Iki rugsėjo 20 d. Radvilų rūmuose Vilniuje veikia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kartu su Charkivo fotografijos mokyklos muziejumi surengta paroda „Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“, kurioje pristatomos keturios Ukrainos kūrėjų kartos nuo XX a. 7 dešimtmečio iki šių laikų. Parodos kuratoriai: Olena Červonik, Serhijus Lebedynskis, Borisas ir Vita Michailovai, Oleksandra Osadča, Darius Vaičekauskas.

 

Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotr.

 

Ranka ryškiai nuspalvintas nespalvotas šeimos nuotraukas atsimenu dar iš vaikystės. Nebežinau, kur jos dabar, – pasimetė, numigravo pas giminaičius, o gal viską tik sapnavau ar atmintis prikūrė netikrų vaizdų. Šiandien šeimos archyvuose randu tik vieną. Joje – seneliai iš tėčio pusės jaunystėje. Gražūs ir šviesūs, bet priretušuoti tiek, kad fotografija labiau primena tapybą. Būdavo ir taip. Kaip ir šiandien, taip ir anuomet reikėjo nudailinti, primeluoti, susikurti alternatyvias savo ir pasaulio versijas. 

Parodoje „Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“ sintetinėmis spalvomis nudažytų fotografijų tikrai nemažai, turbūt dėl to ir prisimenu vaikystę. Čia apskritai aptinku daug atpažįstamumo, kuris reiškiasi įvairiomis formomis ir lygmenimis, sluoksniuojasi. Žiūrėdama į Boriso Michailovo seriją „Arbata, kava, kapučinas“ (2000–2010) regiu gentrifikaciją patiriantį Naujininkų rajoną. Tiesa, dėl tos gentrifikacijos esu kalta ir pati, čia atsikrausčiusi dėl (santykinai) žemų kainų, optimalaus atstumo iki miesto centro ir dulkėtas gatves įrėminančių alyvų krūmų. Iš B. Michailovo fotografijų mane pasitinka tenykščių bernų žvengimas, damos su plastikiniais turginiais maišais, kioskeliai, trumpi džinsiniai sijonai, treningai, įskilę šaligatviai, cigarečių dūmai rytais. Tai praeities ir dabarties (turbūt ir kieno nors ateities) pasaulis – vienu metu ir atgrasus, ir mielas, ne visada svetingas, bet savas.

Atpažįstu ir barzdotą vyriškį, metaliniame dubenyje plaunantį galvą. Vitas Luckus, Olego Maliovano nufotografuotas Vilniuje. Charkivo fotografai panoro susipažinti su lietuvių menininku, kai 1969 m. jų fotografijos klubą pasiekė V. Luckaus atspaudų rinkinys iš „Pantomimos“ serijos. Kitų lietuvių autorių veidų nematau, bet jie neabejotinai slepiasi vidinėse fotografijų struktūrose, – negaliu nematyti elementų sąryšio net panorėjusi. Nuogos nakties moterys panašios ir Jurijaus Rupino „Nerime“ (1973), ir Vitalijaus Butyrino nuotraukoje „Moteris ir jūra II“ (1976). Skirtumas tik toks, kad J. Rupino moteris priklauso miestui, o V. Butyrino – jūrai. 

Oleksandro Supruno veikėjai („Kiaušiniai“, 1986; „Trijulė“, 1979) primena tuos, kuriuos galėtume sutikti ir Aleksandro Macijausko „Lietuvos kaimo turguose“ (1969–1987), tačiau šįkart skirtis slypi menininkų pasirinktose technikose. Nors modernistiniai rakursai būdingi abiem autoriams, kitaip nei A. Macijauskas, O. Suprunas kaip pagalbinę priemonę pasitelkia fotomontažą. Galiausiai pamatau ir Rimaldą Vikšraitį bei jo destruktyvius pasaulius iš tęsiamų ciklų „Pavargusio kaimo grimasos“ ar „Vienkiemio godos“ – pastarosios nuotraukos mezga dialogą su B. Michailovo lūžtančiais kūnais keisčiausiuose scenarijuose iš serijos „Bylos istorija“ (1997–1998). Kita vertus, R. Vikšraitis į vietinius gyvenimus įsiterpia veik nepastebimai, o „Bylos istorijos“ atveju kontaktas su kūrinių subjektais akivaizdus. Priklausomai nuo fotografo turimos vizijos, jų buvimas yra tiesiogiai veikiamas, redaguojamas ir režisuojamas. 

