Valdas Puteikis. Skulptūrų kelionė miestais ir miesteliais

Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje, iki rudens veiksianti nuo Kėdainių kilusio, nūnai Gargžduose gyvenančio ir kuriančio skulptoriaus Algirdo Boso paroda „Pusiaukelė“ suteikė akstiną pakviesti menininką pasivaikščioti po uostamiestį ir aplankyti jo lauko skulptūras – kai kurios jų artėja prie pusės amžiaus, o A. Bosas ir šiandien iš rankų nepaleidžia skulptoriaus instrumentų.

 

Algirdas Bosas. „Bičiulystė“, 1982. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

 

Jis manevringai tiksliai suka vairą uostamiesčio gat­vėmis, ir net nepajuntu, kaip iš geležinkelio stoties atsiduriame prie raudonplyčio Klaipėdos universiteto. Čia savo vietą suradusi A. Boso „Ilgesio paukštė“, iškalta iš bronzos dar 1998-aisiais. „Man šis darbas asocijuojasi su motina, kuri į gyvenimą išlydi savo vaikus. Labai norėjau, kad skulptūra atsidurtų panašioje vietoje. Arba kur nors netoli bažnyčios. O, beje, ar žinot, kiek Lietuvoje viešosiose erdvėse gyvena skulptūros? Ne ilgiau nei pusę amžiaus. Nes būtent tokiu periodiškumu keičiasi ideologinės nuostatos, ir tada viskas griaunama.“ „Ilgesio paukštė“ ne specialiai šiai vietai kurta, tačiau taip pritapusi, tarsi šimtus metų čia stovėtų. Sako, atsiradęs rėmėjas, kuris norėjo padovanoti miestui tai, kas džiugintų dažno praeivio akį. Tiesa, pats skulptorius idėją atsivežė iš 1988 m. tuometėje Vakarų Vokietijoje vykusio medalių kūrėjų simpoziumo, kurį rengė vienas į Vakarus pabėgęs vengrų kuratorius.

Kai tik su A. Bosu pradedame kalbėtis apie jo kūrybinį ilgaamžiškumą, jis kalbą nusuka į numerologinius sutapimus. Sako, gimęs 1943 m. kovo 9 d., be to, tą pačią dieną, tik jau 2011 m., buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Augęs Kėdainiuose, Radvilų gatvėje, ir būtent už Kėdainius puošiančią skulptūrą Jonušui Radvilai buvo skirta ši premija. O kur dar per du šimtai medalių – Baliui Buračui, Mariui Katiliškiui, Antanui Vačiulaičiui, Antanui Vienažindžiui... Nė viena pokalbio frazė neišdavė kokio nors šio žmogaus nusivylimo – negana to, A. Bosas, kaip būdinga daugeliui jo kartos ar gerokai jaunesnių žmonių, nemoka net bambėti. Taip, pagavau nedidelę nuoskaudą, kai prakalbome apie jo 1974 m. iš raudonmedžio kurtą bareljefą poetei Salomėjai Nėriai, kuris puošė jos vardu pavadintą gimnaziją Panevėžyje. Jis jau nukabintas.

Aplinka, kurioje formavosi ir brendo kaip asmenybė, nebuvo turtinga ypatingų meno kūrinių. Labiausiai įspūdį palikusi kažkokiame sovietiniame vaikų laikraštyje publikuotos skulptoriaus Leono Žuk­lio 1954 m. iš medžio išdrožtos portretinės skulptūros: viena, vaizduojanti paprastą tekintoją Sergejų Tarnauską, kita – lietuvių poeto Antano Strazdo siluetas (vėliau jos tapo Maskvos Tretjakovo galerijos eksponatais). „Nežinau, kas tuo metu pakerėjo – kūrinių charakteris, technika, linijos ar formos subtilus grakštumas, – tačiau mane, kaimo vaiką (tiesa, gimiau ne pačiuose Kėdainiuose, o šalia, pro mano gimtinę pravažiuosite grįždamas traukiniu), tai veikė taip stipriai, kad tie vaizdeliai, tos gyslotos personažų rankos tapo mano gyvenimo pašaukimu. Įsivaizduoju, kažkas panašaus nutinka, kai žmogų paveikia vienas kuris nors išgirstas muzikos kūrinys. Ir tada man buvo vos 12 ar 13 metų. Ir pradėjau piešti ant tvorų: popierius – juk deficitas, o ir tas, kuris buvo, – tik sulinijuotas ir sulanguotas. Kai mano tvorų piešinius pamatė atvažiavęs dėdė, sakė motinai: „Leisk tu tą vaiką mokytis...“

