Stanislovas Žvirgždas. Iš fotografo užrašų (22)

„Miražas“

Nusipirkau japonišką fotoaparatą „Nikon F3“ ir 1985 m. rudens pabaigoje išsirengiau fotografuoti prie Vilnios. Buvau nusižiūrėjęs tapybišką upės vingį, jau seniai ketinau jį nufotografuoti. Nuėjau, apsižiūrėjau ir nusprendžiau, kad geriausia fotografuoti iš aukšto žiūros taško. Pakrantės pelkėje augo keliolika aukštų alksnių, tad į vieną ir įsiropščiau. Išsitraukiau fotoaparatą, nusitaikiau, bet trukdė medžio šakos. Maniau, reikia palypėti kiek aukštėliau. Dar kiek palypėjus, plonos trapaus medžio šakos neišlaikė mano svorio ir nulūžo. Leptelėjau žemyn. Krisdamas prispaudžiau fotoaparatą prie krūtinės ir kiek galėdamas uždengiau rankomis. Kritau į pelkę, kur, laimei, nebuvo nulūžusių medžių ar papuvusių šaknų. Smūgis nebuvo labai stiprus, bet aš pasinėriau į purvą. Kiek atitokęs išsikabarojau ir pirmiausia apžiūrėjau fotoaparatą – jis buvo švarut švarutėlis. Užtat aš buvau panašus į ką tik baloje išsivoliojusį paršą. Nusirengiau viršutinius drabužius ir išskalbiau juos upėje. Namo grįžau sušalęs ir šlapiais drabužiais, užtat fotoaparatas nenukentėjo. Netoli tos vietos radęs įdomų Vilnios vingį padariau neblogą peizažą.

 

Stanislovas Žvirgždas. Iš fotografo užrašų (22)
Stanislovas Žvirgždas. „Miražas“, 1985

 

„Rudens motyvas“

Per pirmąjį 1973 m. kūrybinį fotografų seminarą Nidoje paskaitas apie įvairias fotografijos technikas skaitė Povilas Karpavičius ir čia pat demonstravo, kaip viskas padaroma. Fotografai sekė kiekvieną Maestro judesį, viską užsirašinėjo, kad vėliau pamėgintų pritaikyti kokią nors techniką ir savo fotografijoms. Tuo metu apie fototechnikas ko nors surasti buvo galima užsienio žurnaluose, nes maestro knyga „Fotografijos vadovas“ pasirodė tik 1980 metais. Per seminarą P. Karpavičiaus paskaitose beveik nesilankiau, nes tuo metu mane domino grynoji fotografija. 1978 m. ketinau dalyvauti Minske rengiamoje parodoje „Fotografika-78“, į kurią buvo priimamos tik fotografijos atliktos kokia nors technika. Tada padariau keletą fotografijų „Pušys“, „Portretas“, „Žvejys“ ir „Rudens motyvas“. Pirmoms dviem buvo pritaikyta pseudosoliarizacijja, o likusioms – sustambintas grūdėtumas. Už „Portretą“ pelnytas apdovanojimas paskatino susidomėti fotografikos technikomis. 1978 m. rudenį fotografavau prie Strelčiukų kaimo kapinaičių, esančių netoli Naujosios Vilnios. Šalia pušimis apsodintų kapinaičių vienišas artojas arė ražienas. Į fotoaparatą įsisukau 135 mm teleobjektyvą ir nufotografavau keletą kadtų. Išryškinęs juostą pastebėjau, kad netoli kapinaičių nutiesta aukštos įtampos elektros linija ir keturi stori laidai perkerta dangų juodais brūkšniais. Reikėjo ką nors daryti. Baltu guašu retušavau laidus, bet, atspaudus fotografiją, jie vis tiek matėsi. Reikėjo kažkuo juos uždengti. Tada pritaikiau sustambintą grūdėtumą ir laidai išnyko, o fotografija pasidarė panaši į grafikos technika atliktą piešinį. Vėlesniais metais išmokau dar bent dešimtį fotografikos technikų ir, reikalui esant, sėkmingai jas taikiau.

 

Stanislovas Žvirgždas. Iš fotografo užrašų (22)
Stanislovas Žvirgždas. „Rudens motyvas“, 1978

 

„Kelias“

Pavilnyje 1997 m. fotografavau „Kelią“. Auksinis ruduo, važiuoju dviračiu Rytų gatve, priekyje kelias išmaltas ir telkšo nepervažiuojama bala. Sustoju nufotografuoti. Kol pasiruošiu panoraminį fotoaparatą „Noblex“, atsidaro netoliese stovinčio namo durys ir išeina jauna moteris su didžiuliu šunimi. Šuo pradeda loti ir puola į mano pusę. Rankose laikau fotoaparato stovą, tad, manau, atsiginsiu. Mandagiai pasisveikinu ir prašau paimti šunį. Moteriai nė motais. Ji pasipiktina ir pradeda klykti, kad neturiu teisės fotografuoti jos privačios valdos. Šuo dar aršiau puola. Tuo metu iš namo išbėga vyras ir pasuka manęs link. Ramiai pasisveikiname ir jam paaiškinu, kad gatvė, kur stoviu, nėra jų privati valda. Jis teiraujasi, ką aš čia veikiu? Prisistatau esąs fotografas ir noriu nufotografuoti įspūdingą rudens kelią. Paaiškėja, kad jis mane pažįsta. Prašau suvaldyti šunį, kol neįvyko nelaimė. Moteris nerimsta, svaidosi necenzūriniais žodžiais ir net negalvoja užrišti šuniui pavadėlio. Tą padaro vyras ir nusiveda įniršusį gyvulį į sodą. Moteris pasilieka, bet jau nesikeikia, tik stebi, ką darau. Nufotografuoju keletą kadrų, mandagiai atsisveikinu ir, sėdęs ant dviračio, patraukiu savais keliais. Štai tolia to „Kelio“ istorija.

 

Stanislovas Žvirgždas. Iš fotografo užrašų (22)
Stanislovas Žvirgždas. „Kelias“, 1997

Draugai