Donata Buivydė

Su menininku Vyteniu Buroku ir jo personalinės parodos „Pamušalai“ (veiks iki balandžio 22 d.) kuratoriumi Edgaru Gerasimovičiumi susitinkame „Drifts“ galerijoje ekspozicijos atidarymo išvakarėse.

 

 

Kaip gimė parodos idėja?

Vytenis Burokas. Pastaruoju metu rodžiau kitokio pobūdžio kūrinius ir tai, kad vėl pasirodau su piešiniais, dabar man yra svarbu asmeniškai, kaip tarpinis tam tikro laikotarpio apibendrinimas. Todėl ir parodos istoriją turbūt reikėtų pradėti iš toliau.

Dabar mano studijoje – kalnas piešinių, nors nepiešiau apie 10 metų. Taip susiklostė, kad studijų metais su bendramoksliais nusprendėme maištauti prieš visa, ką uoliai atidirbome meno mokyklose – įtikėjome, kad blogas tonas būtų tai tęsti, norėjome sąmoningai atsisakyti įgytų įgūdžių, manėme, kad turėtume konceptualizuoti savo kūrybą ir atsisakyti plastika grįstos raiškos – vadinome tai deskilling. Šitos nuostatos laikiausi ištikimai iki vieno nutikimo. Rengdamasis kitai personalinei parodai sugalvojau personažą. Tai buvo meno grupuotės narys, daugybę metų kūryboje nenaudojęs plastinės išraiškos priemonių. Galiausiai jis ištrūksta iš grupės ir išvyksta į sanatoriją („Sanatorija“ vadinosi ir paroda, pristatyta 2019 m. pavasarį). Ruošiantis parodai tam tikru metu nebeliko ribos, kur buvo personažo, o kur – mano paties noras grįžti prie piešimo, todėl tiesiog tęsiau. Dažnai ne vedamas kokios nors konkrečios idėjos, bet pats sau atsakydamas į klausimą, kaip piešinys yra iki kalbos ar būdamas psichofiziniu reiškiniu. Dažnai darau tokį pratimą: vieną piešinį improvizuoju, o antru bandau atkartoti pirmąjį, ir tai tampa kontroliuojamu veiksmu, kurio kilmė lieka improvizacija.

Pradėję kalbėtis su kuratoriumi Edgaru Gerasimovičiumi apie parodos galimybę vartėme piešinius ir radome nemažai animalistinių siužetų ir personažų – jų šįkart sąmoningai nusprendėme atsisakyti. Antropomorfiškumo parodoje likę tik atributai, lydintys kūną – iš čia ir nuoroda į „Pamušalus“: tai, kas nėra kūnas, bet ir ne visai rūbas, tarpinis sluoksnis, labiau susijęs su santykiu tarp dviejų medžiagų ir dažnu atveju – su trintimi. Šioje parodoje nemažai tokių atributų kaip šukuosena, kuri nėra plaukai, ar bateliai, kurie nėra kūno dalis, jie yra tarpininkai, susiję su nuolatinėmis žmogaus pastangomis priešintis gravitacijai. Tam tikru metu šie objektai tampa personifikacija: iš piešinių veikėjas ištrūko, liko menamas, efemeriškas – jis yra, bet matome tik jo pėdsakus. O tam tikros savybės gali būti atpažįstamos iš santykių tarp piešinyje esančių objektų: atsiranda priešpriešos, įtampos arba – priešingai – glaudumas ir susietumas.

Kodėl „Pamušalai“?

Edgaras Gerasimovičius. Pamušalai yra medžiagos tarpininkės, specialiai sukurtos nustatyti dviejų dalykų santykį. Kita vertus, šitoje parodoje pamušalai įgyja kitą reikšmę, reikalaujančią atlikti tam tikrą minties pratimą: įsivaizduoti, kad du žmonės ar daiktai tuoj susilies, tačiau neaišku, kaip tai įvyks – bet kuriuo atveju, energija prisiliečiant kuria formas. Todėl pamušalai parodoje reiškia niekada į vientisą plastinį pavidalą ir aiškų dviejų dalykų santykį nesusiformuojančią plastinę masę. Toks pavadinimas man pasirodė tinkamas dar ir todėl, kad turi ryšių su ankstesne Vytenio kūryba, kurioje daug eskiziškumo, jo piešiniai turi ambicijų tapti skulptūra, o skulptūros – piešiniu, jos labai takios, abiem šiems žanrams būdingas plastiškumas. Tik Vytenio kūryboje plastiškumas atsispindi ne per iki galo užbaigtą judesį piešinyje, bet yra labiau juntamas erdvėje – kūriniuose tik nuorodos, pagal jas judesį pratęsia pats žiūrovas.

