Turbūt esate girdėję, kad, jei nori suprasti šiuolaikinį meną, reikia nuolat juo domėtis. Tą kuo puikiausiai patvirtina projektų erdvėje „Kabinetas“ spalio 31–lapkričio 13 d. vykusi tarptautinės meno rezidencijos paroda „Šilainių projektas“ (angl. „Šilainiai Pro­ject“). Pradžioje privalu paminėti, kas vis dėlto yra „Šilainių projektas“. Tai Evelinos Šimkutės, Kauno Šilainių rajone augusios ir dabar Anglijoje gyvenančios menininkės, idėja, kurios pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu virto gimtojo krašto ilgesys. Banalu tai ar ne, tačiau Šimkutė sugebėjo nuskandinti ilgesio motyvo kičiškumą ir vystomai idėjai pridėti žymiai daugiau profesio­nalumo bei naujumo, negu iš pradžių buvo galima tikėtis. Ilgesys čia tapo tvirtu pamatu sukurti tarptautinį šiuolaikinio meno projektą. Projekte numatytos iniciatyvos skatino vietinius kitaip pažvelgti į Šilainius, taip pat tai padaryti buvo pakviesti užsienio menininkai. Parodoje iš viso dalyvavo šeši autoriai: dvi jaunos menininkės iš Lietuvos –­ Milda Gailiūtė ir projekto sumanytoja Evelina Šimkutė; Škotijoje gyvenanti Marija Nemčenko; anglas Francisas Olvezas-Wilshawas; Australijoje gimusi ir Anglijoje gyvenanti Brooke Carlson bei seserys dvynės iš Anglijos, pasivadinusios „The Lake Twins“. Šilainiuose rezidavę jaunieji menininkai darbuose sugebėjo perteikti kitokį šio mikrorajono vaizdinį – nuo helenistinių skulptūrų dekonstrukcijos iki žvelgimo į Šilainių betoną per keistą identiškumo prizmę.

Tik įžengus į parodinę erdvę, akys pirmiausia užkliūva už performanso videodokumentacijos „Suverenitetas yra niekas (smėlis ir akmuo)“. Jame Carlson klūpo ant šaligatvio ir įnirtingai į grindinį trina smiltainio gabalą, kol iš jo lieka tik smiltelės. Menininkė naikina suverenitetą ir teigia: Galvojame, jog išmanome skausmą, bet nieko nežinome. Galvojame, kad žinome, ką reiškia kvėpuoti, bet nieko nežinome. Galvojame, kad daug ką esame matę, bet dar nieko nematėme. Performanso judesių motorika kažkuo primena jogos pratimus, ir iš televizoriaus ekrano sklindanti menininkės perteikiama energija žvilgsnį prikausto ilgam. Ilgam prikaustė ir gyvai su performansu susidūrusius žmones. Anot Carlson, vieni teiravosi, ar jai viskas gerai, kitiems ji tebuvo praeiti trukdantis objektas. Menininkė savaip įsiliejo į mikrorajono gyvenimą –­ performansas buvo atliekamas dieną šalia vienos gatvės, kuria vaikšto vietiniai. Kita vertus, Carlson gilinosi ir į save: vieta, kurioje performansas atliekamas, tarsi nebesvarbi, robotiški, pasikartojantys ir vis greitėjantys kūno judesiai užhipnotizavo menininkę ir ji nuo Šilainių šaligatvio persikėlė į savo mintis ir pasaulį.

Projekte dalyvavusiai Gailiūtei Šilainiai, kaip pati teigia, yra gimtinė. „Kabineto“ erdvėje ji pristatė tapybos darbą „Be pavadinimo“: keturių darbų cik­lą, kuriame vyrauja gimtinės vaizdai. Tačiau nesitikėkite, kad menininkė tapys betoninius daugiaaukščius, priešingai, ji ieško žalumos ir būtent ją perteikia savo drobėse. Tik toji surasta žaluma – metalinė. Metalinė dėl vienspalvių pilkų dažų; gamta ir architektūra susilieja Gailiūtės drobėse.

