Daivos Kairevičiūtės paroda „Kūnas o šešėlis“ Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje veikė iki balandžio 28 d.

Interpretacijos kryptis

Visų pirma noriu pažymėti, kad šie pasvarstymai, užsimezgę apžiūrinėjant parodoje eksponuotą fotografijų ciklą, yra tam tikrais atžvilgiais nutolę nuo ciklo aprašyme siūlytos interpretacijos. Bene svarbiausias nuotolis susijęs su aprašymo teiginiu, kad fotografijose vaizduojamos moters vidinio pasaulio paslaptys. Įdomumo dėlei norėčiau eiti kitu keliu, be to, kadangi nesu joks meninės fotografijos žinovas, leisiu sau nekomentuoti darbų vertės kanonų atžvilgiu ir vietoj to daugiau subjektyviai interpretuoti.

Dėl vidinio pasaulio laikysiuosi nuostatos, kad cikle tiesiogiai sudvejinamas kūnas, nustatant gana aiškią hierarchiją tarp pirminio ir antrinio kūniško buvimo (kai antrinis kūnas suliejamas, užtamsinamas, padengiamas šviečiančia migla), taip pat nuo stebėtojo nutolinamas modelis (moteris yra juodoje erdvėje be ypatybių, niekada nežiūri „į akis“) kuria ne psichologinį žvilgsnį į vidinio pasaulio platybes ir įtampas, bet mitinę, mistinę arba spekuliatyvią situaciją.

Man atrodo, šiuo atveju bene labiausiai tinka kalbėti apie spekuliatyvų vaizdavimą. Mat atsiduriame savotiškame „niekur“, juodoje erdvėje be sienų, daiktų ar apskritai ypatybių, o vienintelis esantis materialiosios kultūros artefaktas ir kartu ženklas yra perregimas audeklas, naudojamas kaip priedanga, kaip apklotas, galiausiai kaip su magiška šviesa susiliejantis apsiaustas su gobtuvu. Švelniai švytinčios faktūros audeklas-priedanga-apsiaustas labai nekonk­retus ir su kokiomis nors mitologinėmis ar mistinėmis tradicijomis gali būti siejamas tik netiesiogiai, per asociacijas žadinantį įspūdį, panašiai kaip šiuolaikiniai elfai ar vampyrai, kurie mokslinio žinojimo kultūroje neatlieka aiškinamosios funkcijos, užtat leidžia įsivaizduoti ir projektuoti kitokias egzistencijas ir kosmines tvarkas (iš čia ir spekuliatyvumas).

Kūnas ar šešėlis?

Kaip galėtume apibūdinti „Kūno o šešėlio“ spekuliaciją? Prisiminkim, jog „spekuliacija“ kildinama iš lotyniško specere, „žiūrėti“ – tad kaip žiūrim kartu su ciklo fotografijomis į joms ir jomis suprojektuotą situaciją? Pirmiausia atrodo svarbu, kad ciklas žaidybiškas. Matome: modelis ir fotografė nuolat kartu juda, fiksuodamos visada tarpines laikysenas, improvizuotas pozas. Taigi aktas čia priklauso dviem figūroms. Fotografė ir modelis kartu išgauna visą kūną užliejančius gestus, kurie užfiksuoti tampa jųdviejų žaidimo įrašais. Kitaip sakant, ciklo fotografijose užfiksuotas kūnas pats yra pėdsakas, įrašas apie kažką, kas iš tikrųjų atsitiko tarp dviejų kūnų, tarp modelio ir fotografės. Mums matomas kūnas pats yra abipusio žaidybiško jautrumo sukurtų efektų šešėlis.

Kadangi tas „kažkas“ atsitiko tarp ir radosi iš žaidybiško judėjimo, negalime pasikliauti nė konvencijomis, kurios reikalautų atpažinti stabilias fotografuojamosios ir fotografuojančiosios pozicijas. Kai veikia tokios konvencijos, vyksta savotiškos derybos: fotografė siūlo vaizdavimo formas, atrodymo normas, kontekstinius ženklus, modelis savo ruožtu gali priblokšti esaties jėga, žavesiu, socialiniu ar moraliniu asmens svarumu. Žiūrovas atpažįsta derybų rezultatus. Tačiau „Kūno o šešėlio“ cikle pozicijos atpalaiduotos, jos išbalansuoja ir persmelkia viena kitą, o vietoje derybų vyksta kažkas panašaus į laisvos formos šokį.

