Beata Baublinskienė. Žvaigždė – moteriškosios giminės

22-asis Vilniaus festivalis buvo skirtas atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui. Proga istorinė, o festivalio pavidalas, turinys – modernus, atspindintis dabarties tendencijas. Viena jų – vis ryškesnis moterų vaidmuo Lietuvos kultūroje ir visuomenėje. Čia būtų galima pateikti klasikinį pavyzdį, kad turime moterį prezidentę, bet ir pačioje festivalį organizuojančioje institucijoje, Nacionalinėje filharmonijoje, pirmu smuiku taip pat griežia moteris.
Birželio 3–19 d. vykusiame Vilniaus festivalyje iš aštuonių koncertų šešiuose karaliavo moterys menininkės: jos buvo pagrindinės arba vienos iš pagrindinių renginių žvaigždžių. Visų pirma ryškios Lietuvos meno ambasadorės: aksominis mecosopranas Violeta Urmana, birželio 9 d. surengusi „Šimtmečio rečitalį“, pianistė Mūza Rubackytė, birželio 11 d. festivalyje skambinusi su kvartetu „Mettis“, kompozitorė Raminta Šerkšnytė, kurios „Saulėlydžio ir aušros giesmes“ birželio 14 d. dirigavo kylanti dirigavimo žvaigždė Giedrė Šlekytė, ir birželio 17 d. koncertą surengęs moterų giesmininkių ansamblis „Graces & Voices“. Tarp kviestinių užsienio žvaigždžių pirmo ryškumo atlikėjos – taip pat moterys: pradžios koncerte birželio 3 d. pasirodė koloratūriniu mecosopranu dainuojanti Vivica Genaux (JAV), o festivalį su Vienos filharmonijos orkestru vainikavo operos megažvaigždė Elyna Garanča (Latvija).
Žvaigždė – moteriškos giminės daiktavardis, kurio prasmių įsikūnijimai festivaliui suteikė išties patrauk­laus ir paprastiems mirtingiesiems visai pasiekiamo spindesio.
Vilniaus festivalį ne visai įprastai pradėjo baroko muzikos koncertas „Du genijai Italijoje“ (birželio 3 d.). Čia skambėjo Georgo Friedricho Händelio ir Alessandro Scarlatti operų fragmentai ir instrumentiniai kūriniai. Iki šiol barokinė muzika Vilniaus festivalyje dažniau užimdavo tam tikros stilistinės egzotikos vietą – koncertas būdavo rengiamas festivalio programos vidury. Iškelti į atidarymo vietą šios stilistikos renginį greičiausiai paskatino solistė – koloratūrinis sopranas Vivica Genaux (JAV). Pasirodžiusi su smuikininko Thibault Noally vadovaujamu baroko muzikos orkestru iš Prancūzijos „Les Accents“, V. Genaux pademonstravo pavydėtiną balso valdymo meną ir leido iš arti patirti barokinio vokalo skonį. Taigi balsas neturi būti didelis, stiprus, tačiau būtinai – paslankus ir labai techniškas. Ir, žinoma, savo spalva, maloniu skambesiu turėtų glostyti klausytojo ausį. Antrasis koncertas „Muzikinė brolystė“ (birželio 5 d.), kuriame griežė Lietuvos kamerinis orkestras ir skambino žavių brolių pianistų Lucaso ir Arthuro Jussenų duetas iš Olandijos, buvo skirtas įprastesnės klasikos gerbėjams. Publikos dėmesio vakaras tikrai nepritrūko, nors koncertas vyko antradienį, o vietoje planuoto atlikti Algirdo Martinaičio koncerto smuikui „Trijų mart komedijų sezonas“ nuskambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 5 A-dur. Šį kūrinį LKO meno vadovas, smuikininkas Sergejus Krylovas atliko, žinoma, puikiai, o kuluaruose paaiškino, kad dėl ligos nespėjo parengti A. Martinaičio kūrinio taip, kaip, jo manymu, derėtų, ir pusfabrikačio nešti į sceną nesinorėjo. Rečiau skambančios muzikos ištroškusieji turėjo būti pamaloninti Arvo Pärto subtiliojo kūrinio „Fratres“ smuikui, styginių orkestrui ir perkusijai atlikimu, tačiau iš esmės koncertas buvo skirtas tauriajai Vienos klasikai. Antroje vakaro dalyje Josepho Haydno Simfoniją Nr. 59 A-dur („Ugnis“) pasigėrėtinai pagriežė Modesto Pitrėno diriguojamas LKO, o tuomet atėjo laikas vakaro žvaigždėms – brolių Jussenų fortepijoniniam duetui. Jie skambino W. A. Mozarto Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui Nr. 10 Es-dur, kurį 23-ejų kompozitorius 1779 m. sukūrė sau ir seseriai Nanerlei. Be abejo, 25-erių Lucaso ir 21-erių Arthuro duetas sužavėjo publiką ne tik technišku, meistrišku skambinimu, bet ir jaunatviškumu. Beje, jiedu dar būdami vaikai grojo Amsterdamo „Concertgebouw“ scenoje su Olandijos radijo kameriniu orkestru, o šiandien koncertuoja visame pasaulyje su Londono kameriniu, Honkongo filharmonijos, Dalaso, Diuseldorfo, Šanchajaus simfoniniais ir kt. orkestrais, yra pasirašę sutartį su „Deutsche Grammophon“ įrašų kompanija.
