Natalija Arlauskaitė. Represijų astronomija: nuotolio stebėjimas

Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veikė Valentyno Odnoviuno paroda „Stebėjimas / Surveillance“, tęsianti mažą ciklą, 2016 m. pateiktą konkursui „Debiutas“ ir laimėjusį pirmą vietą. Tai įvairių kalėjimų kamerų durų akutės, sukabintos serijomis: didelės vienodo formato fotografijos, vaizduojančios panašius ap­skritimus juodame arba baltame fone.

Valentyn Odnoviun. Kalėjimo vienutės stebėjimo akutė. KGB kalėjimas, Cesis, Latvija

Serijinės durų akučių fotografijos –­ ypatingas vaizdavimo objektas, nes, užuot buvusi priemone slapta stebėti kažką kitą, akutė netenka permatomumo ir pati yra apžiūrima. Mažas optinis įrankis išdidinamas iki kamuolio dydžio: toks mastelio pakeitimas atima iš jo represinę pragmatiką, bet suteikia estetikos. Ne sykį perdažytų durų dažų ir teptukų pėdsakai, įdrėskimai ar akutės valymo žymės tampa savarankišku linijų ir formų dariniu, besišaukiančiu reikšmės.

Reikšmės paieškos neišvengiamai susiduria su atvaizduoto daikto kontekstu – represine institucija. Kameros akutės atvaizdas prašosi metaaiškinimo –­ apmąstymo, kaip veikia represinė žiūra. Tačiau šįkart valdžios optika atrodo it tolima, neperregima planeta. Dažnas žiūrovas ar žiūrovė, žiūrėdami į šias fotografijas, pirmiausia galvoja apie astronominius kūnus. Jų pasaulis anapus paviršiaus nežinomas, nors tarpusavyje jie panašūs, rikiuojasi į sekas, sudaro paskiras konsteliacijas.

Jei serijų antraštes skaitytume kaip projekcijos suvedimo į realią erdvę taisykles, jos nurodo labai aiškią geografiją – tai Rytų Europos represinių institucijų, išlikusių po Rytų bloko žlugimo, žemėlapis: nuo „Stasi“ kalėjimo Berlyne iki KGB kalėjimų Lvove, Rygoje, Cesyje ir Vilniuje. Geografija vis dar atpažįstama, nors pastatai pakeitę paskirtį (nuo ligoninės iki muziejaus, kaip Genocido aukų muziejus Vilniuje), o profesinis žvilgsnis, „įdarbinantis“ akutę, nebeegzistuoja – atleistas, išėjo į pensiją ar pakeitė amatą.

Kameros akutė kaip minimalus optinis valdžios aparatas ir tampa nagrinėjimo, stebėjimo bei, kad ir kaip būtų keista, žavėjimosi objektu. Išdidinta stiklo akutė nieko nerodo, pati nieko nei išdidina, nei paryškina. Lęšis nieko nesufokusuoja ir neišsklaido. Stiklinė memb­rana neaišku nuo ko atskiria, apsaugo ar priartina. Mes nematome stebėtojo, kuriam skirta ši akutė, nematome to, kas už jos, bet stebime ją pačią –­ naudojame ne pagal paskirtį. Užuot gilinęsi į jos atveriamą vaizdą ar jai būdingą vaizdo pakreipimo, reguliavimo būdą, apžiūrime ją kaip nežinomą, kažkur tarp praeities ir šios dienos svyruojantį – skraidantį –­ objektą, NSO. Todėl ir kosminis skaitymas visiškai tinkamas.

Kas daro įspūdį ir įgalina stebėjimą neįprasta kryptimi? Turbūt tai, kad Odnoviuno projektas – ne tiek bandymas įsižiūrėti į praeities įvykius ar veidus, kiek paties (vis didėjančio) nuotolio laike stebėjimas. Fotografijos paverčia žvilgsnį pastanga suvokti distanciją, jos atnešamą regos korekciją ar klaidingą atpažinimą – juk daugeliui suvokimas, kas pavaizduota, netikėtas. Jos siūlo klausti, į ką tiksliai bandome įsižiūrėti ir ką matome, kai manome, kad susitinkame su praeitimi. Istorijos tyrimą atsuka prieš tyrinėtoją, kad ši(s) suvoktų savąją optiką, žiūros būdą ir neišvengiamas regos paklaidas.

Tai nauji laikysena ir santykis su daugeliui dar ne tokia tolima, bet net ir jaunesniems žmonėms tarsi savaime aiškia epocha – visi esame sovietmečio ekspertai. „Stebėjimas / Surveillance“ šį aiškumą užklausia. XX a. 2 dešimt­metyje formalistai, pirmiausia Viktoras Šklovskis, kalbėjo apie tai, kad meninio vaizdinio be sukeistinimo nėra. Meniška ne tai, ką atpažįstame, bet tik tai, ką pamatome tarsi pirmą kartą. Odnoviuno besitęsiantis „Stebėjimo“ projektas „keistina“ ne objektą, ne praeities reiškinius ar patirtį, o jos tebevykstantį nutolimą. O tai labai svarbu, nes intensyvina supratimo pastangą ir kviečia apmastyti jo sąlygas, automatizmus ar individualius regos ypatumus.