Data ant „New York Times“ – 1989-ųjų rugsėjo 21-oji. Niujorko metro važiuojate namo ir bandote perskaityti pirmojo puslapio istoriją apie SSRS politinį biurą valantį Michailą Gorbačiovą, tačiau miesto mero Edo Kocho planai kiekviename traukinyje įtaisyti oro kondicionierių jūsiškio dar nepasiekė – karštis tiesiog slegiantis. Be to, pernelyg nerimaujate, kad svarbus aukciono sandoris, kurį bandote sudaryti, gali bematant nueiti niekais.

Pasibaigus šio vakaro „Į sveikatą!“ serijai, turite paskambinti naujam kolekcininkui iš Tokijo. Faksimilė, kurią jis atsiuntė darbo dienos pabaigoje, primena juodo rašalo dėmę, tad jo finansinė padėtis vis dar lieka neaiški. Klientas teigia užsiimantis nekilnojamojo turto verslu (natūralu), o atsižvelgiant į japonų rinkos kilimą pastaraisiais metais, sunku ir įsivaizduoti, kiek jis galėtų išleisti ateinantį lapkritį, jei jis yra rimtas pirkėjas. Prieš mažiau nei 2 metus Vincento van Gogho kūrinys parduotas beveik už 54 mln. dolerių, nuo tada impresionizmo rinka tapo tokia nevaldoma, jog imi svajoti, kad greitai ir vėl bus pasiektas rekordas...

Bėda ta, kad negalėjote rasti šio kolekcininko kortelės savo „Rolodexe“. Jūsų asistentė važiuoja automobiliu į Floridą, tad negalite jos paklausti, kur kortelė galėjo dingti, iki ji pati jums nepaskambins iš motelio rytoj ryte. Gaila, tie nauji „Motorolos“ mobilieji, tik ką pasirodę rinkoje, kainuoja 3000 dolerių... Kita vertus, visą dieną prie ausies laikydami elektroninį prietaisą turbūt įsivarytumėt vėžį ar psichozę, tad visa ši produktų linija greičiausiai po metų ar dvejų bus mirusi.

Prakalbus apie psichozę, svarstote, ar tik Leo Castelli nepraranda sveiko proto... Šiandien per pie­tus pagaliau sustojote SoHo, ties Thompsono gatvės 65-uoju namu, kur prieš kelerius metus jis pradėjo bend­radarbiauti su tuo pusamžiu rykliu iš Los Andželo, Larry’u Gagosianu. Tarsi nuolatinės varžybos su kitais aukcionais nebūtų ir taip apsunkinusios jūsų gyvenimo – pastaraisiais metais L. Gagosianas plaikstėsi ir elgėsi taip, tarsi meno prekeiviams priklausytų kažkokia dieviška teisė varžytis perpardavimų versle... Nejaugi jis galvoja, kad aukcionai pradės rengti parodas ir siūlyti dar gyvų menininkų darbus? Nejaugi nesupranta, kad šiame versle galioja tam tikros taisyk­lės? O gal visas meno pasaulis – toks, kokį jį žinome, – paprasčiausiai ỹra?

Nuo šios hipotetinės dienos praėjus 30 metų, iš dalies yra aišku, kad meno pasaulis (toks, kokį jį pažinojome) per pastaruosius dešimtmečius tikrai suiro. Tas draugiškų rankų paspaudimo verslas, kuriame kiek­vienas prisiminė vienas kito vardus, virto multimilijardine, tarptautine pramone.

Ji turi kur plėstis net ir šiandien, tačiau tobulėjimo procesai prasidėjo gerokai seniau. Įsivaizduokite: 1988-aisiais „Artnet“ kainų duombazėje buvo vos 18 aukcionų ir 8300 menininkų. Per 24 metus skaičiai tiesiog šovė į viršų: 2012 m. sistema jau apėmė 632 aukcionus ir 90 275 menininkus. Tačiau po dešimt­mečių plėtros meno rinka, kaip ir bet kuri kita pramonė, pamažu pasiekia konsolidaciją. Pernai (2018 m., – vert. past.) „Artnet“ užregistruoti vos 534 aukcionai (apytiksliai 16 proc. mažiau nei pakilimo laikotarpiu) ir 71 621 menininkas (25 proc. mažiau nei pakilimo laikotarpiu).

