Kaune, „Drobės“ fabrike, vieną dieną (rugsėjo 24-ąją) veikė Remio Ščerbausko fotografijų paroda „Teritorija Kaunas / gatvės fotografija“

 

Nesinori pradėti nuo ditirambų, tačiau daugelis ir taip žino Remio Ščerbausko įspūdingus gatvės fotografijos darbus. Ne tik žino, bet ir ypač mėgsta, mat, Remis fotografijas nuolat kelia į feisbuką, turi didžiulį gerbėjų ratą, nors nepriklauso jokioms sąjungoms ar rateliams, yra laisvas, tikriausiai kitoks gatvės fotografas ir negalėtų būti. Beje, rašant „gatvės fotografas“ išsprūsta šypsnys, nes dar nemažai kas turbūt atsimena visai skirtingą gatvės fotografo amplua. Paprastai tai būdavo koks nors dėdulė (dažnai apkūnus) su fotoaparatu. Pavyzdžiui, Kaune toks klientus medžiodavo ties Laisvės alėjos fontanu, jo fone įamžindavo, užsirašydavo nufotografuotųjų adresus ir nuotraukas nusiųsdavo paštu. Et... Rašau ir ima juokas. O ir sentimentai: paštas, fotografijos, žadinančios jausmus, emocijas, atmintį.

Dabartinis gatvės fotografas negriebia už rankovės potencialaus kliento, šis dažniausiai nė nenumano, kad yra ne klientas, o grobis. Gatvės fotografas turi būti akylas, kad sraute pamatytų Tai. Tai, ko net neieškojo, tiesiog pamatė. Jis nerežisuoja, neieško To, ką norėtų pamatyti ir užfiksuoti. Jis mirksniu, per vieną šešišimtąją sekundės dalį pamato ir tuo pat metu pajunta, kad yra Tai. Spragteli ir turi. Ir jei spragtelėjimas tetrunka nuo 1/400 iki 1/640 sekundės, kiek užtruktų visos paro­doje eksponuojamos fotografijos (jų per šimtą)? Šis klausimas – R. Ščerbauskui. „Viena sekundė, – nė nemirktelėdamas atsako Remis ir priduria, – šios fotografijos sukurtos per dvylika metų.“ Štai kas yra laikas (o gal gera fotografija?). Viena sekundė per 12 metų. Beje, daugelis R. Ščerbausko fotografijų alsuoja (kvėpuoja į nugarą) prabėgusios jaunystės nostalgija, jose akis į akį susitinka jaunystė ir senatvė – visas žmogaus gyvenimas, tai tikriausiai ir yra laikas, nes jį galime matuoti tik gyvenimu. Regis, laikas ir fotografija – kone sinonimai.

Ši gatvės fotografijos paroda Lietuvoje – bene pirmoji, kaip minėta, trukusi tik vieną dieną, nes ilgiau pasilikti ir negalėjo (kad nebūtų įmanoma į ją sugrįžti), nes jau nebeatitiktų gatvės fotografijos žanro, kai truk­mė – viena smogiamųjų dalių, o smogiamąją jėgą R. Ščerbauskas įvaldęs tobulai, ir jei fotografo slaptas tikslas – parklupdyti žiūrintįjį, jis tikslą pasiekia. Ir neaišku, kas jo fotografijose nusveria – šmaikštumas ar subtilumas, ironija ar žaismė, darbų emocingumas bei jausmai ar poetinė reminiscencija, tobulas kompozicinis matymas (jis neabejotinas turint galvoje ir kitus darbus) ar ypač jautri estetinė pajauta. Kaip negalime antrą kartą įbristi į tą pačią upę, taip ir gatvė po sekundės jau kita – kiti veidai, mimikos, figūros, susidūrimai, todėl gatvės fotografijos parodos statiškumas (ir sykiu – patogumas) ją susilpnintų, taip pat nebeliktų žanro grynumo, nors apie jį šiais laikais galvojama mažiausiai, daugelis sėkmingai „kepa“ visokias maišalynes, nors dažniau jomis maskuojama talento stoka. Grynumas šiais laikais jau beveik antikvarinė vertybė, kurią aptikus neaplenkia nuostaba ir gėrėjimasis.

Paroda „Teritorija Kaunas / gatvės fotografija“ eksponuota Šančių mikrorajone esančiame „Drobės“ fab­rike, papuoštame gatvės menu – tai taip pat atitiko formatą, nors tokiai ar panašaus dydžio parodai, o ypač laisviems menininkams, erdvių Kaune praktiškai nėra. Tačiau prie fotografijų buvo grūstis, neslėpkime, šio įvykio, reiškinio daugelis nenorėjo praleisti.

Stovint prie didžiulio ekrano, kuriame keitėsi per projektorių leidžiamos kitos R. Ščerbausko nuotraukos, apimdavo jausmas, jog žiūri kiną, primenantį Roy’aus Anderssono estetiką, ir net pamiršdavai, kad kine būna kalbama arba kad fotografija būna ir spalvota, nes matei visko apsčiai – ir spalvų, ir minčių, ir jausmų, bet svarbiausia – puikią grynąją fotografiją.

 

 

 

 

 

 

Remio Ščerbausko fotografijos.

 

Reportažas iš R. Ščerbausko „Teritorija Kaunas / gatvės fotografija“ ČIA