Vytenio kūryboje ryškus ir animizmas. Pavyzdžiui, šukuosena, turinti dviprasmišką statusą: ji tarsi gyva skulptūra, nes nuolat auga, nepriklauso nuo mūsų, bet mes ją nešiojame ir ji vis pareikalauja suteikti jai formą. Arba batai su pentinais, kaip tam tikras išsilaisvinimo simbolis tiek formaliu, tiek turinio lygiu. Tokia animistinė gyvybė skulptūroje ir Vytenio piešiniuose dažnai tampa nejauki gražiosios estetinės kultūros požiūriu. Vaizdai ir forma reikalauja iš mūsų energijos, prašo su jais elgtis kaip su gyvais.

Visa paroda yra tam tikras piešinys: kūrinių tarpusavio santykiai kuria mažas dramas, pavyzdžiui, viena linija pratęsia kitą ar atsikartoja motyvai. Arba rėmai, dažnai uždarantys, izoliuojantys, išskiriantys kūrinį iš aplinkos, šioje parodoje buvo panaudoti ne visada – kai kurie darbai neturi rėmų ar išvis laisvai plevėsuoja.

Specialiai parodai buvo kurta tik dalis darbų, kiti – senesnės kūrybos. Kaip vyko atrankos procesas?

E. G. Pirma užduotis buvo išvengti personažo.

V. B. Parodoje nedominuoja ankstesni kūriniai: jų yra, tačiau didžioji dalis – nauji. Į vientisą visumą jie galėjo sulipti todėl, kad kūryboje yra atsikartojančių temų, gal netgi labiau nuojautų. Pavyzdžiui, pentinas, kuris per kūrybą keliauja kaip santykis su discipilina ir savitramda: jo tiesioginės paskirties jau nelikę, tačiau raitelis jį naudoja tramdyti sau pačiam ar kaip ženklą, stilistinį tropą.

Dėl tokių atsikartojimų nebuvo sunku rasti parodai tinkamą darbą, kurtą, pavyzdžiui, 2019 m., susisiejantį su darbais po metų ar dabartinių kūrinių. Bet vadovavomės ne tik išorinio panašumo motyvacija eksponuoti, o ir tam tikra tarp kūrinių besitęsiančia drama.

E. G. Iš esmės pasikliauta intuicija. Net kilo mintis, kad iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių dalykų nereikia vengti, priešingai, reikia įvesti jų dar daugiau, nes tai paradoksaliai parodo, kad kiekvienas pasirinkimas turi kontekstą, ir jis nėra akivaizdžiai matomas, bet visad egzistuoja. Turiu mintyje ir anksčiau gajų modernistinį įsivaizdavimą, kad menininkai kuria „iš niekur“, kad gali paimti ir vienu gestu ką nors sukurti. Dažniausiai šiam gestui įtakos turi įvairių įtakų ir savybių visuma, todėl norėjosi minėtą įsivaizdavimą šaržuoti, nes dažniausiai plastinė kūryba yra labai kultūriškai programuojamas dalykas. Bet gebėjimas įžvelgti čia reikšmę – jau atskiras gebėjimas, kurį, jei patys jo nelaviname, kas nors mums lavina už mus.

 

Kodėl jums svarbu tokį įsivaizdavimą šaržuoti?

E. G. Jis labai gajus, ypač populiariojoje kultūroje, ir yra absoliučiai neadekvatus.

V. B. Menininkui individualistui vaizdinys ateina ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus – nuolat grumiesi su kokiais nors išmoktais tropais, kultūrine įtaka, tam tikra įgyta edukacija.

Visą kūrybinį gyvenimą blaškausi tarp dviejų polių. Viena vertus, iš poreikio būti kolektyve ir bendruomeniško santykio ilgesio gimsta daug man svarbių meninių atradimų. Ir priešingai: norėdamas ką nors nuveikti, turi visiškai užsidaryti su savo kūrybos priemonėmis, įkūnyti idėjas medžiagoje. Jei tai įsivaizduotume kaip spektrą – norėdamas ką nors užfiksuoti visad sustoju tam tikrame spektro taške. Gradiente tarp rimtos medžiagos suvaldymo, monumentalaus skulptūriškumo ir visiško ištirpimo socialiniame gyvenime – būtent piešinys, kaip priemonė, man leidžia sustoti.

