Dizainerė Vida Simanavičiūtė. Vilnius, Tyzenhauzų ir Dzūkų g. sankryža

× Ugnė Matulevičiūtė

 

Jei pusmetį judi tik dviejų kilometrų spinduliu aplink savo namus? Taškas B įprastai nuo namų (taško A) strėle šauna tolyn. Apylinkės pažįstamos net užsimerkus, galima ieškoti ko nors nauja arba nuobodžiaujant vėl skaičiuoti tuos pačius medžius. Tai gera proga stebėti pokyčius – statybas, kaimynus, besimainančią infrastruktūrą. O gal apims noras vietą užkonservuoti... Paprasčiausia imtis dokumentikos. Tai turbūt atpažįstamas jau lyg ir atsitraukiančios karantininės realybės jausmas.

Tada likome namuose, mankštinome kojas, kiekvienas ratus suko asmeninėmis trajektorijomis, aplink gyvenamąją vietą. Daugiabučiai atgijo kaip aviliai – langai vakarais šviesdavo kone visi. Kodėl gyvename ten, kur gyvename? Ką reiškia šiek tiek užstrigti savoje vietovėje?

 

Dizainerė Vida Simanavičiūtė. Vilnius, Tyzenhauzų ir Dzūkų g. sankryža

 

Kaip ši apylinkė tapo jūsų gyvenamąja vieta? 

Pirmą kartą patekus į šį rajoną neapleido jausmas, kad Vilnius centre pamiršo nedidelį kaimo gabalėlį. Gatvelė kreivodama kyla į kalną, buvo be šaligatvių, duobėta ir lopyta užlopyta. Atleistina, nes aplinkui gausiai žydėjo ir kvepėjo alyvos. Žmonės neskubėdami judėjo savo trajektorijomis, šunys – savo reikalais. Pasijutau kaip vaikas, kuris, netyčia savo kieme atradęs paslaptingą užkaborį, gali būti jame netrikdomas. Taip įsimylėjau Tyzenhauzų gatvę. Kaip ir priklauso meilės istorijai – pavasarį.

 

Dizainerė Vida Simanavičiūtė. Vilnius, Tyzenhauzų ir Dzūkų g. sankryža

 

Papasakokite apie kaimynystę taip, kaip ją regite. Kokios rajono taisyklės? Kokie procesai vyksta?

Abipus gatvelės išsidėstę namai įvairūs. Jų nesuprojektavo vienu ypu, todėl išdygo visaip, kaip dantys be breketų. Vieni – kaimiški su langinėmis, nušiurusiomis langinėmis. Kieme kimiai amsintis šunelis taip pat išblukusiu kailiu. Šalia įsispraudęs brangus nekilnojamasis turtas su labai aukšta, aklina tvora. Gali fantazuoti apie ten gyvenantį Mėlynbarzdį ir jo žmonų likimą.

Eini gatve, sutinki žmogų, svirduliuojantį į šalia esančią parduotuvę. Ji yra ir savotiškas vietinis klubas, baras. Kadaise Dzūkų gatvė garsėjo dėl čia gyvenusių blogų berniukų, jų tarpusavio karų. Tie laikai praėjo, likę gyvi – kaip seni liūtai be dantų. Susitinka su bendraminčiais, kibina moteris ir žeria komplimentus. (Susimąsto.) Tikri seksistai, nežino, kad siūlyti pavaišinti damą ledais yra baisus įžeidimas. Tikriausiai jie ne kartą patyrė #metoo. Ne visi šioje gatvelėje taip kreivai gyvena. Pakeliui gėriuosi šeimininkės gražiais stačiakampiais sueiliuotomis lysvėmis tarp žydinčių obelų. Harmonija kaip vaikiškame piešinyje. Namas, iš kamino rūksta dūmai, mama kepa blynus, o gyvenimas nuo negandų apsaugotas tvora.

 

Dizainerė Vida Simanavičiūtė. Vilnius, Tyzenhauzų ir Dzūkų g. sankryža

 

Kaip jūsų gyvenimą veikia, keičia šios apylinkės, bendrabūvis?

Aišku, tokia idilė negali trukti amžinai. Iš žemų automobiliukų iššoka laibakojai, keduoti nekilnojamojo turto vystytojai. Greitai atsiranda ekskavatorius. Mažas piktas „Cat“ urgzdamas puola draskyti, tvarkyti alyvų krūmus. Ruošia aplinką naujam kotedžui. Ir štai išdygsta klinkerinis trinkelinis grožis ,,tik 20 minučių pėsčiomis iki Aušros vartų...“ Suprantu, nereikia liūdėti. Toks visų autentiškų Vilniaus vietų neišvengiamas likimas. Kaip ir Užupio – kadaise buvęs bohemišku rajonu pavirto snobų perykla.

 

Dizainerė Vida Simanavičiūtė. Vilnius, Tyzenhauzų ir Dzūkų g. sankryža

 

Kokie objektai, žmonės, reiškiniai jums tapo artimi ir asocijuosis tik su šia vieta?

Man Tyzenhauzų rajonas gražus netaisyklingu grožiu. Žalumu ir cerkvių kupolais. Senos kapinės pavirtusios parkais, jų takeliais jauku pasivaikščioti. Visgi bus gaila, jeigu išnyks Tyzenhauzų alyvos ir jose taip garsiai čiauškančios lakštingalos.

 

Dizainerė Vida Simanavičiūtė. Vilnius, Tyzenhauzų ir Dzūkų g. sankryža
Ugnės Matulevičiūtės nuotraukos