Rokas Morkūnas. Kaip aš fotografavau Valdą Papievį

Su Valdu Papieviu susipažinau 2017-ųjų pavasarį, kai teko fotografuoti jo portretų ciklą. Beveik nieko apie jį nežinojau. Iš tėvų buvau girdėjęs, kad dar sovietiniais laikais VU lituanistai leido neoficialų humoristinį leidinį „Literatūrinė gazieta“ ir kad jau tada joje buvo skiltis, kurią rengdavo neva „korespondentas iš Paryžiaus“ V. Papievis. Aišku, tuomet tai buvo tik pokštas, bet likimas ėmė ir pavertė jį realybe – dabar jis iš tikrųjų gyvena ir dirba Paryžiuje. (Beje, juokai juokais, bet pradedu galvoti, jog su panašiais pokštais turbūt reikia būti atsargiam, nes ir aš pats pirmoje klasėje, kai turėjome parašyti, kur save įsivaizduoji suaugęs, nieko negalvodomas parašiau „Paryžiuje su mylima moterim“ ir, kad ir kaip keista, nors mokykloje mokiausi ne prancūzų, o anglų, dabar studijuoju ne kur kitur, o Paryžiuje, tik mylimos moters vis dar ieškau...)

Roko Morkūno nuotraukos

Skaitydamas V. Papievio „Odilę“, labai greitai pajutau, jog knygoje esama kažko labai tikro, autentiško ir amžino – it geroje fotografijoje. Šio autoriaus rašymas man apskritai kartais primena vadinamųjų gatvės fotografų darbus – daug improvizacijos, spontaniškumo, iš pirmo žvilgsnio banalių kasdienybės scenų, kuriose, atrodo nieko nevyksta, bet kurias subjektyvus autoriaus žvilgsnis ir jo potyriai paverčia kažkuo originaliu ir prasmingu. Kažin kuriame interviu V. Papievis yra sakęs, kad, prieš pradėdamas rašyti, neturi aiškaus vaizdo, kaip klostysis visa fabula ir kokia bus pabaiga, ir apskritai iš anksto nežino, kur rašymas nuves. Kiekvienas kūrinys – tarsi tam tikras siurprizas. Čia irgi randu daug sąlyčio taškų su fotografinės kūrybos procesu. Žinoma, V. Papievio romanai ir apsakymai labai išsiskiria ir nepaprastai savitu ir atpažįstamu kalbiniu braižu bei unikalia sakinių ritmika, tačiau tuo pat metu jo kūriniai atrodo labai vizualūs ar kinematografiški – nežinau, ar rašytojui tai skamba kaip komplimentas – bet, fotografo akimis žiūrint, labai didelį įspūdį daro jo, kaip gyvenimo ir žmonių stebėtojo, žvilgsnio aštrumas bei subtilumas, pavyzdžiui, „Odilėje“ aprašomų personažų gestai, žvilgsniai, nutylėjimai, mimika skaitytojui papasakoja apie juos be galo daug. Man regis, V. Papievis dažnai žiūri ten, kur tikriausiai žiūrėtų kino operatorius arba fotografas. Tas vizualus apčiuopiamumas stiprina romano įtaigumą. Paprastas pavyzdys – šią vasarą mano 90 metų močiutė „Odilę“ perskaitė per 2 dienas. Tiesiog negalėjo atsitraukti. Ji visą gyvenimą labai norėjo nuvažiuoti į Paryžių, bet iki šiol taip ir nepavyko. Perskaičiusi romaną, pasakė: „Galų gale pabuvau Paryžiuje.“ Paryžiaus atmosfera knygoje iš tikrųjų labai įtaigi ir paveiki. Turbūt neatsitiktinai knygos ekranizavimu jau susidomėjo ir kai kurie režisieriai.

Daug atgarsių manyje sukelia V. Papievio mintis apie žmogui skirtą laiką ir „tinginystės palaimos būsenas“, apie tai, kaip svarbu sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti, o ne beatodairiškai bėgti, nes taip gali prabėgti ir pro savo paties gyvenimą, vienintelį ir nepakartojamą. Jeigu teisingai suprantu rašytojo mintį, ta palaiminga tinginystė – tiesiausias kelias į save patį ir į tą būseną, kuomet žmogus geriausiai gali suprasti, kas jam iš tikrųjų patinka, kas jį iš tikrųjų „veža“, kas suteikia laimės ir galų gale taip atranda tikrąjį, nesumeluotą save, o ne tą, kuris pasislėpęs po konvencijų ir visuomenės peršamų stereotipų kauke. Toks atviras dialogas su savimi tikriausiai ir yra teisingiausias kelias į tikrąją kūrybinę tapatybę, kad ir kokia būtų veiklos sritis – literatūra, vaizduojamieji menai, muzika, fotografija ar kas kita.