Ar atsimenate savo pirmąją plaukimo pamoką? Ar ji buvo smagi, o gal bauginanti ir išliekanti atmintyje kaip viso būsimo gyvenimo metafora? Plaukimas, kaip ir kūryba, kartais gali atrodyti kaip gąsdinantis panirimas į nežinomybę, gylį, iš kurio grįžti ne taip jau ir lengva. Pasinerti į skulptoriaus Algirdo Boso kūrybinį vandenyną KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) kovo 3–26 d. kviečia menininko retrospektyvinė paroda „Plaukikas“. Parodą rengia VšĮ Klaipėdos dailininkų fondas ir Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Centrinėje parodos dalyje – 1976 m. sukurto ir prieš keletą metų nevykusiai demontuoto bareljefo „Plaukikas“ instaliacija, kalbanti dabar ypač aktualiomis temomis – apie (ne)saugomą skulptūrinį palikimą, užmarštį, (ne)pagarbą menui ir kultūrinės politikos valios stoką. Nuimtas nuo „pjedestalo“ (Klaipėdos baseino fasado), pažemintas ir sandėliuojamas garažų masyve, iš jo laikinai išgelbstimas ir grąžinamas į meno erdvę kūrinys tarsi atkartoja mitologinių didvyrių kelią, kai, pasiekę aukščiausią gebėjimų įgyvendinimo, tačiau sykiu puikybės ir išdidumo tašką, jie likimo nubaudžiami ir išbandomi ugnimi. Tai pavyzdys, kaip meno kūriniai gali tapti simboliais, atspindinčiais mūsų laiko moralinę ir politinę padėtį. „Ars longa, vita brevis“ („Menas ilgas, gyvenimas trumpaamžiss“) turėtų reikšti meno ir kultūros ilgaamžiškumą ir svarbą, bet A. Boso atveju turbūt labiau tiktų šią frazę apversti aukštyn kojomis: „Vita artificis longa est, ars brevis“ („Menininko gyvenimas ilgas, menas trumpas“). Garbingo amžiaus sulaukęs menininkas, nelaimei, priverstas su visu patosu, bejėgiškumu ir sielvartu stebėti savo kūrinių egzistencinį nyksmą, kurio nesustabdo nesuskaičiuojamos peticijos, oficialūs raštai ir kreipimaisi į aukštesnes instancijas.

 

Algirdas Bosas. „Plaukikas“, 1976–1977, virinta vario skarda, 500 × 500 × 75 cm (architektas R. Lajus). Domo Rimeikos nuotrauka

 

Titanas „Plaukikas“ išvarytas iš retorinio olimpo nardo tarp mūsų – surištomis rankomis ir kojomis asocijuojasi su nukryžiuotuoju ar dievų nubaustu Prometėju. Tai gali būti interpretuojama kaip simbolinė skulptūros ekshumacija arba kritiška pozicija dėl jos prasmės ir vertės visuomenėje kvestionavimo. Kartu ir atskaitos taškas suvokiant, kaip vertiname ir prižiūrime meno kūrinius, arba net mūsų reakcija į simbolinį skulptoriaus ir visuomenės susitarimą užtikrinti viešosioms erdvėms skirto kūrinio orumo aurą, neginčijamą pirmenybę vertų išsaugoti objektų sąraše ir sulaužytą susitarimą. Iš tikrųjų kiekvienas skulptūrinis objektas turi savo gyvenimą, likimą. Suaugę su architektūra, jie tampa praeivių psichologinės segregacijos aukomis, t. y. išnyksta dar būdami čia fiziškai. Tai tapo viena iš šiuolaikinių skulptūros viešosiose erdvėse dialektinių dilemų. Jei sutartume, kad skulptūrų estetinis autonomiškumas ir reikšmingumas atgytų jas atskyrus nuo urbanistinio peizažo – tiek fiziškai, tiek psichologiškai, būtų galima teigti, kad skulptūra galėtų atgauti prasmę tik išlaisvinta iš jai nustatytų ribų.

Dėl sunaikinimo rizikos iš skulptūros dingsta visi seni „meno objekto“ atgarsiai ir potekstės. Savo įprastoje vietoje skulptūriniai objektai funkcionuoja taip kasdieniškai, kaip kelio ženklai ar vandentiekio hidrantai. Tam tikra prasme skulptorius, parodos kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė bei architektas Vladas Balsys kviečia lankytojus pamiršti buvusią bareljefo vietą ir susitelkti tik į patį kūrinį – jo plastiką, užmojį ir vietą meno istorijoje. Iš statybinėms atliekoms skirto konteinerio į KKKC Parodų rūmus atkeliavęs „Plaukikas“ tarsi grįžta į savo tikrąją vietą – gal kiek drąsu taip teigti, bet niekada jis neatrodys taip įspūdingai kaip ekspozicinėje erdvėje, nes čia ir yra skulptūros gimtasis kontekstas, kuriame ji gali pasiekti didžiausią reikšmių ir vizualumo potencialą. Tokia prielaida nepasmerkia kūrinio, tik parodo, kaip jis gali būti vertinamas skirtingose erdvėse. Tiesa, yra vilčių, kad Klaipėdos miesto savivaldybė pasirūpins kūrinio restauracija ir sumontavimu ant naujojo Klaipėdos baseino pastato fasado, tad ne viskas taip niūru.

