Rytinės saulės apšviesta Folkstono stotis pasitinka spalvotu užrašu ant baltos sienos: „Folkestone Is an Art School“ („Folkstonas yra meno mokyk­la“). Toks pat užrašas pasikartoja dar keliose miesto vietose. Tai vienas iš 2017 m. Folkstono trienalės meno kūrinių. Jo autoriai Bobas ir Roberta Smithai įsitikinę, kad šis pietryčių Anglijos pajūrio miestas su 47 000 gyventojų turi viską, ko reikia įkvepiančiai meninei erdvei.

Folkstono trienalė neprilygsta prie šiltesnių vandenų šįmet vykusiai Venecijos bienalei, bet provincialumu jos apkaltinti niekaip neišeina. Čia kaskart būna į ką pažiūrėti: vieni meno kūriniai išdėstomi pajūryje, kiti – pievose ant skardžio, treti – miesto gatvelėse ar kapinaitėse. Prieš trejus metus nestandartinis kūrinys buvo pakabintas ant išorinės griozdiško ir negražaus viešbučio sienos šalia stogo. Tai improvizuota palapinė, kurioje per visą trienalę sėdėjo arba autorius Alexas Hartley, arba kuris nors iš savanorių ir fiksavo savo stebėjimus. Kūrinys vadinosi „Vigil“ („Vigilija“).

Vieni kūriniai renginiui pasibaigus lapkričio mėnesį išmontuojami, kiti lieka mieste, kuris po kiekvienos trienalės tampa meniškesnis. Liko, pavyzdžiui, kruopščiai padarytas bokštas šalia pajūrio tako, geometrinių ornamentų tvora, ant uosto akmenų sėdinti Folkstono undinėlė ar skaliką apsikabinęs kiškis nuošaliame skersgatvyje. Kartais nuošalesnius kūrinius aptinki tik po keleto metų. Taip šįmet atsitiko su Christiano Boltanskio garso instaliacija „The Whispers“ („Kuždesiai“) iš pirmosios trienalės 2008 m. Atsisėdus ant suoliuko su vaizdu į jūrą kiek toliau nuo miesto centro, pasigirsta vyriškas balsas. Jis skaito laišką, 1915 m. į frontą išplaukiančio kareivio rašytą savo mylimajai. Prisėdus ant suoliuko greta, pasigirsta moteriškas balsas, skaitantis maždaug tuo pat metu parašytą laišką mylimajam į Folkstoną. Būtent iš Folkstono dauguma kareivių keldavosi per Lamanšą.

Ryškiausias šiųmetės trienalės menininkas yra pasaulinio lygio anglų skulptorius Anthony Gromley. Jo kūriniai – du natūralaus dydžio geležiniai žmonės, kuriuos iki galvų apsemia potvyniai, „Another Time XXI 2013“ („Kitas laikas XXI 2013“) ir „Another Time XVIII 2013“ („Kitas laikas XVIII 2013“). Vienas stovi po aukštu prekybinio uosto molu, tarp kolonų, kitas – po gelžbetonine krantine, arkų galerijos pabaigoje. Juos skiria pora mylių įlankos vandens, kiek mažiau per atoslūgį. Jeigu turėtų žiūronus, jie galėtų vienas kitą matyti. Dar nežinia, ar A. Gromley paliks šiuos kūrinius Folkstonui ir jie pamažu ištirps nuo sūraus vandens.

Kito trienalės menininko Richardo Woodso kūriniai turbūt taip ilgai neišbūtų atvirame ore. Tai šeši spalvoti nameliai, išdėstyti vaizdingose miesto vietose, – „Holiday Home“ („Atostogų namai“). Vienas stovi ant kalno su vaizdu į jūrą ir Doverio uolas, kitas plūduriuoja žvejybiniame uoste greta laivelių, trečias užkeltas ant akmenų prie uosto vartų.

Dar vienas iš tolo pastebimas kūrinys yra Marco Schmitzo ir Dolgor Ser-Od „Siren“ („Sirena“). Menininkai sako, kad milžiniško rago paskirtis yra klausytis sustiprintų jūros garsų – bangų ošimo, vėjo, žuvėdrų klyksmo, bet jis gali sustiprinti ir balsą.

Šiais metais Folkstono trienalėje dalyvavo ir lietuviai Nomeda ir Gediminas Urbonai. Jų kūrinys „Folke Stone Power Plant“ („Folkstono elektrinė“) yra meno ir mokslo bendradarbiavimo pavyzdys. Jis primena didžiulį tuščiavidurį akmenį (juodai dažytos statybinės putos ir geležies rūda), kuriame įtaisytos durelės. Geležies rūdoje gyvenančios grybų kolonijos gamina elektros energiją, kuri raudonu vamzdeliu iš baterijų keliauja į greta stovintį gatvės žibintą. Per parą grybų pagaminamos elektros užtenka 12 valandų žibinto šviesos.

Folkstono trienalės yra tinkamas pavyzdys, kaip menas gali atgaivinti merdintį provincijos miestelį. Kadaise būtent iš Folkstono į Prancūziją plaukdavo didžiuliai keltai ir traukiniai su prekėmis galėdavo privažiuoti iki pat uosto. Vasarą miestelis būdavo pilnas poilsiautojų. 9 dešimtmečio pabaigoje keltus galutinai perėmė šalia esantis Doveris, o poilsiautojams patrauklesnis atrodė Braitonas ir mažesni pakrantės miesteliai. Išaugo bedarbystė ir girtuok­lystė. Taip pasakoja vietiniai senuose uosto pabuose. Bet per pastaruosius 7 metus Folkstonas pagražėjo ir apsitvarkė, ypač prekybinio uosto molas. Dar viena kita trienalė ir šalia kitų investicijų galbūt vėl atsiras keltas į Prancūziją. Įprasta vystymosi trajektorija: pirma ateina menas, paskui ateina pinigai.

 {source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1605002209593002.1073742056.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="770" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}