Tylomis ir garsiai nemažai svarsčiau apie „Bylos istorijos“ ir kitų panašaus turinio darbų kūrimo aplinkybes, apie susiduriant su fotografijomis ištinkančias etines, moralines dilemas. Pasirodo, tereikėjo atidžiau perskaityti vieną iš ciklą lydinčių aprašymų, ir manyje spurdanti nerimastis buvo apmalšinta. Sužinojau apie sukūrimo aplinkybes – neretai fotografijų veikėjai menininkui pozuodavo už pinigus. Kuratorių tekstas taip pat patvirtino, kad nesvaičioju, tuščiai neprisigalvoju, – kaip ir aš, jie iškelia tuos pačius etikos, visuomenei priimtino vaizdavimo ribų klausimus. 

Tapatumo ir „šitas man kažkur matytas“ pojūtį, be abejonės, sukelia artima istorinė, sociokultūrinė praeitis (galime tik viltis, kad nereikės dalintis dabarties), turėjusi ir vis dar turinti įtakos pajautai, pasaulėvokai, matymui. Kita vertus, mane persekiojantį atpažįstamumo jausmą greičiausiai lemia ir tai, kad parodoje netyčia apsilankiau tris kartus. Pirmasis išvaikė penktadieninį nuovargį ir nuobodulį, per antrąjį su kolegėmis menotyrininkėmis rūmų rūsio troškiame ore ir tamsoje svarstėme, kuris parodų lankymo formatas mums artimiausias: vienumoje, su kolegomis, o gal su žmonėmis, kurie nebūtinai yra tiesiogiai susiję su menu? Trečią kartą po ekspozicines erdves vaikščiojau viena ir mąsčiau, apie ką vis dėlto svajoja šie Charkivo fotografai. 

Tipiškų svajoklių – tų kanoninių, kurių galvos padebesiuose iš džiaugsmo ar iš meilės, – fotografijose matau nedaug. Nieko keisto. Matau nebent hipius, kurie pozuoja su smuiku ir išdykauja pievoje Jevgenijaus Pavlovo serijoje „Smuikas“ (1972), ar nuogus įsimylėjėlius miško tankmėje J. Rupino kūrinyje „Mes“ (1971, atspausdinta 2018) – pastarajame įamžintas pats menininkas su žmona Elena. 

Dažniau kūryba, kartu ir tam tikros svajojimo formos, yra būdas ne tik reflektuoti ar komentuoti, bet ir koreguoti esamą tikrovės būseną. Charkivo menininkai naratyvinius vingius neretai keičia medijos siūlomomis priemonėmis, šitaip megzdami naujas pasakojimo gijas, o senoms koreguoti pasitelkia spalvinimą, fotomontažą, koliažus, aplikacijas (eksponuojama ir nugarinė O. Supruno aplikacijų pusė – galima pamatyti, kaip sukonstruoti kūriniai, susipažinti su jų topografija). 

Kartais, kad tikrovė pakryptų ar iškryptų, menininkams tenka išsirengti, užsidėti kaukes ir išeiti į naktinį miestą. Mums, žiūrovams, toks pasivaikščiojimas tampa eilinis, bet kartu ir ne. Rodos, slampinėji šiaip sau, gal priguli ant suoliuko taip ilgai laukto poilsio (viešbučiai vis dėlto nepigūs) ar keliauji pakabėti ant skersinio, o ten jau žiū kabo ne kas kitas, o Ukrainos politikė Julija Tymošenko! Netgi dvi jos! O iš tikrųjų tai – grupės „Šilo“ (Vladislavas Krasnoščokas ir Serhijus Lebedynskis) permąstytas politikės suėmimas, išvirstantis į kraupokas, absurdiškas formas „Tymošenko pabėgime“ (2012). 

Kitais kartais tiesiog per mažai erdvės, oro, šviesos viltingai svajoti, todėl tenka tapti savotiškais monstrais – laike ir mituose paklydusiais padarais, kurių rankos velkasi žeme, kurių peniai tampa save pačius puolančiomis gyvatėmis. Tokią strategiją renkasi Serhijus Solonskis koliažų cikle „Bestiariumas“ (XX a. 10 dešimtmečio vidurys). Tokiu atveju norisi bent probėgšmais atkreipti dėmesį į skirtingas nuogo (vyro) kūno eksponavimo strategijas, kadangi nuogybės parodoje tikrai netrūksta. Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje „Virgilijus Šonta: Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“ vyrų aktai yra sąmoningai atskiriami nuo bendros parodos architektūros atskilusioje erdvėje, apie juos grėsmingai perspėja užrašas „N-18“, o „Ukrainos svajotojų“ atveju, prieš įžengiant į falais pažymėtą erdvę, pasitinka užrašas: „Šioje parodoje yra nuogo kūno atvaizdų.“ Nors ir NDG, ir Radvilų rūmai priklauso tai pačiai institucijai – Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, jų pasirinktos strategijos ir numanomi lankytojai smarkiai skiriasi. Smalsu stebėti, kokią įtaką tai daro ne tik didiesiems, bet ir mažiesiems sprendimams. 