Birželio 7 d. festivalyje įvyko, sakyčiau, politiškai bene svarbiausias koncertas „Abi vandenyno pusės“, turbūt labiausiai atitikęs dedikaciją 100-mečiui. Koncertas turėjo ypatingą misiją – sugrąžinti į dabartį užmirštus vardus, nutylėtą ir / arba nepakankamai įvertintą muziką. JAV gyvenančio lietuvių pianisto Gabrieliaus Aleknos (besidominčio vieno iš išeivių Vytauto Bacevičiaus muzika) ir muzikologo Lino Paulauskio sudarytoje programoje skambėjo išeivių kompozitorių kūriniai. Be G. Aleknos, juos atliko jaunosios kartos ir daugiausia užsienyje gyvenantys atlikėjai Onutė Gražinytė (fortepijonas), Justina Auškelytė (smuikas), Dovilė Kazonaitė (sopranas) ir Modestas Sedlevičius (baritonas). Taip pat grojo Valstybinis Vilniaus kvartetas ir Kristupo medinių pučiamųjų ansamblis.
Programa buvo galbūt perdėm marga, tačiau vykusiai perteikė laiko – daugiausia XX a. vidurio – dvasią. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo daug miniatiūrų: Vlado Jakubėno daina „Gėlės iš šieno“ (Kazio Binkio ž., 1924, atl. D. Kazonaitė ir O. Gražinytė), „Melodija-legenda“ smuikui ir fortepijonui (1931, atl. J. Auškelytė ir G. Alekna), Kazimiero Viktoro Banaičio dainos „Obelų žiedai“ (Kazio Binkio ž., atl. D. Kazonaitė ir O. Gražinytė), „Atsiminimas“ (Kleopo Jurgelionio ž., 1944, atl. M. Sedlevičius ir G. Alek­na), Juliaus Gaidelio „Be tėvynės“ (1946) smuikui ir fortepijonui (atl. J. Auškelytė ir G. Alekna). Ir tik pirmosios dalies pabaigoje išgirdome stambesnės formos J. Gaidelio Kvintetą pučiamiesiems (1956), kurį interpretavo Kristupo medinių pučiamųjų kvintetas. Vis dėlto būtent šis kūrinys sukėlė abejonių – jis ganėtinai prailgo, nepasirodė itin įdomus.
Antroji koncerto dalis buvo sudėliota stambesniais programiniais potėpiais. G. Alekna skambino V. Bacevičiaus „Poème“ Nr. 4 (1929) ir „Dance Fantastic“ (1954), Valstybinis Vilniaus kvartetas griežė Jeronimo Kačinsko Styginių kvartetą Nr. 3 (1993), o Modestas Sedlevičius, akompanuojant G. Aleknai, atliko šio kompozitoriaus „Tris dainas“ (lietuvių liaudies ž., 1989). Galiausiai G. Alekna ir O. Gražinytė paskambino V. Bacevičiaus „Septième mot“ (1966) dviem fortepijonams.
Reikia pripažinti, labai atidus jaunosios kartos atlikėjų požiūris į išeivių muziką, kurią dažnai suvokiame kaip „privalomą“ istorinį bagažą, suteikė interpretacijoms ir pačiam šios muzikos įvaizdžiui gaivumo, vertės. Vis dėlto reikėtų pastebėti, kad festivalio organizatorių deklaruojamas siekis prikelti išeivių muziką (tai antrasis toks didesnis bandymas po 1989 m. Filharmonijos organizuoto festivalio „Sugrįžimai“), visiškai priklauso nuo pačios Filharmonijos pastangų. Tarkime, jau kitą sezoną galima būtų surengti J. Kačinsko ar V. Jakubėno dainų rečitalį, pakvietus Vilniaus festivalio koncerte puikiai pasirodžiusį jaunąjį baritoną M. Sedlevičių.
Koncertas „Šimtmečio rečitalis“ – viena iš solidžiųjų, o ir, nepabijokime to žodžio, glamūrinių festivalio viršūnių. Daugelio melomanų mylima operos lakštingala V. Urmana atliko vokiškųjų dainų rečitalį. Solistei talkino Zalcburgo Mozarteumo menų universitete jau daugelį metų dirbanti šio žanro žinovė pianistė Gaiva Bandzinaitė.