Vienas A. Boso kūrinys buvo netinkamai demontuotas, o kitas – taip niekad ir nesumontuotas. Ilga ir paini dar 1990 m. sukurto bronzinio bareljefo-pano „Dialogas“, kuris turėjo atsidurti ant Klaipėdos dramos teatro fasado, istorija ne kartą nuskambėjo spaudoje, tačiau, atrodo, „Dialogui“ buvo lemta nutilti. 56 kv. metrų ploto bronzos bareljefo, sveriančio apie 10 tonų, sumontavimui iškilo kliūčių ir nepanašu, kad jos kada nors bus įveiktos. Lietuvoje, matyt, nėra analogų, kad tokio dydžio ir vertės meno kūrinys taip ilgai neišvystų dienos šviesos. Nors iš 50 masyvių bronzos plokščių su sparnuotų mūzų ir pegasų atvaizdais parodoje eksponuojamos tik 6, žiūrovai gali susidaryti bend­rą ambicingo projekto vaizdą – energingos įstrižainės, iškilminga ritmika, plastikos poetika griežtomis formomis kuria elegantišką monumentalumą. Nenuneigdami kūrinio meninės vertės vis dėlto turime pripažinti, kad atsukti laiko negalime ir puikiai 9 dešimt­mečio skulptūrinės tradicijos dvasiai atstovaujančio kūrinio dabar viešosiose erdvėse negalėtume įkurdinti be tam tikro aktualizavimo, meninių intervencijų ar partnerysčių su jaunosios kartos menininkais.

Kiek netradicinis parodos rengėjų sprendimas rodyti ir retai minimą skulptorių darbo pusę – A. Boso sukurtų antkapinių paminklų fotografijas – nustebina meistriškais dizaino sprendimais, kurie derėtų ir skulptūrų parkuose, ir meno galerijose. Kapinių vizualinė kultūra dažnai vertinama nevienareikšmiškai, tačiau jos raida ir tendencijos lygiagrečios skulptūros vystymuisi, o sovietmečiu neretai būdavo ir menininkų saviraiškos užuovėja, kurioje nepasiekdavo partiniai cenzoriai. Galiausiai, tai ir žmogaus gyvenimo įskulptūrinimas – amžinybės ir nebūties susidūrimo akimirką ypač išryškėjantis poreikis palikti po savęs apčiuopiamus buvimo pėdsakus, iš pasąmonės ateinantis noras įsikūnyti į patvarią materiją. Stebėtina, tačiau ir šie įsitvirtinimo fiziniame pasaulyje bandymai kartais būna bergždi – laikas negailestingas mediniams paminklams, pjedestalai dingsta, paminklai nugvelbiami.

Paroda „Plaukikas“ padeda suprasti, kad kūryba yra procesas, reikalaujantis nuolatinio tobulėjimo ir vystymosi, o jo rezultatus ne visada lengva numatyti. Kartais kūrinys prie galutinio savo varianto priartėja daugiau nei po 40 metų – patyręs drastiškas intervencijas, barbarišką elgesį, vandalizmą ir paveiktas oro sąlygų. Parodoje eksponuojamoje dokumentinėje operatoriaus Gintauto Beržinsko medžiagoje užfiksuotas ne tik sudėtingas 5 metrų bareljefo „Plaukikas“ atvežimas ir užnešimas į antrą parodų rūmų aukštą, bet ir skulptoriaus veik tėviškas prisilietimas prie kūrinio. Žiūrėdamas į savo darbą, sukurtą prieš daugelį metų, menininkas gali tarsi susitikti su praeities savimi – jaunu skulptoriumi, kuriam gyvenimas dar prieš akis. Tokia patirtis gali būti itin prasminga, žadinti stiprias emocijas, nes menininkas turi progą stoti į akistatą su savo ankstesnėmis idėjomis, įvertinti savo pažangą ir kūrybinį kelią laikui bėgant.

Kai diskutuojame apie skulptūrų išsaugojimą, būtų gerai turėti omenyje ne tik jų materialinę vertę, bet ir simbolinę reikšmę, kurią gal net labiau verta išsaugoti. Po retrospektyvinės parodos dalis kūrinių grįš pas autorių, kolekcininkus, muziejus, kita dalis, deja, vėl bus užkonservuojama nuo meno nutolusiose vietose – sandėliuose ir garažuose. Tačiau būtent šie kūriniai, savotiški menininko „sūnūs palaidūnai“ ir jų prob­lematika, o ne (kad ir kokios subtilios ir meistriškos būtų) bronzinių mažosios plastikos, auksinių medalių ir raudonmedžio skulptūrų tvarkingos ekspozicijos kūrėją padaro ypač įdomų visuomenei ir dailėtyrininkams. Autoriui ir bendruomenei jautrios bei skaudžios temos skatina visuomenę būti sąmoningesnę ir dalyvauti išsaugant kultūros paveldą, kad kūriniai būtų gerbiami ir vertinami kaip kultūros turtas, reikalaujantis ypatingos priežiūros ir dėmesio. Šios gyvenimiškos „estetinės klaidos“ – irgi įtaigios, jos turi ir savitą vertę. Tik grožio siekis ir beveik tobulas jo įgyvendinimas gali tapti neįdomus ir net nuobodus. O vien gražiąją savo kūrybos pusę norintį rodyti menininką galėtume įtarti esant paviršutinišką ir konformistą. Nerti gilyn visada rizikingiau nei praplaukti paviršiumi.

Rosana Lukauskaitė – literatūrologė, vizualiųjų ir scenos menų kritikė.