Dauguma man svarbių atradimų įvyko ne tiek užsidarius, kiek su bendraujant su bičiuliais. Pokalbiai lydi visą gyvenimą. Kartais ir kūriniai būna dedikuoti tam tikriems žmonėms, net jei adresatas niekada to ir nesužinos. Mat kūrybinio vykstant procesui tu diskutuoji – tai, kas buvo pradėta su draugais, tampa diskusijos tąsa kūryboje.

Vyteni, dažnai esate pristatomas kaip skulptorius...

V. B. Oi!

Kodėl?

V. B. Skulptūrinis mąstymas dažnai susijęs su tam tikrais erdvės parametrais, ir leisiu sau pasakyti, kad mano piešiniai yra skulptoriaus piešiniai. Tai nėra milimetrinis popierius su brėžiniu, paruoštu įgyvendinti, tačiau jie atitinkamai eksponuojami, atsižvelgiama į jų erdvinius santykius. Beje, parodoje įsiterpė vienas kitas nedidelis skulptūros objektas – tai tęsia piešiniuose užfiksuotą santykių, pamušalų temą.

Ar teisingai suprantu, kad jums nesvarbu griežtas nusistatymas dėl kūrybos formos – kur kas svarbiau idėja, o tik paskui ieškote tinkamiausio būdo jai įkūnyti?

V. B. Skulptūra ir net ją apibūdinantis žodis nurodo į užpildytus tūrius. Bet skulptūra jau seniai neapibrėžtas žanras, be to, efemeriška raiška telpa ir skulptūros tradicijoje: instaliacijos, performansai ir panašiai – jie tame lauke irgi veikia. Man atrodo, būdas, kuriuo grįžau prie piešinio, – tai ir yra mano santykis su skulptūra: nuolatinės grumtynės to, kas suvokiama kaip modernistinė skulptūrinė raiška; paieškos, kas yra objektas, ar jis pats daro poveikį, o gal poveikis – tik suvokėjo galvoje; taip pat tam tikri santykiai, ryšiai erdvėje tarp kūrinių.

Kaip nusprendžiate, kad darbas jau baigtas?

V. B. Nepiešiu vieno piešinio per daugelį sesijų – ne toks mano darbo metodas. Priešingai, pasiruošiu daug popieriaus, kad galėčiau daryti greitus psichofizinius veiksmus: kyla vaizdiniai, piešiu vieną po kito. Tuomet žiūriu – viename iš jų kažkas yra, tada pasiimu tai ir šiuo pagrindu plėtoju kitus piešinius. Vyksta nuolatinis redagavimas ir atranka. Dažniausiai ji nepriklauso nuo to, ar piešinys įtikinamai rodo, atspindi gerą techniką arba plastiką – tai labiau susiję su atsitiktinumu, dėl kurio atsiranda kūrybinis potencialas. Per tokią selekciją gimsta potemės, jas dėliojant sukuriama visuma. Ją matydamas galiu sakyti – čia baigta.

Rengiant parodą man patinka galvoti apie kūrinius kaip apie sakinio dalis. Ne visi žodžiai turi būti vien ištiktukai, tariami liepiamąja nuosaka ar paryškinti šūkiai ant transparanto – kartais sakinyje gali būti menamas veikėjas, nutylėjimas, kreipinys, pauzė. Todėl derinu piešinius tarpusavyje: jie yra baigti ir kiekvienas atskirai, bet esant tam tikram santykiui pradeda kurti tuos sakinius ar pastraipas. Dėl šios priežasties parodos kūriniai neturi pavadinimų.

Ar kurdamas keliate sau aiškų tikslą, ar apskritai svarbu jį įsivardyti?

V. B. Tikslas atsiranda, kai jau kuriame apibendrinimus, – tikslas yra taip eksponuoti kūrinius, kad tas sakinys suskambėtų. Piešdamas kaip tik stengiuosi tikslo neturėti, nes įvyksta paradoksas – kai imiesi nusistatyti tikslą, gali greitai pradėti kurti taikomojo pobūdžio kūrinius. Tuo nenoriu pasakyti, kad kūryba negali būti priemone siekiant tam tikrų tikslų, bet paties kūrimo metu, ypač plastinių menų, kūrybiškumas labiausiai atsipalaiduoja tuomet, kai dingsta „reikia“, kai nebėra spaudimo. Kūryba yra nuotykio žanras, kai leidiesi į paieškas, o ne eini žvalgytis jau pažįstamoje teritorijoje.