Šiaip ar taip, dabartinės meno rinkos mastai ir ribos būtų buvę nesuvokiami prieš 30 metų aukcionuose dirbusiems profesionalams, prekeiviams, kolekcininkams. Pasikeitė skonis, ne Vakarų ekonomikos virto esmine jėga, o kadaise keistoki namudiniai versliukai tapo stebėtinai korporatyvūs.

Kas sukėlė tokią transformaciją? XX a. 9 dešimt­mečio antroje pusėje trys tariami meno rinkos truizmai buvo pripažinti absoliučiai klaidingais. Toliau gilinsimės į tris meno pasaulio mitus, kuriuos sugriovė meno rinkos augimas.

Mitas nr. 1: Šiuolaikinis menas niekada nebus populiarus

Pasakyta, kad „esame tai, ką nuolatos darome“. Tad, remiantis „Artnet“ kainų duombazės paieškomis, tapome rinka, geidžiančia menininkų, kurie karjeros pradžioje kūrė grafičius, sintetinius žaislus ir (tikėtina) inscenizuotą dokumentiką. Vartotojai per pastaruosius 15 metų labiausiai domėjosi šiais menininkais: KAWS (Nr. 1), Mr. Brainwash (Nr. 6), Banksy (Nr. 7). XX a. 9 dešimtmečio antroje pusėje gat­vės meno iškilimas neabejotinai būtų sutrikdęs meno prekeivius ir kolekcininkus, nuožmiai besigrūmusius dėl V. van Gogho. Kaip ir visuotinis suvokimas, jog pagrindine varomąja rinkos jėga tampa jaunosios kartos menininkai. Dauguma pavardžių sąrašo viršuje (net 40 iš pirmų 50) – menininkai, gimę 1945 m. ir vėliau.

„Visada tikėjomės tokio dėmesio šiuolaikiniam menui, kokio šis sulaukia šiandien“, – prisimena Thaddaeusas Ropacas, kurio valdomos 5 tarptautinės galerijos išaugo iš vienintelės 1983 m. Zalcburge įsteigtos erdvės. „Kadaise tai tebuvo maža sekėjų grupelė – džiaugėmės bet kokiu lankytojų skaičiumi, džiaugėmės menkiausiais pardavimais. Tačiau šiandien lūkesčiai visai kitokie.“

Šią tendenciją aiškiai atspindi statistika. Pavyzdžiui, iš 150 menininkų, kuriais nuo 2005 m. susidomėjimas augo labiausiai, tik vienas negalėtų būti apibūdinamas kaip pokario (gimę 1911–1944 m.) ar šiuolaikinis (gimę po 1945 m.) – tai abstrakčiojo kolorizmo teoretikas Josefas Albersas (1888–1976). Beje, šiame sąraše jis – 73 vietoje.

 

Melinda Copper. „Šokančios gracijos“.

 

Iš šiandienos pozicijos atrodo beveik neįtikima, jog egzistavo epocha, kai šiuolaikinis menas, atspindintis savojo laiko dvasią ir iššūkius, nesimėgavo dideliu populiarumu. Tačiau Allanas Schwartz­manas, „Sothbey’s“ Vaizduojamojo meno skyriaus vadovas, primena, kad iki pat XX a. 8 deš. antros pusės „šiuolaikinis menas neturėjo rinkos“.

Visa tai pasikeitė atėjus XX a. 9 dešimtmečiui, „didžiųjų pinigų“ dešimtmečiui, kai, pasak A. Schwartz­mano, menas imtas filtruoti prekeivių akių, o šie gynė „bebaimius, įžūlius, nenugalimus“ tokių menininkų, kaip Julianas Schnabelis, Anselmas Kieferis ar Robertas Longo, kūrinius. Akcijų rinkos griūtis 1987 m. ir AIDS krizė apmaldė iki tol vyravusį visatos šeimininkų mentalitetą. Naujas kultūrinis klimatas vertė „labiau orientuotis į jautrumą, vidinius išgyvenimus“. Tokia laikysena būdinga daugeliui svarbių to meto jaunosios kartos menininkų, kurių darbai tyrinėjo mirtingumo, intymumo, netobulumo, laikinumo temas. Menininkai, pradedant Robertu Goberiu bei Marlena Dumas ir baigiant Rirk­ritu Tiravanija bei Elizabeth Peyton, „ateinančiais dešimtmečiais tapo kritiniais vardais meno, o dažnai ir kolekcionavimo – istorijoje“, – teigia A. Schwartzmanas.

