XXI amžiaus augalai: koteliai ir betono žiedai

× Viktorija Mištautaitė

 

„Skulptūros yra tūrių energija“, – sako menininkai Danas Aleksa ir Rimantas Milkintas. O kaip jos veikia mūsų viešąją erdvę, atviras urbanistines erdves: skverus, aikštes, parkus ar kitas žaliąsias zonas?

Skulptoriai istoriškai reikšmingą sostinės Naugarduko, arba Malkų turgaus, skverą-aikštę (ribojamą Pylimo, Naugarduko ir Vingrių gatvių) įveiklino meno kūriniais „Laiptinė“ ir „Gera iniciatyva“. Taip mieste atsirado nauja kryptis – betono augalai.

 

Danas Aleksa ir Rimantas Milkintas
Danas Aleksa ir Rimantas Milkintas

 


Esame istoriniame Malkų turgaus skvere. Pastaruoju metu jis atlieka labiau tranzitinę nei rekreacinę funkciją. Rimantai, Danai, su kokiais sunkumais susidūrėte kurdami meno objektus šiai vietai?

Rimantas Milkintas. Iš pradžių visada atvykstu į vietą ir kurį laiką joje pabūnu. Stebiu tam tikrus rakursus, stengiuosi pajausti aplinkos kontekstą. Man labai svarbu perspektyvos santykis su vieta ir aplinka. Esama situacija diktuoja sąlygas būsimiems kūriniams. Leisdamasis Naugarduko gatve pajutau, kad skveras yra žemiau, „Paviljono“ pastatas vizualiai sukuria šiek tiek pažemintos erdvės įspūdį. Po šios patirties namuose aptikau eskizą, pieštą 2008 metais. Praktiškai atitiko dabartinį vaizdą. Taip viskas ir susidėjo: erdvės specifika ir „Paviljono“ pjūvis ties pirmu aukštu. Intuityviai atsiranda poreikis pakilti į naują aukštą.

Kadangi Malkų turgaus skveras yra labiau tranzitinis, pereinamas, skulptūros kryptis su laiptine išeina kaip apendiksas. Pasuki kita kryptimi, užlipi ir stabteli. Galima pajusti erdvę kitu rakursu. Su kiekviena pakopa gali ieškoti naujos patirties arba išgyventi pauzę.

Sunkumų nebuvo. Kūryboje visada labai svarbus geros pradžios momentas, jei „užsikabinu“ už jo – tada ir įvyksta. Belieka techninės aplinkybės.

Danas Aleksa. Mano kūryboje vyrauja principas kelti konfliktą su erdve. Erdvės, tvarkos trikdymas, invazija skatina praeivius susimąstyti. Malkų turgaus skveras labiausiai asocijuojasi su benamiais. Pagalvojau, kad treniruokliai būtų labai į temą. Susidarytų kontrastas. O ir pats mėgstu sportuoti. Aktyviam gyvenimo būdui skiriama labai daug dėmesio, jis tarsi panacėja, žadanti optimistinę ateitį. Štai ims sportas ir išgelbės visuomenę. Turiu viziją, kad treniruokliai „Gera iniciatyva“ ir greta dienas leidžiantys asocialūs asmenys žmonėms kels klausimus, ar tikrai mes, vien metę svaigalus ir praėję sportuoti, išspręsime visas problemas?

Pastaruoju metu kūryboje plėtoju žmogaus ir miesto santykio temą. Miestas, kaip kūno plėtinys. Rimanto skulptūra taip pat sukurta pagal žmogaus fiziologiją, nes laiptas yra tam tikro dydžio, sukurtas ne arkliui. Ieškau formos, artimos jausmui, kai norisi užsikabinti, paliesti, įsiremti, atsisėsti, galbūt nepatogiai. Gal tie pilki vamzdžiai primena turėklus. Bet kokiu atveju skulptūra yra integruota į miestą ir susijusi su žmogaus kūnu.

 

Rimantas Milkintas. „Laiptinė“
Rimantas Milkintas. „Laiptinė“

 


Galbūt tyrinėdami šią erdvę, stebėdami gyventojų, praeivių įpročius supratote, kokie veiksniai aikštei-skverui suteiktų jaukumo? Arba atvirkščiai – kaip sukurti naują šios vietos identitetą?

R. Milkintas. Kartu su Danu svarstėme, kaip tuos kūrinius integruoti, o ne „pakišinėti“ praeiviams. Kūrinys turi savo tikslus, o jo padėtis erdvėje gali būti labai organiška. Prie jaukumo jausmo ypač prisideda proporcijos: santykis su žmogumi, su aplinkiniu masteliu.

D. Aleksa. Lietuvoje skulptūros meną itin veikia politinis dėmuo. Skulptorius, eidamas į viešąją erdvę, dar net neturi idėjos, eskizo, o jau žino, kad potencialiai kelia konfliktą (konfliktas yra mūsų tautos identiteto dalis). Šios skulptūros yra liečiamos, galima kurti asmeninį santykį, nesi verčiamas politiškai nulenkti galvą prieš tą objektą. O kai sukuri žmogišką santykį, daug jaukiau kepurę nusiimti negu prie stabo. Visai nepyksiu, jei ant mano skulptūros atsisės girtas žmogus ir užmigs. Tai miesto gyvenimo dalis. O jeigu sportuos – irgi gerai.


Kaip jaučiasi menininkas, kurdamas viešosioms erd­vėms? Ką reiškia atiduoti meno objektą atvirai urbanistinei erdvei?

