Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė. Materialiosios ir vizionieriškosios istorijos vienovė

Birutės Zokaitytės paroda „Mėnulio laboratorijos“ galerijoje-namuose „Trivium“ veikia iki gegužės 1 d.

Birutė Zokaitytė. Be pavadinimo, ofortas, mišri technika, iš ciklo „Mėnulio laboratorija“

Iš anksto numaniau, kad kritinio Birutės Zokaitytės parodos diskurso negalėčiau „pagauti“. Ne tik negalėčiau, bet ir nenoriu, nes esu nusiteikusi visai nekritiškai ir Birutės, ir jos įvairialypės kūrybos bei veiklos atžvilgiu. Taip jau nutinka, kai žmogų pažįsti daugiau nei dvidešimt metų.

Besidomintieji formaliu ir neformaliu Vilniaus meniniu gyvenimu tikriausiai jau yra girdėję apie Aistės Kisarauskaitės galeriją, veikiančią jos bute. Ten trečiadieniais, o kartais net ir sekmadienių rytais, maloniai priimami lankytojai apžiūrėti ir aptarti parodas, reguliariai vykstančias nuo praėjusių metų liepos mėnesio. Naminės parodos ir galerijos Vilniaus menininkams buvo aktualios 7–8 dešimtmetyje, kai stengtasi ignoruoti tuometę valdišką cenzūrą. Šis reiškinys jau ne kartą buvo aptartas pe­riodikoje bei akademinėje spaudoje, tad labai nesinori kartotis. Tik primenu, kad parodos vykdavo Saulės ir Vinco Kisarauskų, Vytauto ir Juditos Šerių dirbtuvėse, pas Vildžiūnus, Jeruzalėje, – daug dailininkų modernistų kviesdavosi draugus ir kitus dailininkus parodyti naujų darbų, neturėjusių galimybės pakliūti į oficialiosios dailės parodinį „lauką“. Rašytojų sąjungos klube taip pat yra vykusi ne viena beveik pogrindinė paroda, turėjusi nemenką rezonansą.

Tokio formato atgaivinimas dabar turi jau kitokį tikslą – atsišlieti nuo institucinio, formalaus meno, jo reiškinių pozicionavimo ir vertinimo. Tikslas gana paprastas. Drauge, jeigu neklystu, siekiama atgaivinti tiesioginį menininkų, meno vertintojų ir kolekcininkų bend­ravimą, atšlyti nuo oficiozinių kalbų ir kuluarų.

Birutės Zokaitytės grafikos darbų paroda ne atsitiktinai eksponuojama pas Aistę. Jos – bendraklasės, ne vienerius metus sėdėjusios tame pačiame M. K. Čiurlionio menų mokyklos suo­le. Jauki parodinės erdvės aplinka autorei suteikė galimybę tarsi pasitikrinti, ar teisingais vingiais ir labirintais eina kurdama naujus estampų ciklus. „Mėnulio laboratorija“ – tikslingas ir pretenzingas parodos pavadinimas, nes visas Birutės kūrybinis procesas primena nuolatinius eksperimentus ir laboratorinius bandymus pasiekti tobulą rezultatą naudojant kiek neįpras­tus „ingredientus“ ir intriguojančias istorijas, istorijas iš praeities ir dabarties...

Birutė Zokaitytė. Be pavadinimo, ofortas, mišri technika, iš ciklo „Mėnulio laboratorija“

Kai kurie menininkai, ieškodami inspiracijos šaltinių, naujų minčių arba jau minėtų istorijų, kartais kankinasi, o Birutę istorijos tarsi pačios susiranda ir į laboratoriją „atklysta“ net materialiu pavidalu. Materialūs istoriniai artefaktai eksperimentinio kūrybos proceso metu tampa vizionieriškais, intriguojančiais, kartais multikultūriniais, tarp­epochiniais ar žaismingai falsifikuotais pasakojimais. Praeities ir dabarties diskursai natūraliai skleidžiasi Birutės koliažiniuose estampuose, o inspiracijos šaltinių menininkė jiems visai netikėtai atranda keisčiausiose vietose.