Programa buvo sudaryta iš rečiau atliekamų Franzo Schuberto ir Richardo Strausso dainų. Pirmoje dalyje skambėjo devynios F. Schuberto dainos: subtiliai perteiktos „Naktis miške“, „Krūmokšniai“ (abi pagal F. Schlegelio ž.), „Gėlių skausmas“ (J. G. von Majlátho ž.), „Erlafo ežeras“, „Vėjyje“, „Žvaigždėtos naktys“ (J. Mayrhoferio ž.), „Vakaro paveikslai“ (J. P. Silberto ž.), beveik teatrališka mizanscena virtusi „Neūžauga“ (M. von Collino ž.) ir iškilminga, lyg himnas atlikta „Visagalis“ (J. L. Pyrkerio ž.).
Antroje koncerto dalyje Richardo Strausso dainos pareikalavo ryškesnės ekspresijos. Čia skambėjo nuo kompozitoriaus jaunystės metais (1886–1888) sukurtų „Ditirambas kančiai“, „Nuostabios, tačiau šaltos žvaigždės danguje“, „Žiemos naktis“, „Iš liūdesio dainų“ (visos pagal A. F. Schacko ž.) iki amžių sandūroje sukomponuotų „Išsilaisvinimas“ (R. Dehmelio ž.), „Tavo mėlynos akys“ (H. Heine’s ž.), „Malda žiemą“ (K. Henckellio ž.), „Pastogė nuo audros ir lietaus“ (F. Rückerto ž.), „Miela vizija“ (O. J. Bierbaumo ž.). O 1918 m. datuojamas „Blogas oras“ (H. Heine’s ž.) muzikos kalba ir beveik ekpresionistine vokalo raiška mus perkėlė vos ne į modernizmo amžių. Į XX a., tik visai kitokį, lietuvišką, nukėlė ir vienas iš V. Urmanos atliktų bisų – Juozo Gruodžio išplėtota liaudies daina „Oi, ant kalno, ant aukštojo“ („Ulijona“). Tai buvo jautru ir sava.
Kaip vieną iš festivalio viršūnių išskirčiau ir Mūzos Rubackytės koncertą „Nuo aukštų bokštų“. Nors pianistė pasirodė tik dviejuose iš keturių programos kūrinių ir ne kaip solistė, bet kaip ansamblio dalyvė, būtent Mūza buvo tos programos siela. Tai bendras su styginių kvartetu „Mettis“ (Kostas Tumosa, Bernardas Petrauskas, Karolis Rudokas, Rokas Vaitkevičius) projektas, kuris prieš pasirodymą Vilniaus festivalyje atliktas ir Paryžiuje, „Invalidų rūmuose“, taigi – gana reprezentatyvus. Programoje – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Styginių kvartetas c-moll, Ferenco Liszto „Malédic­tion“ („Prakeikimas“) fortepijonui ir styginiams (prie atlikėjų prisijungė kontrabosininkas Donatas Bagurskas), J. Haydno Styginių kvartetas Nr. 53 D-dur („Vieversys“) ir Louis Vierne’o Kvintetas fortepijonui ir styginiams c-moll (1918). Būtent pastarasis kūrinys man padarė stipriausia įspūdį, viena vertus, savo šviežumu – šios muzikos nesame girdėję, kita vertus, regis, per visą koncertą akumuliuota atlikėjiška interpretacine įtampa. Tai nereiškia, kad M. K. Čiurlionio ar J. Haydno kūriniai, kuriuose „Mettis“ kvartetas pademonstravo aukštą meistrystę, skambėjo neįdomiai, ar F. Liszto – kaip „firminio“ M. Rubackytės kompozitoriaus – opusas pristigo išraiškingumo. Anaiptol! Tačiau mums pristatytas nežinomo prancūzų kompozitoriaus L. Vierne’o opusas byloja ir apie M. Rubackytės, kaip, manau, vienos iš šios programos sudarytojų, skonį, drąsą ir smalsumą: ji neapsiriboja jau jos „įgrotais“ kompozitoriais, šalia žinomų kūrinių dažnai iškyla opusai iš naujai atrandamo repertuaro. Tad, manau, M. Rubackytei pelnytai liepos 6-ąją buvo įsegtas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius.
