Rytis Radavičius. Tekstinės nuotraukos iš Londono: Sutinas, Prigovas ir Kalėdos

Chaimas Sutinas, pasaulyje žinomas prancūziška transkripcija Soutine, gimė 1893 m. Lietuvos žydų šeimoje Smilovičiuose į rytus nuo Minsko ir mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, paskui išvažiavo į Paryžių, kur toliau mokėsi Dailiųjų menų mokykloje ir gyveno kūrybingai, produktyviai ir skurdžiai. Paryžiuje Sutinas susibend­ravo su kitais modernistais, pažinojo Marką Šagalą, jo artimu draugu tapo Amedeo Modigliani. Po Pirmojo pasaulinio karo Sutinas pradėjo tapyti Paryžiaus aptarnaujantį personalą: padavėjus, viešbučių patarnautojus, kambarines, virėjus, mėsininkus. Dėl jų ekspresyvių portretų Sutinas galiausiai ir tapo žinomas. Vargai baigėsi, kai 1923 metais įtakingas amerikiečių kolekcionierius Albertas Barnesas, pasižymėjęs gera akimi ir didele įtaka, tik pamatęs nupirko apie 60 Sutino paveikslų.

Dmitrijus Prigovas. „Dangus“, mišri technika, 2000–2017. Ryčio Radavičiaus nuotraukos

Būtent šio laikotarpio paveikslus Sutino parodai pasirinko Londono „Courtauld“ galerijos kuratoriai. Paroda nedidelė, telpanti dviejose šios jaukios galerijos ketvirto aukšto salėse greta nuolatinės ekspozicijos su prancūzų, anglų ir rusų modernistų darbais. Likusius iki mirties dvidešimt metų Sutinas džiaugėsi visuotiniu pripažinimu ir vargo nematė. Jis buvo laikomas Vincento van Gogho ir Paulio Cézanne’o tradicijos tęsėju, didžiąja dalimi savo kūrybos toks ir buvo. Likusi dalis – tai naujoviškas žmogaus vaizdavimas, išorėje ir ypač veiduose perteikiant vidinę būseną, dažniausiai rūpestį, nerimą, ilgesį ir baimę. Jeigu žmogus liūdnas, Sutino paveiksluose žvilgsnis bus pabrėžtinai liūdnas ar ilgesingas. Jeigu žmogus turi trūkumų, tarkime, asimetrišką veidą, atlėpusias ausis ar kreivą nosį, Sutinas juos paryškina: dar labiau išdarko veidą, išdidina ausis ar iškreivina nosį. Stovint tarp šių paveikslų, neapleidžia įspūdis, kad tai kažkur matyta, tik ryškiau ir daugiau. Tas „kažkur“ paaiškėja perskaičius vieną iš parodos aprašymų: amerikiečio Willemo De Kooningo ir brito Franciso Bacono paveikslai. De Kooningas apie jį yra pasakęs: „Sutinas išdarkė vaizdus, bet ne žmones.“ Taip juda meno istorija ir vieni menininkai palieka pėdsaką akmenyje, o kiti – vandens paviršiuje.

Paroda vadinasi „Sutino portretai: virėjai, padavėjai ir pasiuntiniai“. Tai paskutinė teminė paroda prieš „Courtauld“ galerijos uždarymą remontui, numatytą kitų metų spalį. Somerseto rūmų dalies, kurioje įsikūrusi galerija, remontui kol kas skiriami dveji metai, bet Londone didelio masto remontai retai baigiasi laiku, tad labiau tikėtina, kad kitą teminę parodą čia bus galima pamatyti po ketverių metų. O kol kas Somerseto rūmų kieme išlietas ledas ir veikia kalėdinė čiuožykla. Stebėdamas ratu judančius čiuožėjus prisimenu vaikystės Vilniaus čiuožyklas ir spėlioju, kiek praėjusio amžiaus pradžios Vilniuje Sutino matytų veidų yra jo paryžietiškuose portretuose.

Dmitrijus Prigovas, žinoma, – ne Sutinas. Nei mastu, nei įtaka, nei stiliumi. Bet jie panašūs pozicija ir veiklos etika – daug dirbti ir per daug nesidairant aplink eiti savo keliu. Na ir kilme iš Rusijos imperijos. Prigovo istorija kiek dramatiškesnė, į Paryžių išvažiuoti jam nepavyko. Užtat 1986 m., jau imperijai griūvant, jam pavyko priverstinai pabuvoti sovietinėje psichiatrinėje ligoninėje menininku-disidentu. Iš ten jį iškrapštė pasipiktinę Sovietų Sąjungos kultūros veikėjai.