Darbovietės rūsyje menininkė rado kaugę pelių apgraužtų, sudrėkusių ir priplėkusių archyvinių Vilniaus vaikų dailės mokyklos dienynų. Nelabai aišku, kokio jie senumo, tikėtina, jog kai kuriems gali būti 40–50 metų. Keista, kad visa tai nesuarchyvuota, o tiesiog dūla sau rūsiuose. Neįsisuko ten joks dailės istorikas, ieškodamas, kokiais pažymiais žymūs Lietuvos dailės klasikai pedagogai vertindavo dabartinių klasikų kompozicijos, piešimo, tapybos bei skulptūros darbus.

Birutė Zokaitytė. Be pavadinimo, ofortas, mišri technika, iš ciklo „Mėnulio laboratorija“

Birutė tuos įvairiausiomis rašalo bei tušo spalvomis išrašytus, sužymėtus dienynus kūrybiškai išsaugojo panaudodama savo estampams vietoj kokybiško, staigmenų nepateikiančio ofortinio popieriaus. Šiame cikle ne vien popierius, mokytojų parašai ir vaikų pažymiai – archyviniai, iš istorijos šiukš­lyno tiesiogine prasme ištrauktos ir kai kurios portretinės klišės – mums nežinomų Švietimo epochos lordų ir ledi portretiniai atvaizdai. XIX a. plienines klišes, naudotas spausdinant to meto periodinius leidinius, žinynus ar enciklopedijas, Birutė perpirko iš kito menininko, kuris visa tai įsigijo dabar jau nebeveikiančiame antikvarinių daiktų turgelyje ant Tauro kalno. Va, ir žvelgia į mus iš akvareliškai išsiliejusių dienynų puslapių Birutės „iškadruoti“ kinai, beis­bolininkai, juodi zuikiai, keistos žmogystos, daržinių siluetai, taip pat orūs, perukais pasidabinę nežinomos šalies nežinomi ponai, kažkada papuošę dabar jau nežinomus leidinius.

Nieko nebesakančiomis pavardėmis primarginti dienynai, anonimiški XVIII–XIX a. portretai, įvairių spalvų rašalo netyčinės akvarelės, senos užuolaidos atspaudas – viskas itin organiškai susilieja į vieną vizionieriškosios Birutės laboratorijos eksperimentų rezultatą. Čia itin keistai, bet ir harmoningai susipina istorijos pabiros bei šiuolaikiniai, postmodernios kasdienybės vaizdiniai, kentauriški, mashup stiliaus pasakojimai, į kuriuos besižvalgant galima sukurti aibes savų istorijų, sapnų ar mistinių pasakojimų.

„Mėnulio laboratorijų“ eksperimentai – tik dalis parodos eksponatų. Man visada žadą atima juvelyriškai, tiesiog „filigraniškai“ sukurti medžio raižiniai. Manau, ne vienas muziejuose yra regėjęs Albrechto Dürerio medžio raižinių atspaudus – tai palieka didelį įspūdį. Ne mažesnį įspūdį daro Birutės ant liepos trinkos išraižytas, mažais, vingriais rėželiais, tarsi siuvinėjant šilko gijom, „sutvertas“ naujagimio berniuko kūnelis. Seno ir naujo sandūroje gimsta įstabus, kupinas meilės paveikslas, kai seno medžio rievių raštas – unikalus medžio gyvenimo kodas – susipina su naujos, unikalios gyvybės kūno linijomis. Medžio rievės, kiekvieno žmogaus pirštų atspaudų daktiloskopija – visa tai organiškai susilieja ir susikalba į objektą paverstoje, transformuotoje klišėje.

Kodėl „Mėnulio laboratorijos“? Labai paprasta: tikroji parodos emblema yra milžiniškas raižinys, tiksliai atkartojantis Mėnulio kraterių, kanjonų, dykumų topografiją ir vizualiką. Nespėjau paklausti Birutės, ar ji turi tokį gerą teleskopą, ar kažkur susirado labai tikslų, senovinį Žemės palydovo atlasą, bet ne tai svarbu. Svarbu, kad į menininkės ilgiausiai raižytą Mėnulio „veidą“ neprailgsta žiūrėti: nors jis nesukelia potvynių ir atoslūgių, neprikviečia somnambuliškų sapnų, bet yra toks nenuobodus ir ramus.