Uspaskichas, o II pasaulinio karo metais išžudyta Kėdainių žydų bendruomenė? Šiandien Didžiojoje Kėdainių sinagogoje įsikūrusi miesto dailės mokykla. Jos vadovė, tekstilininkė Vida Burbulienė rūpinosi, kad plenero dalyviai pamatytų visas miesto įžymybes, sužinotų kuo daugiau įdomių istorinių faktų apie Kėdainius.
Vilniečių „delegaciją" Kėdainiuose sudarė margas dailės mėgėjų būrys – nuo garbaus amžiaus moterų iki studenčių, dar tik mąstančių apie būsimą profesiją, darbinę veiklą. Kartu su J. Vienožinskio mokyklos mokiniais plenere dirbo ir kitų sostinės dailės mėgėjus vienijančių sambūrių atstovės. Moterišką plenero dalyvių kolektyvą maloniai paįvairino ir vienas vyriškis – VJVDM absolventas Tomas, dar tebesimokydamas mokykloje pasižymėjęs gabumais tapybai, piešimui. Mokyklą jau senokai baigęs inžinierius pasakojo, kad tebejaučia jai sentimentų. Kartą atsitiktinai čia užsukęs, pamatė skelbimą apie rengiamą vasaros praktiką ir nutarė pakelti sparnus...
Pasak plenero vadovės, tapytojos Vidos Sevrukienės, pačiai stovėti prie molberto Kėdainiuose jai nebuvo kada. Viešnagė Kėdainiuose prasidėjo nuo tapyti parankių vietų „medžioklės". „Juk svarbu ne tik tai, kokį vaizdą bandysime perteikti, bet ar turėsime kur pasislėpti nuo karščio, jaukiai įsitaisyti. Ruošdavausi tapymo ir piešimo seansams kasdien – keliaudavome dirbti keletą kartų per dieną", – pasakojo tapytoja.
Nedidelis, tačiau jaukus, senosios architektūros paminklų kupinas miestas – puiki vieta kūrybinei praktikai. Tuo netrukau įsitikinti pamačiusi plenero dalyvių darbus. Čia ir miesto, industriniai motyvai, ir įvairiausi gamtos fragmentai – Nevėžis ir jį juosiantys tiltai, kruopščios augalų studijos. Kartą plenero dalyviai išsikėlė užduotį perteikti gražaus, tačiau labai nuodingo augalo – Sosnovskio barščio – charakterį... Beje, „nuodingų" grožybių Kėdainiuose rastume ir daugiau – bendrovės „Lifosa" fosfogipso kalnai stūksojo čia pat, už plenero dalyvių kambarių langų...
„Suaugę mokiniai – atidūs ir reiklūs, todėl kėliau jiems atitinkamus uždavinius. Stengiausi vengti sentimentalių gamtos vaizdelių kopijavimo, nors stebint gamtą, daug kam kyla noras tapyti ir piešti vien dailias gėlytes... Dalyvių darbuose norėjau išvysti savitą komponavimą, originalias idėjas, jautrumą, pastabumą... Juk ne tas pats, ar lapo viduryje nupieši dekoratyvų žiedelį, ar paieškosi augalo charakterio, suteiksi jam netikėtą, įdomų, ekspresyvų pavidalą", – pasakojo V. Sevrukienė.
Iš tiesų plenero dalyviai tapė ir iš pažiūros visai „nemeniškas" Kėdainių apylinkes – plentą su zujančiais automobiliais, autobusų stotį. Tačiau per tokius motyvus praktikos vadovė pasakojo mokiniams lietuvių dailės istoriją – prisiminkime dulkėtais autobusais dardančias Kosto Dereškevičiaus paveikslų moteris, dinamiškus, tarsi sustabdyto kino filmo kadrus, kur herojė vaizduojama lipanti iš automobilio ar besikuičianti po kokį kelioninį krepšį... Užtat kruopščios augalų studijos įkvėptos ne tik natūros, bet ir meditatyvių Algimanto Švėgždos grafikos darbų.
Dalį kūrybinės praktikos pleneristai skyrė ir kitai žaismingai užduočiai – grupinei kompozicijai „Joninių misterija". Norėdami perteikti judančių figūrų ekspresiją, kūno plastiką, praktikantai eskizavo iš natūros – stebėjo ir piešė mažuosius miesto padaužas, šokinėjančius nuo stataus kranto į Nevėžį... Tačiau bene daugiausia įspūdžių plenero dalyviams suteikęs užsiėmimas – naktinis tapymas ant tilto per Nevėžį. Žinia – užduotis nelengva – perteikti naktines miesto šviesas, sutemų tirštį... Klausiau mokinių – ar nebuvo baugoka su molbertais naktį stoviniuoti miesto viduryje? Pasirodo, Kėdainiuose naktimis ramu. Tiesa, tapytojus kalbino keli naktinių pramogų ištroškę kėdainiečiai, tačiau niekas jų neužgauliojo, nesugadino kūrybinio įkvėpimo...
Visą praktikos laikotarpį plenero dalyvius maloniai sutiko priglausti Kėdainių specialioji mokykla. Nors vasarą daugelis jos moksleivių išsivažinėję po namus, būrelis įvairaus amžiaus vaikų leido laiką čia. Mokykloje besimokančių ir gyvenančių vaikų likimai skirtingi – kai kurie apie jaukų namų prieglobstį tegali tik pasvajoti, nes yra kilę iš sudėtingų, „socialinės rizikos" grupei priskiriamų šeimų... Vos įvažiavus į mokyklos teritoriją, mus iškart pasitiko būrelis vaikų. O vienas jų, gal kokių penkerių metų berniukas, išvydęs mūsų rankose fotoaparatus, karštai prašė „leisti pafotografuoti"... Negalėjome atsisakyti – ir mažasis fotografas laimingas pyškino viską iš eilės... Pasak plenero dalyvių, praleidę mokykloje beveik dvi savaites, jie spėjo susibičiuliauti su vaikais, kartu papiešti, pasišnekučiuoti.
Plenero kulminacija tapo improvizuota paroda evangelikų reformatų bažnyčioje, kurią padėjo surengti V. Burbulienė. Bažnyčios grindys, suolai trumpam sumirgo nuo spalvingų paveikslų. Pasižiūrėti parodos susirinko visa miesto žiniasklaida. „Vilniuje tikrai nė karto nesame susilaukę tiek dėmesio, klausimų", – pasakojo plenero dalyviai. O rugpjūčio pabaigoje Kėdainiai vilniečius pakvietė sugrįžti – į pirmą kartą mieste surengtą tarptautinį džiazo festivalį „Broma Jazz". J. Vienožinskio mokyklos kompanija čia, jau savame ir mielame mieste, vėl draugiškai sustojo prie molbertų – skambant gyvai atliekamai muzikai, miestiečiams smalsiai besižvalgant po jų drobes...