„The Lake Twins“, įsikūrusios Londone, rezidavimą Šilainiuose įamžino piešiniais. Jos, dalyvaudamos įvairiuose tarptautiniuose projektuose, stengiasi „perskaityti“ konkrečią vietą per savo panašumus / skirtumus su ja. Seserys piešiniais fiksuoja supančią aplinką ir save joje, pvz., tarp daugiaaukščių betoninių pastatų – tokių pat vienodų, kokios yra jos. Rodos, šis projektas seserims tapo bandymu atrasti būtent savo skirtumus, kontrastuojant su tokiu vienodu Šilainių peizažu. Piešimą naudojome tarsi rajono, kuriame praleidome vienuolika dienų, tyrinėjimo būdą ir tarsi priemonę suprasti, ar panašiai suvokiame Šilainius. Ir tam, kad galėtume stebėti, kaip glaudžiai suvokiame šią vietą būdamos dvynėmis, –­ teigia menininkės. Iš tiesų nelabai svarbu, kas būtų buvę nupiešta, – daugiabučių kiemai ar nuo pastatų sienų byrantis tinkas, – „The Lake Twins“ veikiau tyrinėja ne aplinką, o save joje. Kūriniai tampa būdu perteikti dviejų „identiškų“ menininkių skirtingą savivoką.

Olvezo-Wilshawo skulptūra „Beieš­kant kito Laokoonto“ pavadinimu nurodo į daugeliui žinomą kūrinį „Laokoontas ir jo sūnūs“. Tik jis panaikina bene viską, kas galėtų turėti bent akivaizdžių sąsajų su antikine skulptūra, – lieka tik mišria technika atliktas skylėtas kūrinys, kažkuo primenantis Henry’o Moore’o darbus. Skulptorius iš tiesų imasi ieškoti kito žynio, kurio nepasmaugtų Atėnės siųstos gyvatės. Laokoontas bandė perspėti Trojos gyventojus, kad nepasikliautų graikų dovanojamu mediniu arkliu, tačiau šie nepaklausė. Būtent už mėginimą padėti trojiečiams Atėnė nubaudė jį bei jo sūnus. Paklausite, kuo dėti Šilainiai? Galima gręžtis į mikrorajono statybų pradžią 1984-aisiais – tankiai daugiabučiais namais apstatytas rajonas yra įprastas vėlyvojo sovietmečio pavyzdys. Olvezas-Wilshawas skulptūra gręžiasi į Lietuvos istoriją, kai žadėto šviesaus rytojaus taip ir nesulaukta. Lietuviai taip pat priėmė medinį arklį – tik galbūt jis nebuvo taip dailiai sudėtas, kaip Trojos, ir jame slėpėsi ne graikai, o didžiulė Sovietų Sąjunga. Bijau danajų, net dovanas nešančių, –­ sakė Laokoontas. Kito Lao­koonto ieškojimą galima vertinti kaip racionalų protą, o ne tikėjimą pažadais.

„Šilainių projektas“ Šimkutės dėka atvėrė kiek kitokį šio, atrodytų, eilinio mikrorajono gyvenimą. Niekas geriau to neatlieka nei jam svetimas asmuo. Parodoje nėra nei prisirišimo, nei nostalgijos, nei dar kokių nors, tik per ilgą laiką susiformuojančių jausmų konkrečiai vietai. Kitokį Šilainių veidą atskleidžiantis projektas grindžiamas užsienio ir vietinių kūrėjų žvilgsnių liejimu. Projekto sumanytoja teigia: Pačiai netgi smalsu, kaip šita vieta, kuri man tiek daug reiškia ir man tokia įdomi, paveiks kitus menininkus. Vis dėlto, koks tas netikėtas, dar iki galo nepažintas yra Šilainių veidas?

Visų pirma, šio mikrorajono tikrai negalima (kol kas) pavadinti miesto kultūrinio gyvenimo centru. Tačiau tai yra viena priežasčių, kodėl užsienio menininkai buvo sukviesti reziduoti būtent čia. Ne tik sukurti kokius nors kūrinius, įkvėptus tokios aplinkos, bet ir užmegzti vienokius ar kitokius ryšius su vietos bendruomene. Prie to prisidėjo iniciatyva, kai visi norintys galėjo dalyvauti pokalbių su rezidentais cikle. Kitas svarbus aspektas – siekis surasti, pamatyti ir iš naujo apmąstyti Šilainių kultūrinį identitetą. Šimkutė, parodoje pristatydama ir savo kūrinius, drauge su kitais projekto dalyviais atliko mik­rorajono kultūrinį tyrimą – ieškojo, kas kuria šios vietos tapatybę ir kaip jau susiformavusi aplinka veikia vietinius gyventojus bei kūrėjus. Taigi „Šilainių projektas“ laviruoja ant neapčiuopiamos ribos tarp jau esamos ir kuriamos istorijos.