Jei sugrįžtume prie eskapizmo formų, būtinai reikėtų paminėti ne ką kitą, o humorą, – jis puikiai veikia ne tik kaip pabėgimo, bet ir kaip kritikos santvarkoms ar netenkinančiai tikrovei įrankis. Pavyzdžiui, mane pralinksmino „Fast reaction group“ (B. Michailovas, Vita Michailova, Serhijus Bratkovas, S. Solonskis) darbai iš serijos „Jei būčiau vokietis“ (1994). Šiuose kūriniuose menininkai iš naujo įvertino ukrainiečių mąstyme užsilikusius stereotipus apie Vokietiją ir atliko „archajišką išteisinimo ritualą“. Nors toks aprašas skamba rimtai, priešais mane – didelio formato darbai su obelų sode pozuojančiais nuogais menininkais. Viskas čia liudija neatitikimą ir yra absurdiška: nuo perspaustų, itin dramatiškų veido išraiškų ir bibliniams siužetams būdingų pozų iki jau minėto nuogumo ir žemę nusėjusių obuolių. 

Krykštavau žiūrėdama nuo „Fast reaction group“ nubyrėjusio dueto S. Solonskio ir S. Bratkovo seriją „Rinkimai“ (1997). Fotoateljė stiliumi atliktose fotografijose galima pamatyti tarp kandidatų vykstančius debatus – menamų politikų lūpos truputį padažytos, jie performatyviai mojuoja badmintono lazdomis, glosto vaikui galvą, aistringai bučiuojasi. O mes esame kviečiami kažkurį pasirinkti ir nubalsuoti, savo biuletenius įmesdami į sėdmenų pavidalą įgavusią balsadėžę. Su kolegėmis svarstėme, kuris iš kandidatų mums labiau patinka ir kurį planuojame rinktis, – sprendimui reikšmės turėjo tokie faktoriai kaip ūgis, dėvimas kaklaraištis, žaismė ir taip toliau. Deja, bet neretai taip atsitinka ir su labai rimtais, valstybinės ir pasaulinės reikšmės sprendimais – į vieną ar kitą pusę nusveria tokie paviršutiniški veiksniai kaip fiziniai duomenys ar kuriamas įvaizdis. O tada jau reikia tvarkytis su turima situacija, nes biuletenių iš užpakalio nebeišimsi.

Kad ir kiek svajotume, ieškotume bendrų jungčių, žaistume su spalvomis ar formomis, dekonstruotume vaizdus ar idėjas, realybės bjaurastis mus vis tiek pasiveja. Ji išlenda pritemdytuose rūsiuose, kur nuo karo tikrovės nebėra kur pabėgti. Ji nugula išpurtusių veidų raukšlėse ir švytinčiuose ordinuose Grigorijaus Okuno „Liaudies portretuose“ (1988–1993), dėbso visa savo sovietinės kasdienos ir egzistencijos tuštuma B. Michailovo „Juodajame archyve“ (1968–1979). 

Kai pirmą sykį su E. po parodą vaikščiojome baltose rūmų salėse ir žiūrėjome į šio menininko seriją „Temstant“ (1993), jai darėsi negera. Mėlynais tonais nusidažęs pasaulis toks nykus, toks klaustrofobiškas, nerangus, drėgnas ir vienišas. Tarsi išvirkščia „Bylos istorijos“ pusė, netekusi teatrališkumo, vaidybos elementų. Bet šiapus mėlynės ir stiklo vis tiek kartais šviečia saulė, į Lietuvą atkeliauja įdomių kūrinių ir menininkų, Naujininkuose žydi alyvos, galime balsuoti, protestuoti ir pasijuokti. Viliuosi, kad ir Ukrainoje atsiranda erdvės žydėjimui ir juokui, o slapstymasis rūsiuose netrukus taps bjauria praeitimi.