Pačių autorių unikalia pavadinta paroda Valdovų rūmuose tokia nepasirodė. „Nerūpestingas amžius. Vaikystė LDK“ trijų kuratorių (Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė, Rita Lelekauskaitė-Karlienė, Marijus Uzorka) parengta rūpestingai, bet konservatyviai, nuobodžiai. Vaikams žemesnėse sienos vietose yra prisegtos aiškinamos lentelės, tačiau nemanau, kad pritemdytose salėse su jų negyva, niekaip neįveiklinta atmosfera vaikai už ko nors užsikabins.

 

Mindaugo Kaminsko nuotrauka

 

O buvę vaikai? Atidžiai viską peržiūrėjau ir perskaičiau. Šiluma padvelkė iš poros ant sienos išdidintų laiškų eilučių. Tų laiškų ir knygų, nurodymų, kaip auklėti, sargdinti, bausti, mylėti, yra daug, bet visi už stik­lų – vien jų rašysenos intymumas jaudina ir suartina. Manau, ir jų ryškesnis iššifravimas, įvaizdinimas, animavimas būtų išėjęs į naudą. Numirę mūsų feodalinės valstybės amžiai tik pabaigoje, XVIII a., jautriau, meniškiau atsispindi žmogaus portrete. O ankstesnių amžių veidai dar pasislėpę po plėvele, vienodi, įkalinti pagal to laiko kanoną. Artefaktai, batukai ar brangūs šarvai, žinoma, verčia sustoti ir apeiti iš visų pusių. Tačiau kodėl nesuvaikėjus, nepažaidus? Kodėl tarpinėje stotelėje neįrengus, pavyzdžiui, vaikų kambario dublikato su pasičiupinėjimais, bilboke, muzikine dėžute?

Pereinamajame kambaryje akis užkliuvo už išdidintų faksimilių: Kristina Magdalena Radvilaitė, gyvenusi tik 20 metų, būdama dar mažametė štai taip – sunku patikėti – piešė savo artimuosius... Jos pačios gražuolės portretą radau jau vėliau internete (jis yra Pinske). Ir koks gi buvo jos – ir kitų mergaičių paaug­lių – trumpas vaikystės gyvenimėlis? Kuo gyveno, ką konkrečiai skaitė rubuilis Žygimantas Vaza arba mums geriau pažįstamas paauglys Žygimantas Augustas su savo seserimis, palikti mokytojams mamos Bonos.

Įdomiai parodoje išskirti gimimo ir mirties kambariai – nors ir juose eita tyliai, tarsi ant puspirščių. Tik faksimilėse iš užsienio baisiau, heloviniškiau giltinė pristatyta. Manau, buvo gera proga apie ją čia pakalbėti. Kasmetis vaikų gimimas ir kasmetė jų mirtis LDK šeimoje – ar galime tai nūnai įsivaizduoti? Nors kiek prisiartinti? Taip, per krikšto ir įkapių rūbelį, per lopšį su stalčiais, kokį turėjo, žinoma, tik didikai. Tas dvi kitų sluoksnių datas fiksavo ano laiko statistika. Parapijų krikšto knyga labai įdomi, tiesiog auksinė. Ją verta būtų vartyti virtualiai. Kokie vardai!

Mačiau, kad siūloma viena paskaita – „Mylėti saikingai bausti“. Paroda vyksta iki sausio 15-osios. Taigi dar galima suspėti ir dar kažką suprasti.