Įdomi šios improvizacijos pasekmė – nelieka įprasto stebėtojo žiūros taško, kurį galėtų užimti fotografijų žiūrinėtojai. Kaip žiūrovas, matau pėdsakus, šešėlius vyksmo, tačiau negaliu jame dalyvauti. Jei jau taip, tai, norint paveikti ir įtraukti žiūrovą, galimos bent dvi strategijos: arba intensyvinti, įmagnetinti, kultūriškai konotuoti pirminį susitikimą taip, kad jis, galbūt jaudindamas, galbūt trikdydamas, žiūrovą veiktų tiesiogiai; arba sukurti prielaidas skleistis žiūrovo spekuliatyviajai vaizduotei, kad jis galėtų pagal užfiksuotus improvizacijos fragmentus įsivaizduoti kokį nors pasakojimą, siužetą, nutikimą. Kaip minėjau, mano supratimu, „Kūnas o šešėlis“ artimesnis antrajai strategijai – tai lemia neapibrėžtos paskirties ir reikšmės audeklas, žadinantis netiesioginių asociacijų, ir panaudotos antrinio atvaizdo apdorojimo priemonės (kūno sudvejinimas, „šviesos dulkių“ ir kūną savęsp traukiančios tamsos efektai). Tad spekuliuokime.

 

Daiva Kairevičiūtė. Iš ciklo „Kūnas o šešėlis“

Išvirkščioji pasaulio pusė

Pradėsiu nuo audeklo, bene labiausiai su aklinai tamsia ciklo fotografijų erdve kontrastuojančio objekto – turbūt dėl to, kad audeklas (kaip tamsa ir kitaip nei kūnas) neturi aiškaus iš anksto apibrėžto pavidalo. Cikle vaizduojama moteris audeklu dengiasi, įsipainioja į jį, gulasi ant jo, galiausiai apsigaubia tarsi drabužiu – šią paskutinę audeklo-gobtuvo figūrą esu linkęs laikyti atskaitos tašku, nors nėra nei pagrindo, nei reikalo tvirtinti, jog tai ciklo pradžia, pabaiga ar kulminacija. Man ši figūra – atskaitos taškas, nes parodo, jog moteris gali naudoti audeklą kaip daiktą savo sociokultūrinei (tegul fikcinei) tapatybei formuoti. Tai juolab ryšku kalbant apie aktą, nes matome pirma apnuogintą, tada aprengiamą kūną. Laikydamiesi tokio atskaitos taško, kitose fotografijose su audeklu irgi galime matyti tapatybės frag­mentus, gal net reikėtų sakyti, jog audeklu vis kitaip ginamasi nuo juodos fono erdvės visiško sociokultūrinio negatyvumo, vedančio į biologinį nuogumą. Audeklo saugoma tapatybė gana neapibrėžta, bet šįkart turbūt svarbesnis pats principas, kad įmanoma audeklu prisidengus apsisaugoti nuo įkūnyto kasdienio gyvenimo kontekstų visiško sunykimo.

Prakalbus apie tapatybę, galima plačiau aptarti ir viso ciklo ašį – sudvejinimo motyvą. Įdomu, jog moters antrininkė pasirodo keleriopai: kartais ji visai tokia pat ir nebeišeina atskirti, kuri pirma, kuri – ant­ra; kartais ji įsiliejusi į tamsą, išnykstanti, šmėkščiojanti; dar kitais kartais ji susiliejusi su švytėjimu, tarsi sprogdina juodąją erdvę. Iš to galima spręsti, kad antrinis kūnas pasirodo skirtingais laipsniais: dalinai absorbuotas tamsos, taigi žemesnio buvimo laipsnio, visiškai normaliai esantis, taigi lygiavertis pirminiam kūnui, ir švytintis, tad aukštesnio buvimo laipsnio. Vadinasi, kūnas ne šiaip vaizduojamas, bet ir verčiamas fikcija, o tai leidžia ieškoti bent jau asociatyvių siužeto užuomazgų. Regis, ciklo moteris protagonistė, atsidūrusi savotiškame „niekur“, susiduria su kitomis būtybėmis, kurios gali būti pamėkliškos ir grėsmingos, gali būti tokios pat kaip ji, lyg atspindys (ar tai nėra dar grėsmingiau?), ir gali švytėti antgamtiška migla, primenančia kai kurias G. Klimto faktūras.

Šitoks siužetas galėtų būti Dante’s „Pragaro“ pradžioje minimo selva oscura spekuliatyvioji versija: atsidūrus žaismingai suprojektuotoje tamsoje, aplink ima bruzdėti įsivaizduojamos fantastiškos figūros, lyg ir panašios į realią vaizduojamą moterį, lyg ir jau kitos prigimties. Ieškodami šiuolaikiškesnių sąšaukų, galėtume prisiminti menuose noriai eksploatuojamą paralelinės visatos / alternatyvios tik­rovės sampratą – ši alternatyva mūsų pasauliui turi iškreipti įprastines erdvės ir laiko kategorijas, galėtų siūlyti ir kitokias kūniško buvimo formas. Tad gal bežaisdami atsidūrėme išvirkščiojoje pasaulio pusėje?

Fotoreportažas iš parodos „Kūnas o šešėlis“ čia.