 

Algirdas Bosas. „Torsas“, 1981. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

 

Taigi vaikystė buvo skurdi ir maisto, ir meno – ką ten net lyginti: dabar pradinukai vedžiojami po Luvrą, Orsay ar Rodino muziejus... Vaikų buvimą ir santykį su menu šiandien labiausiai išduoda Klaipėdoje stovinti mano skulptūra „Bokštas“: visada matau jį apipaišytą kreidelėmis ar kitais dažais. Ir visai nepykstu, tik susimąstau, kodėl vieni kūriniai žmones traukia, tampa tam tikro žaidimo, bendravimo dalimi, o kiti stovi tarsi nepastebimi. Matau, kad jauni žmonės nūnai mene pageidauja įžvelgti daugiau atpažįstamumo ir aiškumo, niekas nebesivargina šifruoti simbolių ir metaforų. Todėl pavaizduotas konkretus asmuo ar koks nors personažas dėmesį pritrauks kur kas labiau nei skulptūrinė abstrakcija. O bėgantį gyvenimą aiškiausiai išduoda ant kūrinių užsitraukianti patina... Kai prieš ketvirtį amžiaus čia pastatėme „Ilgesio paukštę“, ji tviskėjo kaip auksinė, kaip Buda Tailande, na, kaip katino tie... O dabar matot, kokia žalsva pilkuma apsinešė. Nors praėjo tik treji metai, kai Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje pritvirtinau paminklinę lentą J. A. Pabrėžai, tačiau ir ši jau toli gražu ne aukso geltonumo.“

Mudviejų kelionė po skulptūrinį uostamiestį tęsiasi pokalbiu apie tai, kad skulptorius yra kone pats nuogiausias iš visų menininkų. Tapytojo darbą galima nukabinti ir paslėpti, galerijoje jis bus eksponuojamas dažniausiai 2–3 savaites: ekspozicija baigėsi – ir namo, muzikos kūrinį galima sustabdyti, iš kino ar teatro salės galima tiesiog išeiti, o ką daryti skulptoriui, kurio darbas džiugina ar akis bado ištisus dešimtmečius pačioje strategiškiausioje miesto vietoje? Nusukti ar nunarinti žvilgsnį? „Draugai ir priešai tave čia išnarstys po kaulelį, išpreparuos kiekvieną ląstelę, ieškos ir būtinai suras tavo pačią silpniausią vietą – vadinamąjį Achilo kulną. Atsakomybė milžiniška, bet su tuo susitaikiau jau seniai, pagaliau niekas neverčia kurti, tiesą sakant, ir jokių leninų nesu daręs, jokios ideologinės duoklės niekam atseikėti nereikėjo. Ne todėl, kad priešinausi, o todėl, kad tam buvau labai negabus. Skulptorius – kaip sportininkas: per olimpines žaidynes turi demonstruoti geriausią formą, vadinasi, privalai, atlikti darbą taip, kad niekam nereikėtų teisintis, kodėl taip, o ne kitaip. Taip ir gyvenu – vadovaudamasis savo galva ir savo intuicija. Prisimenu, profesorius Bronius Vyšniauskas kadaise taip sudirbo mano skulptūrą „Bundanti mūza“, kad grįžęs namo buvau labai nusiminęs, bet galiausiai, pasirodo, mano ta „mūza“ buvo meno tarybos priimta ir įvertinta. Taip, kūryba reikalauja visokeriopų pastangų, moralinių, kietos odos – taip pat.“

 

Algirdas Bosas. „Dvyniai“, 1983. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

 

