Tim Schneider. Sudie, meno pasauli, sveika, meno pramone (II)

Mitas nr. 2: Meno aukcionai ir galerijos – skirtingi dalykai

Aiškinantis, kaip ir kodėl pardavimai krypo šiuolaikinio meno link, atsiskleidžia kai kurie esminiai meno pasaulio pokyčiai, prasidėję XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje. Vienas svarbiausių – išnyko tradicinė skirtis tarp aukcionų ir meno galerijų. Šis dar gana naujas pokytis ypač prisidėjo prie meno verslo transformacijos į solidžią industriją, gebančią pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis.

Prieš 30 metų aukcionuose šiuolaikiniu menu, kuris laikytas individualių meno prekeivių sritimi, prekiauta nedaug. „Kai įsitraukiau į šį verslą, galiojo taisyklė – nesiūlyti klientams gyvų menininkų kūrinių, kuriems mažiau kaip 10 metų. Taigi nieko išties šiuolaikiško pokario rinkoje nebuvo, – pasakoja „Phillips“ aukciono vadovė Cheyenne Westphal, savo karjerą pradėjusi „Sotheby’s“ aukcione 1990-aisiais. – Viskas pasikeitė drastiškai.“

Vienas svarbiausių kismo požymių – 2004 m. „Sotheby’s“ organizuoti objektų ir efemerų iš Damieno Hirsto projekto „Vaistinės restoranas“ („Pharmacy Restaurant“) pardavimai ir jo 2008 m. darbų „Mano galvoje gražus per amžius“ („Beautiful Inside My Head Forever“) aukcionas, kuriame, kaip pamena Ch. Westphal, „apeita galerijų sistema ir pasielgta pagal dabartinį principą „tiesiai vartotojui“. Tokios sąvokos anuomet meno versle nevartojome“.

Pasak Thaddaeuso Ropaco, aukcionų ir galerijų skirties nykimas atsiskleidė pamažu. Jis pasakoja apie 1996 m. „Sotheby’s“ įsigytą André Emmericho galeriją, garsėjusią reprezentuojamais amerikiečių spalvinio lauko tapybos (color-field painting) judėjimo menininkais, tokiais kaip Morrisas Louisas ir Kennethas Nolandas. Tai buvo ankstyvas lėto proceso etapas, kai aukcionai „stengėsi suvokti, ką geriausia galėtų išspausti iš šiuolaikinio meno“. 2007 m. „Christie’s“ pasekė „Sotheby’s“ pavyzdžiu ir įsigijo tarptautinę galeriją „Haunch of Venison“, kuri tada ėmė reprezentuoti Richardą Longą, Billą Violą, Rachel Whiteread ir panašius kūrėjus.

Th. Ropacas pastebi, jog didieji meno kūrinių aukcionai galop suprato: gyvuosius menininkus reprezentuojančių galerijų valdymas buvo „pernelyg didelis žingsnis, kurį reikėjo žengti atgal“, – apsiriboti parodinių erdvių, skirtų privačioms peržiūroms, įsteigimu. Tačiau net ir šis pokytis buvo reikšmingas, nes bent jau JAV aukcionams priklausiusių, ne senesnių nei 10 metų šiuolaikinio meno kūrinių partijos per dešimtmetį iš dienos išpardavimo eksperimentų virto pastovia vakarine prekyba.

Individualūs prekeiviai menu taip pat atsakingi dėl besikeičiančios rinkos sienų perstumdymo. Didžiųjų aukcionų darbuotojai – nuo Lucy Mitchell-Innes ir Davido Nasho, išėjusio iš „Sotheby’s“ XX a. 10 dešimtmečio viduryje, iki Berreto Gorvy’o, pasitraukusio iš „Christie’s“ 2016 m. – įrodė mažiau bijantys pasukti į meno galerijų sektorių, kur naujausi menininkų kūriniai iš studijų dažnai siūlomi greta antrinės rinkos kūrinių, tačiau tiek paklausių, kad vadovautų vakarinei prekybai.

Toks mechanizmo, skirto platinti šiuolaikinį meną, sprogimas taip pamaitino visą prekybos menu sektorių, kad nė viena konkuruojanti meno kategorija jam neprilygo. Ne sutapimas, jog laikotarpis, kai šiuolaikinio meno pardavimai sugeneravo didžiausią pelną aukcionų rinkoje – nuo 2004 m. (šiuolaikinio meno darbai sudarė 5,9 proc. visų pardavimų) iki 2014 m. (sudarė 14,9 proc.) – sutampa su laiku, kai pasaulinių meno mugių skaičius tiesiog išsipūtė (2005 m. – 68 mugės, o 2015 m. – daugiau kaip 220).