R. Milkintas. Labai smagu skulptūrą paleisti gyvenimui. Aplankai ją kartkartėmis, apžiūri, ar kas nenukrito, nenuskilo, ar karkasas nepažeistas. Galbūt kokia kerpė įaugusi, ar kokia korozija šiaurinėje pusėje paveikusi.

Žinoma, kurti vidaus ir lauko erdvei yra dvi skirtingos programos. Parodinėje erdvėje daug žaidimo taisyklių diktuoji pats. Galima improvizuoti su trapumu, pažeidžiamumu, su prisilietimo momentu ir poveikiu. Ekspozicinės erdvės tikslas yra toks, čia gali įvykti patys netikėčiausi, neįmanomiausi laboratoriniai eksperimentai. O išėję į viešąją erdvę turime gamtos poveikį.

D. Aleksa. Viešųjų erdvių menai patiria įdomų fenomeną. Kartais šiuolaikinis menas taip eksponuojamas, kad aplinkiniai net nesupranta, jog tai menas. Chrestomatinis atvejis – Jurgos Barilaitės videodarbas „Šauksmas“. Darbas buvo eksponuojamas Operos ir baleto teatro ekrane ir vidurnaktį turėjo įvykti transliacija – perkreiptas, be garso rėkiantis Jurgos veidas. Tačiau J. Barilaitė vidury nakties suprato viena tą kūrinį ir žiūrinti. Įsiminė jos pasakymas: „Tai štai tas šiuolaikinis menas.“ Ir taip nutinka dažnai – daug lieka nepamatyta. Skulptūra (nesvarbu, kad 5 ar 6 tonos betono) yra ir socialinis eksperimentas. Skulptūroje „Gera iniciatyva“ tyčia stengiausi kuo labiau šią paskirtį paslėpti: ar tai sporto treniruok­liai, ar menas, ar nežinia kas. O gal kažkas sakys, jog tai XXI a. augalai? Koteliai ir betono žiedai.

 

Danas Aleksa. „Gera iniciatyva“. Laimos Milkintės nuotraukos
Danas Aleksa. „Gera iniciatyva“. Laimos Milkintės nuotraukos

 


Keičiantis visuomenės santykiui su meno kūriniu, keičiasi ir dėmesys skulptūrai?

R. Milkintas. Užaugo nauja karta, turinti jau visai kitą požiūrį. Net ir instaliuodamas skulptūrą Malkų turgaus skvere pastebėjau, kad įsitraukė nemažai praeivių.

D. Aleksa. Vladas Urbonavičius – vargšas, savo krūtine pusę darbo nuveikė. Kiek statinių buvo užridenta, kol kiti skulptoriai tą patį kelią nuėjo.

R. Milkintas. Ir ta diskusija tikrai veltui nepraėjo. Dvi stovyklos yra. Reikia nepamiršti, koks esminis avangardo principas – meno laukas niekada nebus užpildytas iki galo. Atsakymo nėra. Ir niekada nebus. Nes viskas susiveda į individualią veiklą, į asmenybę.

D. Aleksa. Čia gal srovės būsena? Yra tendencija ir tarp skulptorių: kai kas atsisakė kurti. Meno nekūrimas įspraudžiamas į tam tikrus rėmus ir tampa kūrybos dalimi. Esu kuravęs parodą, kurios koncepcija buvo sąmoningas atsisakymas kurti. Kaip meninė deklaracija. Vienaip ar kitaip tai tampa meno kūriniu. Yra labai talentingų žmonių, kurie sąmoningai ėmė ir nutraukė bet kokią kūrybą. Pavyzdžiui, skulptorius Juozas Laivys perleido savo vardą, kas nori, gali naudotis jo vardu.

Iš tiesų kartais labai svarbu įžodinti idėją, tuomet stabiliau jautiesi ir vykstant kūrybiniam procesui. Pavyzdžiui, frazė „aš nekuriu“ tampa lyg žodine formule procesui paaiškinti ir ateityje ją lengviau pasitelkti.


Urbanistė Jekaterina Lavrinec teigia: „Miesto veidas yra ne pačios erdvės, o miestiečių veikla, kuri skleidžiasi tose erdvėse.“ Kokias veiklas ir žmones norėtumėte matyti erdvėse, kuriose yra meno kūriniai?

R. Milkintas. Nieko nenoriu keisti, tegul viskas formuojasi organiškai. Daugeliu atvejų menas yra paskutinis arba pirmas instrumentas. Dažnai į tam tikras vietas įleidžiami menininkai, kviečiami prijaukinti tą vietą, o paskui ateina statytojai. Arba atvirkščiai.

D. Aleksa. Kartais tenka kurti sniego ar šiaudų skulptūrų festivaliuose. Jiems skiriamos lėšos ir jie rengiami tam, kad menas sutrauktų žmones. Ir tokių renginių daug. Vadinasi, jie generuoja pridėtinę vertę. Akivaizdu, ekonomiškai naudinga.

Menas turi būti šiek tiek pažangesnis už kasdienybę. O menininkas turi išbūti nepatogioje pozicijoje, nepataikauti ir vietai sukurti pridėtinę vertę.


Viktorija Mištautaitė – tekstų autorė, parodų kuratorė, kūrybinių industrijų atstovė ir puoselėtoja, koordinuojanti įvairius meno, kultūros bei edukacinius projektus.