Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris
Kristina Norvilaitė. „Ateina žvėrys mano sapnuose“. Lino raižinys, mišri technika, 50 x 70, 2021. K. Norvilaitės nuotrauka.

 

Jaukūs Billie Holiday džiazo muzikos akordai, įsupantys į mįslingą erdvę, kurioje dominuoja nepažaboti tigrai, monumentalios kolonos ir pasąmonės vaizdiniai. Nejučia savęs klausi, ar tai mano išgyventa, ar kito, kai tarp šių skirtingų įtampų galime dėti lygybę? Būtent kiekvienas žiūrovas šį klausimą galėjo kelti rugpjūčio 23–31 d. naujausioje grafikės Kristinos Norvilaitės parodoje „Paslaptingi pasąmonės sodai (kaip aš išgyvenau karantiną)“ (Vilnius). Autorė, pristatydama per karantiną sukurtus objektus, instaliacijas bei grafikos darbus, sukūrė savitą pasąmonės prišauktą sodą, į kurį kvietė drąsiai įžengti ir kiekvieną žiūrovą.

„Pandeminis sąstingio laikas paskatino mane dar labiau įsigilinti į savo vidinius procesus, stebėti ir analizuoti, interpretuoti savaime iškylančius vaizdinius ir nuotaikas. Pasąmonė, daugeliu atvejų būdama tarsi sąmonės priešingybe, yra dažniausiai nekontroliuojama, tačiau ji slaptai ir stipriai veikia „sąmoningus“ veiksmus“, – apie įkvėpimą per visiems sudėtingą laikotarpį pasidalino K. Norvilaitė. Autorė kaskart kūryboje apčiuopia stiprius įkvėpimo šaltinius: muziką, mokyklos laikus ar šeimą. O šįsyk ji parodoje prisijaukino savo vidinius žvėris, kuriuos, rodos, galėjo atrasti ir žiūrovas.

Bene pats stipriausias – emocine prasme – parodoje eksponuotas darbas – „Ateina žvėrys mano sapnuose“. Tai iš autorės ryškaus sapno gimęs grafikos darbas, kuriame konstruojamos dvi erdvės – šiapus ir anapus, tarp žiūrovo ir kito. Kai žiūrovą rankų simbolis ir durys skatina pažinti sapnų pasaulį, kuriame dominuoja dualumas. „Man iš vaikystės įstrigo ryškus sapnas su tigrais. Tas sukilęs jausmas – tai lyg smalsumas, lyg savotiška baimė“, – apie inspiracijos šaltinį kalbėjo grafikė. Būtent parodoje ir dominuoja iš autorės pasąmonės gimęs tigro įvaizdis. Tai tarsi jungiamoji grandis su skirtingais menininkės gyvenimo laikotarpiais – motinyste, pandemijos laiku ir kūryba. K. Norvilaitės stiprioji pusė ta, kad ji kaskart sugeba kurti nuoseklų naratyvą, net kai ekspoziciją sudaro įvairūs darbai.

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Pandemijos laikotarpis, karantinas grafikę per daiktus paskatino prisiminti artimuosius, kurie toli. Taip mamos rinktas Žolinių puokštės žiedas ar močiutės staltiesės nėriniai tampa simboliais, kurie darbuose yra tarsi tiltas tarp ir kitas. Būtent per daiktiškumą irgi vyksta nuosekli, pasąmonę pabrėžianti komunikacija. Prisilietimas prie vaikystės sąsiuvinio, nėrinių ar močiutės mėgstamų bijūnų grafikę paskatino įamžinti ir prisiminimus. Apskritai parodoje „Paslaptingi pasąmonės sodai (kaip aš išgyvenau karantiną)“ labiausiai išryškėjo laiko kategorija. Laikas grafikei leido ne tik pažvelgti į praeitį, bet ir ją parodyti per dabarties perspektyvą. Taip sapnai, vaikystėje senelių skaitomos pasakos, užrašai egzistuoja ir šiandien. Jei galime prisiminti, jei atmintis yra gaji talpinti emocines ir dvasines patirtis.

Galbūt karantino laikotarpis (jų buvo ne vienas) kiekvienam iš mūsų leidžia stipriau išgyventi emocijas, kai laikas tikrai vietoje nesustoja. O jį stengiamės kuo turiningiau ir prasmingiau praleisti. Ar ne keista, kad būtent per karantiną pradėjome laiką itin vertinti? Tokį klausimą parodoje užduota ir pati autorė. Viena vertus, surinktas lietaus vanduo ar grakštūs drugeliai parodo laiko tėkmę ir gamtoje, ir žmogaus gyvenime (objektai-instaliacijos „Staiga nuvytęs orchidėjos žiedas“, „Kamanė, drugelis ir orchidėjų žiedai“, „Lietaus vanduo“). Kita vertus, žmogui daiktai tampa kaip prisiminimų talpykla (sulūžę akiniai, šventinio torto žvakutės iš dukters 16-ojo gimtadienio ar tigro figūrėlė).

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

K. Norvilaitės pasąmonės vaizdai, daiktai pereina į grafiką. Tampa grafikos kliše arba objektais, papildančiais darbus (staltiesės nėriniai, gėlių aplikacijos). Atrodytų, per daiktiškumą jaukinamės savo vidinius žvėris. O jie gali būti įvairūs – ramiai miegantys ar drąsiai budinantys manąjį . Karantino akistatoje įsigiliname į asmeninius prisiminimus. Klaidžiodami po vidinius sodus ne tik pažįstame save, bet ir ieškome ramybės oazės, kurioje jaustumės saugiai.

Saugumo jausmas, kylantis iš sapnų, kuriuos išgyvename, suponuoja norą likti toje mįslingoje erdvėje, o kartais – atsibusti. K. Norvilaitė parodoje ne tik kvietė pažinti jos sapnus ir prisiminimus, bet ir privertė pajausti, jog kartais į mūsų kiekvieno sapnus užklysta žvėrys, kuriuos norime prisijaukinti. Tereikia to norėti.

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris

 

Astijus Krauleidis-Vermontas. Prisijaukinti žvėris
Parodos ekspozicijos fragmentai. Kristinos Norvilaitės nuotraukos