Taigi, kodėl šis didėjantis meno kūrinių aukcionų ir galerijų persidengimas toks reikšmingas? Nes kiekvienas sektorius stokoja to, ką gali pasiūlyti kitas. Aukcio­nams būdingos korporacinės struktūros, leidžiančios proporcingai didinti operacijas tarptautinėje žaidimo aikštelėje ir plėtoti ilgalaikes pardavimų strategijas, nepaisant pasikeitusios vadovybės ar savininkų, tačiau tokiam verslui stinga prieigos prie naujausių inovatyvių kūrinių. Kita vertus, meno galerijos turi tiesioginę prieigą prie meninės produkcijos, tačiau dažnai veikia spontaniškai ir yra valdomos charizmatiškų įkūrėjų, kurių išskirtiniai gebėjimai ir ryšiai nėra itin lengvai paveldimi įpėdinių. Sumaišykite šiuos du verslo profilius ir gausite kažką panašaus į vertikaliai orientuotą korporacinę struktūrą, įgalinusią kompanijas kitose pramonės srityse klestėti.

 

Marcel Duchamp. „Tzankos čekis“. M. Duchampas Niujorke 1919 m. sukūrė finansinių čekių seriją. Vieną jų 115 dolerių sumai išrašė savo dantų gydytojui Danieliui Tzankai, nuo tada jie vadinami Tzankos čekiais. Nupieštas čekis beveik niekuo nesiskyrė nuo originalo. Taip menininkas suvienodino meno kūrinį ir finansinį dokumentą.
Marcel Duchamp. „Tzankos čekis“. M. Duchampas Niujorke 1919 m. sukūrė finansinių čekių seriją. Vieną jų 115 dolerių sumai išrašė savo dantų gydytojui Danieliui Tzankai, nuo tada jie vadinami Tzankos čekiais. Nupieštas čekis beveik niekuo nesiskyrė nuo originalo. Taip menininkas suvienodino meno kūrinį ir finansinį dokumentą.

 

Aptariamas modelis dar neegzistuoja, tačiau vis didėjanti meno rinkos hibridizacija nerodo jokių lėtėjimo ženklų. Šį pavasarį (2019 m., – vert. past.) „Gagosian“ pranešė, kad galerijų veteraną And­rew Fabricant’ą skiria į naujas generalinio administracijos direktoriaus pareigas, įsteigia konsultacinę tarybą, sudarytą iš 24 aukščiausio lygio prekybininkų, ir sukuria naują, savarankišką, ribotos atsakomybės bendrovę „Gagosian Art Advisory“ (liet. „Gagosian meno konsultavimas“), kuriai vadovaus „Christie’s“ aukciono senbuvė Laura Paulson.

Šis žingsnis – atsakas „Sotheby’s“, kuris dar prieš 3 metus įsigijo konsultacinę firmą „Art Agency, Partners“. Pagrindinis tikslas (tiek įtakingoms galerijoms, tiek ir aukcionams), regis, yra transformuotis į 360 laipsnių apimančius meno paslaugų kiborgus, galinčius pasirūpinti kiekvienu kliento poreikiu: pradedant individualiais pardavimais bei įsigijimais ir baigiant konsultavimo bei turto valdymo klausimais, susijusiais su kolekcijų logistika bei vadyba. Varžybos – kuriose bus išsiaiškina, kas sugebės sėkmingiausiai kapitalizuoti galimybes, atsivėrusias dėl sparčiai augančios ir globalėjančios rinkos, ir pamažu tapti meno pasaulio LVHM („LVMH Moët Hennessy Louis Vuitton S. A.“ – didžiausia pasaulyje prabangos prekių grupė, – vert. past.) – jau prasidėjo.

 

Mitas nr. 3: Nėra tokio dalyko kaip „pasaulinis skonis“

Nereikia pamiršti, kaip toli ir kokiu greičiu meno rinka išsiplėtė Azijoje. Patti Wong teigia, kad 2004 m., jai pradėjus vadovauti „Sotheby’s“ padaliniui Honkonge, šis miestas vis dar buvo laikomas regioniniu centru, kur viskas priklausė nuo „kinų kolekcininkų, perkančių kiniškus dalykus“.

Iš tiesų, nuo 1991 m. (kai „Artnet“ pradėjo rinkti duomenis apie Honkongo meno rinką) iki 2004 m. vos 124 vakariečių menininkų kūriniai buvo parduoti šiame mieste rengtuose aukcionuose, kurių bendra vertė siekė 12,1 mln. dolerių. 2018-aisiais matomi visai kitokie skaičiai: 498 vakariečių dailininkų darbai, nupirkti už 132,7 mln. dolerių, t. y. beveik 1100 proc. daugiau per metus, nei vakarietiškas menas sugebėjo uždirbti per pirmuosius 13 metų Honkonge.