Koncerte „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ pagrindinis dėmesys vėl buvo sutelktas į moteris menininkes. Nors pirmoje koncerto dalyje mūsų fortepijoninės scenos intelektualas, charizmatiškasis pianistas Andrius Žlabys skambino garsiojo dabarties dirigento ir kompozitoriaus Esos-Pekkos Saloneno Koncertą fortepijonui ir orkestrui (2007), būtent antroje koncerto dalyje atlikta Ramintos Šerkšnytės kantata-oratorija „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ (2007) pagal Rabindranato Tagore’s tekstus buvo pagrindinis vakaro traukos taškas. Juolab kad Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo kylanti tarptautinėje arenoje Giedrė Šlekytė. Jaunoji maestra pasirodė kaip itin jautri orkestro vedlė, kita vertus, kūrinio garsinės visumos auginimas iki didingumu pribloškiančio skambesio (R. Šeršknytės partitūra turi tokios potencijos) irgi yra dirigentės stichija. Tik akustinis balansas tarp orkestro, choro (dainavo „Jauna muzika“) ir solistų buvo pastarųjų nenaudai. Labai gerai girdėjosi mūsų jaunesniosios kartos aksominis mecosopranas Justina Gringytė, tačiau sopranas Lina Dambrauskaitė, o ypač tenoras Tomas Pavilionis ir bosas baritonas Nerijus Masevičius buvo gožiami orkestro. Visumą papildė Rimo Sakalausko vaizdo projekcijos. Išsprendus akustinius atlikimo nesklandumus, R. Šerkšnytės kūrinys vertas platesnės sklaidos.
Birželio 17-ąją, sekmadienio vakarą, Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje vyko gana neįprastas Vilniaus festivaliui koncertas „Sakrališkas laikas“ su merginų giedotojų ansamblių „Graces & Voices“. Nemokamas koncertas bažnyčioje netikėtai ir gražiai praplėtė festivalio teminius ir žanrinius rėmus. Lietuvės Adrijos Čepaitės ir Austrijoje gyvenančios Antaninos Kalechyts vadovaujamas tarptautinis moterų giedotojų ansamblis pateikė grigališkojo choralo pagrindu sudarytą programą, kurioje taip pat skambėjo ankstyvojo daugiabalsumo ir šiuolaikiniai kūriniai. Pastarieji – Wolframo Wagnerio „In praeteritis“, ortodoksų muzikos skambesio prisodrintas ir bene įtaigiausiai iš šiuolaikinių kūrinių nuskambėjęs Petroso Moraitis „Kairos“ bei Vytauto Miškinio „When I concider“. Vienbalsis viduramžių giedojimas  – grigališkasis choralas, nepaisant regimo vienodumo, gali būti atliekamas labai įvairiomis manieromis. „Graces & Voices“ turi savitą, greičiausiai iš Austrijos, Graco, kur mokėsi abi ansamblio vadovės, atsivežtą manierą, kuri šiek tiek skiriasi nuo takesnės ir ramesnės lietuviškosios. Pastaroji po 1989 m. atgimusio susidomėjimo grigališkuoju choralu labiau remiasi prancūzų Solemo vienuolyne puoselėjama tradicija. Tačiau kad ir kokia maniera būtų giedamas choralas, ypač natūralioje šiam žanrui bažnyčios erdvėje, išties sukuria sakrališko laiko pojūtį. Merginų giedojimą papildė tarp kūrinių kartais skaitovo įterpiami mąstymai pagal giesmių temas, tačiau skaitymai netrukdė, visuma atrodė gana organiška.
Na, ir vyšnia ant pyrago – Vienos filharmonijos orkestro ir latvių mecosoprano E. Garančos koncertas birželio 19 d. LNOBT. Nuo 1842 m. gyvuojantis orkestras, diriguojamas jaunesniosios kartos venesueliečių dirigento Rafaelio Payare’s, atliko Ludwigo van Beethoveno uvertiūrą „Leonora“ Nr. 3, drauge su E. Garanča – Gustavo Mahlerio dainas bei antroje koncerto dalyje Bélos Bartóko Koncertą orkestrui. Kūriniai, atlikti chronologine tvarka, atstovavo XIX a. pradžios, XIX–XX a. sandūros ir XX a. vidurio muzikai. Žinoma, visi labiausiai laukė E. Garančos pasirodymo. Ji dainavo pačią Vienos fin de siècle muzikinę dvasią įkūnijančias G. Mahlerio Penkias dainas pagal Friedricho Rückerto eiles (1901–1904) ir „Urlicht“ („Pirmapradė šviesa“, 1893) – kaip atskirą dalį, kompozitoriaus įtrauktą į jo Antrąją simfoniją. E. Garanča pademonstravo aukštąjį vokalinį ir interpretacinį pilotažą. Dainos buvo perteiktos su ypatinga vidine rimtimi, tobulai niuansuojant sodrų suvaldytą balsą, o ypatingasis dainininkės akompaniatorius – Vienos filharmonijos orkestras – žėrėjo visomis instrumentinių grupių spalvomis.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad Vilniaus festivalis šį kartą pasiūlė išties plačią programą skirtingų skonių ir galimybių publikai. Be koncertų su brangiais bilietais, buvo ir nemokamas renginys. Manyčiau, tokios linijos vertėtų laikytis ir toliau.