Keramikos muziejuje Kaune (Rotušės a. 15) veikia dvi įdomios parodos – Algimanto Patamsio kristaline glazūra dekoruotų indų ekspozicija „Užšaldyti ugnyje“ ir Živilės Bardzilauskaitės-Bergins paroda „Atspindys“. Abu keramikai gerai žinomi meno pasaulyje, jų darbai atpažįstami parodose, laukiami žiūrovų.

 

---

 

Živilei Bardzilauskaitei-Bergins Kauno keramikai turėtų būti dėkingi už intensyvų keramikos gyvenimą laikinojoje sostinėje. Ji kartu su vyru keramiku Juriu Berginu Kaune organizuoja kasmetes tarptautines Baltijos šalių keramikos parodas „Pavasaris“, taip prisidėdami prie to, kad lietuviškoji keramika būtų matoma ir už jos ribų. Tarpukariu Lietuvoje paplitusi redukcinė technologija platesniu mastu atgaivinta dėl šios poros rengiamų simpoziumų „Redukcija“. Živilė ir Juris akcentuoja baltų keramikos tradicijų svarbą, labai stengiasi, kad istorinė baltų molio meno patirtis būtų gaivinama ir plėtojama šiuolaikinėje keramikoje. Ž. Bardzilauskaitė-Bergins – viena paskutiniųjų keramikos patriarcho Liudviko Strolio diplomančių, kartu su kitais įteisinusi klasiko gimtadienį, rugsėjo 5 dieną, kaip keramikų profesinę šventę.
Keramikos menas susijęs su technologija, nes kūriniai apčiuopiami, materialūs – nulipdyti, išlieti, glazūruoti. Jiems įgyvendinti nepakanka vien originalios idėjos. Išvydę formos grakštumu ir metaforų įvairove pasižyminčius Ž. Bardzilauskaitės-Bergins kūrinius, galime susidaryti klaidingą įspūdį, kad taurusis porcelianas – lengvai valdoma medžiaga. Dailininkei prireikė ne vieno dešimtmečio, kol pasiekė tokį meistriškumo lygį, kai pamatęs užbaigtą kūrinį, nejunti prakaito kvapo.
Apie ypatingą Živilės energiją ir meilę keramikos menui liudija daugiau nei dvidešimt asmeninių parodų, dalyvavimas tarptautinėse konkursinėse keramikos parodose Japonijoje, Australijoje, Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje, Lenkijoje, daugybė grupinių parodų. Živilė savo kelerių paskutinių metų parodą pavadino „Atspindžiu“. Ką atspindi čia eksponuojami jos kūriniai? Pirmiausia dailininkės temperamentą, jos mąstymus apie gyvenimą – vidinį, kunkuliuojantį, netelpantį savyje. Kūriniai – ryškūs, akį traukiantys savo ekspresija ir raiškumu. Ant akinamai baltų porceliano plokščių, lėkščių ir cilindrinių indų atgyja judrios siluetinės vyro ir moters figūros, kurios bėga, sėdi, šoka, bendrauja. Šie darbai kažkuo asocijuojasi su graikų vazų tapybos mitologiniais pasakojimais, kuriuose galime perskaityti šeimos, šalies, asmenines istorijas.
Ekspresija ir raudonų bei juodų tonų kontrastai tik patvirtina, kad autorei nereikia, anot poetės Janinos Degutytės, „drungno vandens“, „mažyčio skausmo“ ar „laimės mažos“. Tai moteriško maksimalizmo atspindys, su moters charakteriui būdingomis priešybėmis – trapumu ir stipybe, romumu ir besiveržiančiomis emocijomis. Vaizdo įtaigą pratęsia kūrinių pavadinimai – „Tarp tikėjimo ir vilties“, „Ilgesys“, „Giliai širdyje“. Autorė neslopina moteriškosios savasties, jai būdingo silpnumo (ir silpnybių), kurias šiais laikais dažnai niveliuoja tiesmukai deklaruojamos lyčių lygybės idėjos.
Kad ir kokią problematiką gvildentų Ž. Bardzilauskaitė-Bergins, ji visuomet savo kūriniams suteikia asmenišką ir moterišką pavidalą. Dailininkė viena iš nedaugelio lietuvių keramikių, analizuojančių moters būtį per kūniškumo parametrą. Parodoje eksponuojama nemažai dailininkės kūrybos leitmotyvu tapusių moters torsų. Trapus figūros siluetas čia įvairiai varijuojamas – drąsiai skaidomas į kelias dalis („Padalinti gyvenimai“), komponuojamas su kitais skulptūriniais motyvais, ypač kėdėmis, aštriai įsirėžiančiomis į „kūną“ („Tuštuma“), pateikiamas kaip indas su rankenėle („Kanelė“), išmarginamas rafinuotais ekspresyviais piešiniais („Lietui lyjant maudosi moterys“). Torsai pasižymi iškalbinga plastine įvairove – vieni iš jų uždari, masyvūs, kiti – lengvi, tuščiaviduriai, plonasieniai ar ažūriniai. Skiriasi ir nuotaika – kartais jie alsuoja dramatizmu ir susikaupimu, kartais – žaisme, ironija, tragikomiškumu. Nuotaiką ir minties niuansus lemia skirtingos meninės ir technologinės priemonės. Vieni torsai išpiešti precizikos reikalaujančiais inkrustaciniais piešiniais (išraižyti grioveliai pripildomi spalvotos porceliano masės). O ruda redukcine glazūra dengti reljefiniai elementai, kuriais tarsi maurais apaugintas torsas „Brendanti“,  užsimena apie praeitį, istoriją, laiko tėkmę.
Ž. Bardzilauskaitė-Bergins gali būti ne tik rimta, bet ir šmaikšti, ironiška, net groteskiška (skraidančios moterys-raganos kompozicijoje „Valpurgijos naktis). Iš pamėgto torso išaugę angelų paveikslai – tarsi išderinti, pasimetę, su plokščiomis galvomis ant perdėtai plonų kaklų, įstatytų į apimtinius torsus. Daug apie juos pasako styrančių vielyčių plaukai, netvirtai prikabintos, vos besilaikančios rankos ir sparnai, dekoruoti auksu ir masinės gamybos dekoliais. Tokia eklektinė meninių priemonių visuma atspindi dailininkės postmodernaus mąstymo variantą – kad ir kokį formos kūrimo būdą ji pasirinktų, kūrinys turi būti tobulai atliktas (ką dažnai neigia postmodernizmo atstovai), atitinkantis brandinamą mintį bei autorės interesų lauką.
Ekspoziciją vienija egzistencijos idėjos, šiuolaikiškas požiūris į kūrinį, pagarbi medžiagos traktuotė. Balto porceliano ir intensyvių spalvų bei motyvų kontrastai, vietomis sužybsintys aukso blyksniai tik sustiprina darbų turinį. Intensyvumo ir raiškumo matas nuspalvina visus jos pastarųjų metų ieškojimus. Menine forma perteiktos mintys ir stiprūs jausmai yra gero meno matas.