A. Wong tvirtina savo darbe susidurianti su esmine pastarojo dešimtmečio nuostata: „azijiečiai perka įtaką už Azijos ribų“, o tai aiškiai matyti ir Niujorko, Londono bei kitose Vakarų rinkose, vis smarkiau į priekį varomose būtent klientų iš Rytų Azijos.

Šiuo požiūriu, vaizduojamasis menas lygiuojasi į kitus XXI a. verslus. Lyderiaujančios komercinės ir kultūrinės pasaulio ekonomikos yra susiraizgiusios į precedento praeityje neturinčius darinius. Beveik nuspėjama, kad, pavyzdžiui, „Marvel Cinematic Universe“ filmas „Keršytojai: Žaidimo pabaiga“ Kinijoje per ilgąjį Tarptautinės darbo dienos savaitgalį uždirbs 178 mln. dolerių ar kad be vargo tiek Seule, tiek Paryžiuje ar Niujorke rasite „Chanel“ mados namų salonus.

Vis dėlto pelningas ir saugus Vakarų menas pasauliniu mastu toks netapo iki pat XXI a. 2 dešimt­mečio. Ne tik todėl, kad ankstesniais dešimtmečiais tik pavieniai, ne iš Azijos kilusių menininkų kūriniai būtų pasiekę Honkongo aukcionus. Šioje ankstesnėje eroje vakariečiai menininkai, ir spalvingi jų pasirodymai Rytų Azijoje, dažnai tetapdavo vietine sensacija ir neturėdavo jokių rimtesnių perspektyvų po aukcionų plaktukais kituose Azijos meno rinkos centruose. Įdomu, kad – nors ir belgas pagal kilmę bei gimimo vietą – vienas ankstyviausių Azijoje paklausių menininkų, modernizmo tapytojas Adrienas Jeanas Le Mayeuris de Merprèsas vis dar įtraukiamas į „Sotheby’s“ pardavimų pietryčių Azijoje ataskaitas.

Žvelgiant vien į tapybą, XX a. 10 dešimtmetyje perkamiausias neazijiečių talentas Honkonge buvo britų dailininkas George’as Chinnery, kurio drobėse vaizduojami „kiniškos scenos ir subjektai“ aukcionams sukrovė beveik 124,5 tūkst. dolerių. Kitus du dešimt­mečius užtikrintai lyderiavo A. J. Le Mayeuris de Merprèsas, didžiąją dalį savo karjeros praleidęs Indonezijoje (iškalbingas faktas apie jo šlovę regione – „Le Mayeur“ muziejus Balyje). Šio menininko paveikslai uždirbo beveik 20,3 mln. dolerių 2000 m. ir daugiau kaip 43,1 mln. dolerių, jei skaičiuosime aukcionų pelną iki 2010 metų.

Tačiau pardavimų reitingai paprastam vakariečiui atrodys gerokai įprastesni nuo 2010-ųjų, kai naudojantis internetu buvo galima užtikrinti sklandžias suvienodėjusio tarptautinio socioekonominio elito keliones – vakarietiškas meninis skonis perkopė vadinamąjį įlinkio tašką Azijoje. Tarp kitų šio dešimtmečio sėkmę Honkonge liudijančių vardų – menininkai KAWS (beveik 37 mln. dolerių), Jean’as-Michelis Basquiat (apie 30 mln. dolerių), Gerhardas Richteris (beveik 25 mln. dolerių).

Per neįtikėtinai trumpą laiką išsiplėtė Rytų Azijos kolekcininkų geografija, taip pat jie tapo labiau išprusę. Pasak Allano Schwartzmano, vos prieš keletą metų išankstinė nuostata, jog „verta investuoti į vardus, ne kūrinius“, dėl kurios kolekcininkai tapdavo neatsparūs „įvairiausio plauko prekeiviams, bandantiems šiuo neišmanymu pasinaudoti ir parduoti antrarūšius kūrinius didelėmis kainomis“ – vis dar buvo gaji. Tačiau tos dienos praėjo. Kaip pastebi A. Wong, „azijiečiai pasikliauja duomenimis“ ir, prieš priimdami apgalvotą sprendimą, įprastai pasidomi ne tik ankstesnėmis konkrečių darbų kainomis, bet ir potencialiu jų mažėjimu, lyginant su aukcionų pateiktais išankstiniais skaičiavimais.