Kaip atrodo kūrėjo bei parodos kuratoriaus sinergija ir bendro darbo procesas?

V. B. Man atrodo, mūsų atveju Edgaras atpažino gestus, kurie kartais gali atrodyti hermetiški. Kai sutinki žmogų, kuris turi receptorius ir atpažįsta tuos gestus, iš jų geba kurti sau prasmingą istoriją, tada galime sutarti ir dėl derinių, kaip šalia gretinami kūriniai. Beveik neatsimenu situacijų, kad būtume ginčijęsi. Eksponavimo procesas vyksta sklandžiai, sutartinai ir kolegialiai, bet ne todėl, kad nesipriešinčiau ar neturėčiau ko pasiūlyti, o todėl, kad sutampa požiūriai, kaip galėtų būti eksponuojama.

E. G. Ne sykį sau leidau plačiais gestais Vyteniui sakyti, kas ir kaip turėtų būti, bet jis lygiai tokiais pačiais gestais sutikdavo su manimi arba ne. Galiu pridurti, kad visose parodose, ypač dviejų asmenų, kūriniai kuruoja ir tam tikrą dialogą tarp žmonių. Mažas impulsas gali kurti daug kitų spontaniškų normų, kai jau nežinai, kodėl darai, bet žinai, kad taip teisinga. Tai yra gebėjimas kalbėtis ir dalintis. Manau, žmonės labai gerai moka dalintis abstraktumu ir neapibrėžtumu, o menas moko visu tuo dalintis iš esmės. Menas tiek mikrolygmeniu, tiek konceptualiai parodo , jog yra daug dalykų, kuriuos vertiname būtent todėl, kad iki galo jų nesuprantame.

Kiek kuratorius daro įtaką kūrybai – ar jis yra tik galutinio rezultato vertintojas, ar kaip nors jį modifikuoja?

V. B. Kuratorius yra veidrodis, bet ne tas, rodantis tavo paties atspindį, o labiau tam tikru kampu atspindintis tavo kūrybą. Taip gali ją pamatyti per kito, patyrusio žmogaus, perspektyvą. Esu priverstas kitaip žiūrėti į savo kūrinius, pamatau daug aspektų, kurių pats neprojektavau, bet kuriuos vėliau galbūt atpažįsta kiti žmonės.

Aišku, kad tai yra pokalbis. Be abejo, ne tik redakcija, bet ir selekcija būtų kitokia, jei pats vienašališkai nutarčiau, kaip atrodys paroda, – manau, tokiu atveju ji taptų gerokai eklektiškesnė. Parodų rengimas yra nuostabi galimybė susitikti ir kalbėti apie kūrinius, būtent todėl ir norisi jas rengti, nes man svarbūs šie susitikimai ir pokalbiai – juk tai mainai. Atlieku neverbalinį gestą, o kitas žmogus į jį žiūrėdamas gali atsakyti, pavyzdžiui, žodžiu. Pateikiu pasiūlymą abstrakcijos lygmenyje ir tada mes kalbame apie tos abstrakcijos generuojamus vaizdinius ar turinį, sąsajas su meno istorija ar referencijas.

Edgarai, o kodėl svarbu tau?

E. G.. Sąlyginai autonomiškas kūrybos laukas turi galią, o menininkai turi privilegiją priešintis tvarkai, kuri šiaip yra mūsų kasdienybės dalis. Kaip jie tą daro – įvardyti sunku, bet, manau, kiekvienas, susidūręs su menu ir jo sujaudintas, žino, kad tai egzistuoja. Man visad atrodė, jog menininkai kuria alternatyvas mūsų jutiminiams įpročiams, mąstymui, o kuratoriaus tikslas yra pratęsti ir šiek tiek paredaguoti, kontekstualizuoti, kas yra ta alternatyva. Tam reikia tiek redaktoriaus gebėjimų, tiek gebėjimo aiškiai formuluoti ir išversti neaiškius dalykus į žodžius. Tokiame darbe labai daug dramos ir tai mane jaudina.

Donata Buivydė – tekstų autorė, komunikacijos specialistė, vizualiųjų ir scenos menų mylėtoja.

Menininkas Vytenis Burokas ir kuratorius Edgaras Gerasimovičius. Deinoros Rudėnaitės nuotrauka.

V. Buroko paroda „Pamušalai“ „Drifts“ galerijoje. Vaidos Jonušytės nuotraukos.