XX a. 10 dešimtmečio pabaigoje–XXI a. pradžioje visame pasaulyje daugėjant išties turtingų žmonių smarkiai išaugo meno kūrinių (rafinuotumo ir sėkmės simbolių) poreikis. Tarp labiausiai pasiturinčių naujos klasės atstovų šiuolaikinis menas turėjo imanentinį pranašumą, lyginant su klasikiniu menu. Pranašumą galima paaiškinti tuo, kad meno rinkos viršūnėlė pamažu tapo vis išrankesnė investuodama į kūrinius, kurie iš tiesų būtų verti solidžių pinigų, o eilinius turčius traukė antraeiliai, lengviausiai prieinami kūriniai. Paklausos prasme gyvų (arba neseniai mirusių) menininkų darbai stipriai pralenkė klasiką.

Nuo vakarienių galerijose bei vizitų į menininkų studijas iki siautulingų meno mugių vakarėlių ir bienalių – įvairūs socialiniai stimulai taip pat smarkiai protegavo šiuolaikinį meną (ypač kai meno rinką kone užtvindžiusios investicijos visus šiuos renginius darė vis ištaigingesnius ir išskirtinesnius). Augančios pajamos reiškė didesnius biudžetus, o tuo pačiu ir ambicijas bei geresnę galerijų ir menininkų rinkodarą.

Netrukus plėtra virto užburtu ratu. Kuo greičiau šiuolaikinis menas skverbėsi į įžymybių gyvenimus ir masinę kultūrą, tuo labiau tarptautiniai prekių ženk­lai buvo nusiteikę bendradarbiauti su menininkais, o tai lėmė ir pastarųjų išpopuliarėjimą. Šiandien nieko nestebina meno kūrinys Jay Z vaizdo klipuose, ant „Vogue“ žurnalo viršelio, „Louis Vuitton“ rankinių, „Nike“ sportbačių, tekilos reklaminėse kampanijose ir tūkstančiuose kitų vietų, daug matomesnių nei tradicinis meno kontekstas; muziejai skina šios išsiplėtusios auditorijos vaisius.

Svarbu paminėti, jog „Broad“ – 2015 m. Eli ir Edythe Broadų (vienų ryškiausių kylančios šiuolaikinio meno megapirkėjų klasės atstovų) privačiomis lėšomis įsteigtas muziejus Los Andžele – jau pirmaisiais metais tapo vienu iš 15 lankomiausių muziejų JAV ir jo lankytojų skaičius kasmet išauga 12–15 proc.

Ar didžiulis susidomėjimas šiuolaikiniu menu yra susijęs su išaugusiais pardavimais? Atsižvelgus į inflia­ciją pastarųjų 30 metų aukcionų rezultatai sako, kad taip. Menininkai, gimę po 1945-ųjų, užėmė didesnę aukcionų rinkos dalį nei kuri kita amžiaus grupė: nuo vos 0,8 proc. visų pardavimų 1988 m. iki 13,7 proc. 2018-aisiais. Tai 1700 proc. augimas.

Tarp kitų vaizduojamojo meno kategorijų vien tik pokarį gimę kūrėjai aptariamu laikotarpiu padidino savo rinkos dalį – nuo 12,5 proc. 1988 m. iki 27,7 proc. 2018-aisiais. Itin pozityvus 120 proc. prieaugis, tačiau kur kas menkesnis, nei reikalingas rinkos žaidimą norint pakreipti savo naudai.

Iš anglų kalbos vertė Alberta Vengrytė
„Artnet News“, 2019-11-25