Koks viso to rezultatas? Kainų prasme Honkongas sparčiai vejasi Londoną ir Niujorką – galbūt jau ir pasivijo. Kaip pavyzdį A. Wong pateikia Andy Warholo kūrinį „Mao“ (1973) – vieną pažibų per 2017 m. „Sotheby’s“ Honkonge surengtą Moderniojo ir šiuolaikinio meno vakarinį aukcioną (į jį pirmą kartą įtraukti Vakarų menininkų darbai). Ugninga raudona drobė parduota už 12,6 mln. dolerių su atitinkama priemoka – 7,6 mln. svarų sterlingų, kuriuos šis kūrinys prieš 3 metus uždirbo „Sotheby’s“ Londone, bei 2,4 mln. svarų sterlingų vertės prieaugiu, jei atsižvelgsime į valiutos defliaciją aptariamu laikotarpiu.

Toks sparčiai išaugęs susidomėjimas įgalino Rytų Azijos meno rinką plėstis sparčiai ir agresyviai. 2013 m. „Art Basel Hong Kong“ mugės atidarymas skelbė Azijos ir Vakarų galerijų bendradarbiavimo eros pradžią. Nepaisant to, kad „Pace“ galerija neseniai pranešė ketinanti uždaryti padalinį Pekine, viso pasaulio galerijos tęsia veiklą (dabar protestų krečiamame) Honkonge, kur įsikūrusios tokios „sunkiasvorės“ kaip pvz. „Gagosian“, „David Zwirner“, „Hauser & Wirth“, „Lévy Gorvy“. Kai kurios kitos lyderiaujančios institucijos nuolatines erdves įsteigė kituose regiono karštuosiuose taškuose: „Perrotin“ ir „Lehmann Maupin“ – Seule; „Sean Kelly“ – Taivane; „Blum & Poe“ – Tokijuje.

Tokią plėtrą stipriai veikia Rytų Azijos pirmosios kartos megaturtų paveldėtojai. Dauguma šios grupės žmonių augo šeimose, kurios kolekcionavo daug tradiciškesnius objektus (pavyzdžiui, regioninis antikvaras ar kinų kaligrafijos kūriniai), o jaunystėje studijavo ar kultūriškai įsitvirtino Vakaruose.

 

Gyčio Norvilo nuotrauka
Gyčio Norvilo nuotrauka.

 

„Gana įprasta matyti 25–30 metų kolekcininką, rimtai besivaržantį aukcione. Tai veikiau ne pavieniai atvejai, bet aiški tendencija, – teigia Ch. Westphal. – Ši kolekcininkų karta itin greitai įsisavina informaciją, nori suprasti, kas vyksta ir kokie kūriniai ar menininkai artimiausiu metu bus reikšmingiausi.“

Dvi Rytų Azijoje šaknis įleidusios kolekcininkų kartos sukėlė milžinišką pokytį Honkongo meno rinkoje. 1991 m. visi Honkongo aukcionai „Artnet“ kainų duombazėje registravo už 10,9 mln. dolerių parduotus 313 vaizduojamojo meno kūrinius (tiek Azijos, tiek Vakarų menininkų). 2018 m. iš viso 9 017 kūrinių pateko į naujas rankas ir aukcionams uždirbo beveik 1,4 mlrd. dolerių – t. y. padidėjo 234 kartus (!) per 27 metus.

A. Wong teigimu, perpratę žiniomis grįstą Rytų Azijos kolekcininkų mąstyseną, „Sotheby’s“ aukcionai galėjo užnugaryje palikti tai, „ko žmonės tikėjosi: Warholo „Mao“, Yoshitomo Narą, Yayoi Kusamą“, ir pradėjo siūlyti aukštos kokybės kūrinius, kurių autoriai pritrauktų rimtas investicijas, bet ilgai nebuvo pastebėti Azijoje. Pavyzdžiui, praėjusį balandį (2018 m. balandis, – vert. past.) „Sotheby’s“ Honkongo padalinys sumušė pasaulinį rekordą pardavinėdamas Etiopijoje gimusios ir Niujorke kuriančios tapytojos Julie Mehretu ir sensacingojo niujorkiečio KAWS kūrinius.

Kaip tik todėl, anot A. Wong, Azijos kolekcininkai „ne tik renka duomenis, bet ir juos kuria“. Būtent šie duomenys formuoja pasaulinės meno rinkos kryptį; tokį pokytį prieš 30 metų daugelis būtų laikę absoliučiai neįmanomu. Tad kitą kartą išgirdę bendradarbį ar klientą verkšlenant, jog meno rinka pasmerkta kartoti tas pačias klaidas, nedvejodami jiems priminkite, kad per 3 dešimtmečius viskas gali velniškai pasikeisti.

 

Iš anglų kalbos vertė Alberta Vengrytė

„Artnet News“, 2019-11-25

 

Virginijus Kinčinaitis. „Meno pasaulio influencerio žinutė“ ČIA

Virginijus Kinčinaitis. „Meno rinka kaip kūrybos objektas“ ČIA

Virginijus Kinčinaitis. „Meno rinkos uberizacija“ ČIA

Draugai