A. Boso automobilio bagažinėje – masyvus kūjis, kurį per 80 perkopęs skulptorius valdo it šių eilučių autorius – rašiklį. Ne, tai ne ginklas nuo potencialių užpuolikų, o įrankis pataisyti jau seniai stovinčias skulptūras ar privačius paminklinius akmenis miestų ir miestelių kapinėse (tokių darbų sukurta daugiau nei pora dešimčių). Iš tiesų skulptorius turi nedidelį pomėgį, metams bėgant, kartkartėmis aplankyti savo viešai eksponuojamus darbus. Tik vasara per trumpa viską aprėpti. Tiesa, dar išgirdęs, kad vienose Lietuvos kapinėse jo sukurto paminklinio akmens nuskendusiam vienos šeimos sūnui jau nebėra – manoma, kad artimieji pastatyto skulptoriaus kūrinio po kurio laiko atsisakė ir jį nukėlė. Labai norėtų Algirdas tuo įsitikinti savo akimis, nes, net ir atlikdamas privačius užsakymus, laikosi pačių aukščiausių meninių standartų. O Klaipėdos skulptūrų parke, kuris atidarytas dar 1977 m. ir kurio vienas debiutantų buvo A. Bosas, – net penki jo darbai, daugiausia iš visų Lietuvos skulptorių. „Praėję dešimtmečiai „nepasendino“ darbų – visi jie stovi kaip nukalti šiandien. Kalbu apie meninę vertę: skulptūros atlaikė laiko cenzą. Pastebėjau, kad greičiausiai laikas „suvalgo“ išvargtus, išstenėtus kūrinius – tuos, su kuriais menininkas lipo į didelį kalną ir nežinojo, dėl ko taip daro.“ Jautriausiai buvo išgyventa dėl skulptūros Martynui Mažvydui, kurią autorius sukūrė 1980 m. ir kuri turėjo stovėti vienos svarbiausių gatvių šalikelėje, tačiau politiniais ir, matyt, konjunktūriniais sumetimais teko pastatyti parko gilumoje. O ir pavadinimas „Martynas Mažvydas“ užkliuvo – nepraėjo pro cenzorių akis, laimei, situaciją gelbėjo korekcija – „Improvizacija Martyno Mažvydo tema“. Tas pavaizduotas grakštus žingsnis, o gal – suprask – nedidelis šuolis per Nemuną, kurį viena solidaus amžiaus žiūrovė įvertino, kaip per dvi Lietuvas žengiančio M. Mažvydo judesį: viena koja – Mažojoje Lietuvoje, o kita – Lietuvoje. Joks meno kritikas neįžvelgė tokios idėjos. Ūksmingame parke su Algirdu šiandien aplankome ir šį darbą. Matome: gerokai pakrypęs ir pasisukęs – metas stabilizuoti. O kas tai padarys?

Sako, dirba su tuo, kas po ranka tą akimirką, tačiau, prieš rinkdamasis medžiagą – akmenį, bronzą ar medį, – skulptorius kruopščiai išanalizuoja pačią temą ir kaip esminį renkasi fizikinį kriterijų – ar būsimas kūrinys atlaikys gamtos ir žmogaus (o gal likimo) smūgius. Kai Pietų Korėjoje, Pusane, 2002 m. statė skulptūrą „Raktas į dangų“, susidūrė su vieno kinų menininko darbu – itin trapiai, virpančiai trapiai stovinčia gerve – ir tada pamanė: koks šedevras, tačiau tokio net transportuoti neįmanoma. „Žinau, kad daug galimybių teikia plastikas, tačiau ši medžiaga man ne prie širdies... Beje, kokia nuostabi diena. Paprastai prabundu sulig patekančia saule. Šiandien per ilgai į ją pro pušis įsižiūrėjau – kažkoks impulsas: ilgai negalėjau skaityti Apollinaire’o. Tada – keli gurkšniai kavos į tuščią skrandį, kartais geriu kavą ir ja svečius vaišinu sumaišęs su kakava – kaip popiežius. Ir kaip gerai, kad mane ištraukėte iš studijos dulkių... Žinot, skulptoriui pabėgti iš dirbtuvės ir palikti komforto zoną reikia didelio nusiteikimo: turi į vietas padėti visus instrumentus, išjungti elektros srovę, nusiprausti, persirengti, nepamiršti idėjos, kurią buvai suplanavęs realizuoti, susirasti automobilio raktus, mobilųjį telefoną... Kiekviena vasaros valanda man – aukso vertės. Gal net brangesnė nei ūkininkui. Dienas matuoju pagal žmonos Ramunės kvietimus valgyti: pusryčių, pietų, vakarienės. Vieno autoriaus pleneras po atviru dangumi trunka iki pirmųjų šalčių ir darganų, nes dirbti patalpoje, iš kurios vėjas neišpučia akmens dulkių, – jau šioks toks diskomfortas.“ Savo ruožtu noriu padėkoti už įspūdingai praleistą dieną ir puikų pokalbį, atsisveikinu išlipdamas iš automobilio. „O aš nenoriu atsisveikinti. Sakau „iki pasimatymo“, – spaudžia Algirdas ranką taip tvirtai, kad negaliu nepagirti. – Na, žinot, per gyvenimą išmokau tvirtai laikyti šaukštą“, – juokauja skulptorius.