„In memoriam: medžiui“

Viename prie Stiklių gatvės prigludusio namo kiemelyje, nišoje tarp dviejų sienų, 1980 m. aptikau žaliuojantį klevą. Sienoje už klevo du užmūryti langai ir juos skiriantis išsikišęs mūras man priminė užmerktas, liūdinčias akis. Padariau vertikalų kadrą panoraminiu fotoaparatu „Horizont“. Dar tų pačių metų rudenį, kai medelis jau stovėjo be lapų, o apačioje esantį juodos žemės kvadratą buvo nubalinęs pirmas sniegas, sukūriau antrą triptiko kadrą. Trečiojo kadro teko palūkėti net devynerius metus. 1989 m. vasario 16-osios rytą iškrito sniegas. Nieko nelaukdamas čiupau fotoaparatą ir iš Naujosios Vilnios išskubėjau į Vilnių. Nusigavęs į minėtą kiemą medelio neberadau, tik tirpstančio sniego plotelyje stiepėsi menkas kelmelis, kurį ir nufotografavau. Kažkam užkliuvo tas vienišas, kiemo nišoje žaliavęs medelis, todėl triptiką pavadinau „In memoriam: medžiui“.

 

Stanislovas Žvirgždas. „In memoriam: medžiui, 1, 2, 3“, 1980–1989

 

„Krūmas“

Vieną 1998 m. savaitgalio pavakarę baigęs fotografuoti dviračiu važiavau namo ir prie kelio pastebėjau įspūdingą krūmą. Sustojau, dviratį paguldžiau į griovį ir nuėjau pasižiūrėti. Krūmas išties buvo labai įspūdingas. Supratau, toje vietoje kadaise stovėjo ievomis apsodinta altana. Dabar altana jau supuvusi, nors veikiau sudegė, o krūmų pusapskritimis liko. Ketinau krūmą nufotografuoti. Susiradau tinkamą fotografavimo tašką, pasistačiau ant stovo panoraminį fotoaparatą ir tik tada pastebėjau, kad netoliese esančio namo gyventojai tuos krūmus pavertė šiukšlynu. Negi dėl to atsisakysiu fotografijos, tad nutariau per fotoaparato vaizdo ieškiklį matomą plotą išvalyti. Teko surankioti ir į vieną krūvą suversti daugybę butelių, konservų dėžių, stiklo duženų ir kitokio šlamšto. Padirbėjus pusvalandį, vaizdas tapo fotogeniškas – galėjau fotografuoti ir padariau fotografiją „Krūmas“.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Krūmas“, 1998

 

„Miškas“

Dirbdamas Fotografijos meno draugijos kūrybinėse dirbtuvėse darydavau ypač dideles panoramines fotografijas. 1983 m. Vilniaus baldų kombinato salei reikėjo padaryti 21 x 2,5 m panoramą. Su užsakovais aptariau siužetą. Jie pageidavo kokio nors miško vaizdo su keliuku ir antrame plane matoma pelke ar nedideliu ežeriuku. Prisiminiau matęs panašų vaizdą netoli Buivydžių, kitame Neries krante esančiame miške. Nuvažiavau į mišką ir nufotografavau tą vaizdą. Vaizdas – dar geresnis, negu tikėjausi – buvo viskas: ir miškas, ir kelias, ir ežerėlis, ir dar salelė su augančia pušele. Sugrįžęs į dirbtuves išryškinau juostas ir iš septynių dalių sumontavau panoramą. Užsakovams panorama labai patiko. Praėjo keleri metai. 1992 m. jau dirbau Fotomenininkų sąjungos pirmininku ir turėjau kažin kokį reikalą tame kombinate. Nuvažiavau. Kalbamės apie reikalus direktoriaus kabinete, o jis ir sako: „Jūsų sąjunga mums yra padariusi puikią panoramą, ji dar ir dabar kabo. Gal norite pasižiūrėti?“ Sakau: „Norėčiau.“ Direktorius nusivedė į salę ir ant galinės sienos parodė sumontuotą panoramą. Ji buvo labai gerai išsilaikiusi, atrodė tarsi ką tik padaryta. Direktorius apgailestavo nežinantis, kas tos panoramos autorius. Pasakiau, kad tas autorius esu aš. Reikalas, dėl kurio atvažiavau, buvo išspręstas teigiamai: pagelbėjo dar sovietmečiu daryta panorama.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Miškas“, 1983