Prigovas gimė Maskvoje 1940 m. ir baigė skulptūrą Stroganovo meno institute. Dirbo skulptorium, paskui apie 1970-uosius pasinešė į avangardą, rašė, piešė, darė skulptūras ir performansus, tęsdamas prieškarinio rusų avangardo tradiciją. Laikomas įtakingu akcionistu. Skaičiuojama, kad tekstinis Prigovo palikimas yra apie 35 000 eilėraščių, daugiausia trumpų, pavyzdžiui, tokių:

Граждане!
Кошка перебегает дорогу вам, но
ведь и вы пересекаете путь ее!
          Дмитрий Алексаныч

(Piliečiai!
Katė perbėga kelią jums, bet
juk ir jūs jos kelią kertate!
              Dmitrijus Aleksanyčius)

Iki atšilimo 1988 metais buvo „neparodinis“ menininkas. Jo kūrybą galima apibrėžti vienu žodžiu – ironija, skulptūros srityje jis – trimatis Daniilas Charmsas. Šluotkočiais paremtos lubos, iš kurių raudonais dažais žemyn teka kraujas ir už kurių ant sienos nupiešta akis bei matyti užrašas НЕБЕСА (DANGUS), kanapinėm virvėm perrišti dienraščio „Pravda“ komplektai su ant viršaus nupiešta akimi, iš kurios krenta kraujo ašara, arba ta pati akis ant koliažo su „Pravdos“ komplektais virš klūpančios ir besimeldžiančios senutės, užrašą GOD IS DEAD (DIEVAS MIRĖ) užstojančios vyno taurės, sena rašomąja mašinėle pageltusiame popieriuje atspausdinti žodžiai, sudarantys geomet­rines formas ir t. t., ir pan. Kurį laiką su Prigovu dirbusi menininkė pasakojo, kad jis pasižymėjo ypatingu darbštumu: ryte rašydavo, popiet piešdavo, vakare darydavo skulptūras. Populiarumo Prigovas sulaukė XX a. pas­kutiniame dešimtmetyje. Bendravo su žinomais šiuolaikiniais rusų rašytojais – Vladimiru Sorokinu, Vsevolodu Nek­rasovu, bendradarbiavo keliuose muzikiniuose projektuose.

Retrospektyvinę parodą „Dmitrijus Prigovas. Revoliucinės akcijos teatras“ suorganizavo ir savo galerijoje išdėstė menininkų mėgstamame Shoredich rajone veikiantis fondas „Calvert 22“. Šį ne pelno fondą įkūrė rusų kilmės ekonomistė Nona Materkova, jis skirtas Vakarams pristatyti Rytų Europos kultūrą ir meną. Tarp galerijoje eksponuojamų ir parduodamų knygų galima aptikti leidinių ir lietuvių kalba: „Skulptūra“, „Tarybų Lietuva“, „Lietuvos architektūra“, „Deimantas Narkevičius: Fifteen Films“.

O Londonas gyvena kalėdiniu ritmu. Minios žmonių kažkur keliauja, kažką perka, kažką valgo ir geria. Linksmo polėkio kūrybinė agentūra savo biuro lange Fleet Street, šalia brangiausių teisininkų kontorų, pateikė kalėdinę instaliaciją, kurią galima pavadinti „Sunkus Kalėdų rytas“. Joje po aplaužyta eglute, šalia nuversto senio besmegenio, apdraskytų ir pradarytų dovanų paketų ir išmėtytų kojinių, saldainių, žaisliukų, žvakučių ir šuns ėdesio, aukštielninkas miega Kalėdų Senis. O vieną šeštadienį visokiausio amžiaus ir dydžio Kalėdų Seniai (su viena kita Snieguole, Nykštuku ir elniu Rudolfu) išėjo į „demonstraciją už Kalėdas“: nuo pat ryto šimtai jų, nešini šildančiais gėrimais, klegėdami ir bend­raudami su praeiviais, lėtai žingsniavo centrinėmis Londono gatvėmis. Sakyčiau, šie vaizdai būtų patikę tiek Sutinui, tiek Prigovui, ypač Prigovui.

O Londonui atšalus iki minuso, čia kažkada laivais atkeliavusioms, įsikūrusioms ir parkuose sėkmingai besidauginančioms papūgėlėms nelengva, net čirškėti nustojo. Šia proga pabaigoje haiku:

Londone žiema
Papūgėlės iš medžių
Krenta ledukais

{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1642637922496097.1073742060.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="820" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}